Nebūčiau skubėjęs klausyti „The (To) Station“ „Išsišakojančių takelių miesto“, jeigu ne Mykolas Katkus. Skirtingai nuo daugelio, aš Mykolą pirmiausia žinau ne kaip PR guru, o kaip pirmojo lietuviško kiberpankinio apsakymo (kartu su E. Šantaru) „Žaidimas“ autorių. Tas apsakymas buvo geras. Bet „Herojai“, debiutinis „The Station“ singlas, man įspūdžio nepaliko – taip sakant, „nekabino“, ir dar priminė „Mumiy Troll“, kuriuos tikrai mėgstu, bet iki jų lygio (aišku, to „aukso amžiaus“, kai pasirodė „Ikra“ ir „Morskaja“) nekilo. Tad viso albumo ėmiausi klausyti tik šiek tiek paragintas. O gal?

Vajė... Tokios depresijos dozės lietuviškoje muzikoje dar nebuvo. Man net pasidarė savaip baisu ir neramu – ką žmogus keliolika metų turi savyje nešioti, kad išlietų tokį tamsų rezultatą? Solo ansamblis su savo „sad dance“ „Roboxais“ šalia „Takelių miesto“ atrodo kaip kokie „Rednexai“, kartais liūdnai pastūgaujantis Mamontovas – optimizmo viršūnė, o Kardiofono „Kalėdų eglutė“ – dainelė, tinkama padainuoti vaikučiams Kalėdų seniui. Albumą persukau tris su puse karto, kruopščiai, bet kiekvieną kartą sunku klausyti. Man, kuris yra Nicko Cave’o ir Leonardo Coheno depresijų mėgėjas. O šįsyk net to paties Cave’o „Skeleton Tree“, neretai pavadinamas skaudžiausiu praėjusių metų albumu, neatrodo toks tamsus kaip šis projektas. Žinoma, didžiąją tokio įspūdžio dalį sudaro tekstai, ir, drįsiu teigti, jeigu paprastai dainų tekstų neklausote (o gyvai dažnai jų ir nesigirdi), „Takelių miestas“ gali palikti tik nuolatinių ir gana monotoniškų fūzuotų gitarų prisiminimą (vietomis itin jaučiasi prodiuserio – Aurelijaus Sirgedo – ranka, jaučiasi „Siela“ ir netgi vienoje vietoje pasijautė „Kino“). Įsimenančių melodijų čia nedaug (nors daugėja su kiekvienu nauju klausymu), harmonijos nesitaško įvairove, muzikos požiūriu, albumas atradimų daug nepateikia – žinoma, netipinė (vėlgi, lietuviškai muzikai) vokalo maniera – įsimena. Mykolas interviu minėjo, kad norėjo sukurti „geriausią lietuvišką roko albumą“, kol kas, sakyčiau, kad jam tikrai pavyko sukurti depresyviausią (kaip jis pats sako – jo dievai „Radiohead“, „Nine Inch Nails“, „The Cure“, „Suede“ ir, žinoma, Bowie), gi dėl geriausio...

Man labai įdomu, kas gi taps šio projekto tikraisiais fanais. Kol kas labiausiai tikėtina klausytojų kategorija būtų tie juodai vilkintys paaugliai, kuriems depresija, mirtis, venų pjaustymas, vampyrai atrodo labai romantiškai („nu“). Bet – problema – albumo „lyrinis veikėjas“ yra ne paauglys, net ne „Nirvanos“ maištininkas, o brandus gyvenimo apipešiotas jaunuolis (maždaug toks, koks buvo Jarvis Cockeris genialiame Pulp „This is Hardcore“), kurio kančios (tobuliausiai išdainuotos „30“) pajuodusiam paaugliui gali būti gan tolimos. Tuo tarpu tikrieji apipešiotieji ir taip viską pakankamai supranta, tad jeigu ištraukė iki 40-ies, nusiteikę laikytis ten ir toliau, ir į venų pjaustymąsi žiūri rimtai ir ryžtingai.

Kad ir ką sakyčiau, albumas įspūdį palieka – kaip jau minėjau, man labai patiko „30“, geriausiomis haunting ballad tradicijomis paremta „Lopšinė“, „Šok su manim“, „Bedugnė“, stačiai šėtoniškas „Išėjimas“ ir – „Kalėdos“, viena iš dviejų ramesnių. Bus nepaprastai įdomu, kaip albumą pratęs – papildys grafinė novelė, tai yra – komiksas, nes čia – ne tik muzika, čia – visas projektas.

Gyvai jį žada groti vasario 3 d. Lofte.