Nuotrauka „Nemuno“ žurnalo

Judith Lewonig yra austrų žurnalistė ir knygų autorė, didelio susidomėjimo trims Baltijos šalims skatinama šį pavasarį bendradabiaudama su lietuvių istoriku, Vytauto Didžiojo universiteto  docentu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikakštystės instituto direktoriumi, tyrinėjančiu Lietuvos ir Vakarų Europos istorinius ryšius dr. Rūsčiu Kamuntavičiumi parengė ir išleido kiekvienam lietuviui labai įdomią ir naudingą  knygą.

Knygos autorei visų pirma reikėtų padėkoti už naują galimybę pajusti Lietuvos/Šveicarijos 15 tūkstančių metų bedradarbiavimo dvasią, jaudinančius  per tūkstantmečius vedančius, kartais dar niekur ir niekada neskelbtus netikėtus  istorinius faktus, niekad nesutiktų lietuvių likimus, vienaip ar kitaip įsirašiusius į Lietuvos, ir į Alpių kalnų istoriją.

Daugelio lietuvių (dauguma iki šiol Lietuvoje mažai žinomų) istorijos knygoje atspindi jų aktyvią veiklą lyg savotišką tautos palaimą, iškelia mūsų protėvius, atlikusius(ir atliekančius!) savo tautai šventus darbus. 

Skaitydami knygą galime filosofiškai pajusti, ką su mumis daro laikas, kaip jis sugeba ištrinti, išblukinti mums brangius vardus , jų veiklą dėl Tėvynės Lietuvos atgimimo, jos augimo ir klestėjimo, nuopelnus dėl ryškaus ženklo Vakarų Europoje.

Judith Lewonig knyga dar kartą patvirtino ir įrodė, kad į Šveicariją, priešingai negu į kitus pasaulio kraštus lietuviai keliavo ne dėl ekonominių savo sąlygų  pagerinimo, o kad sustiprintų savo žinias moksle, akademinėje veikloje, politikoje ir kultūroje  .

 Prisimenu, profesorius, teologijos/filosofijos mokslų daktaras ŠLB kapelionas nuo 1952 metų J.Juraitis labai pykdavo kai iš nesusipratėlių jaunųjų emigrantų išgirsdavo save vadinant „mes trečiabangiai“. Tik Amerikos, Australijos  ar kitų kraštų emigrantai gali save laipsniuoti „bangomis“ ...Šveicarijoje ekonominių skrajūnų bangų niekada nebuvo.

Labai apsidžiaugiau, kai ši knyga tai šimtu procentų patvirtina.

Su senąja išeivių karta daugiau negu šešis metus  intensyviai ir kruopščiai tvarkėme 1952.2.17 d, teisėtai oficialiai įkurtos ŠLB archyvus. Jų prašymu 2005 metais  parengiau knygą „Alpių lietuviai“. Nuo knygos pasirodymo praėjo 12 metų. Mūsų intensyviame gyvenime daug kas pasikeitė. Ypač suklestėjo ir sustiprėjo dabartiniai dviejų šalių Lietuvos ir Šveicarijos draugiški santykiai, apie kuriuos autorė labai detaliai aprašo knygos pabaigoje(p. 127-139).Tai  pažangių projektų    įdiegimas, įvairių techninių  įrenginių gamyba, medicininiai, ekonominiai dabartiniai pasiekimai pieno, mėsos pramonėje ir net irklavimo sporte- viskas be Šveicarijos paramos  Lietuvai nebūtų įmanoma.

Rašydama „Alpių Lietuvius“ nepamirštamuose pokalbiuose su prof. J. Juraičiu, dr. V. Dargužu, dr A. Kušliu. N. Prielaida visada stebėjausi jų domėjimųsi ir žiniomis apie įvairių laikotarpių mūsų žymių tautiečių, palikusių gilius pėdsakus šalies gyvenime-ko nėra dabar.   

J. Lewonig žymiai papildo mums jau  girdėtų tautos protėvių vardų gausą.

Nenuostabu – juk knygos apžvalga aprėpia 15 000 metų laikotarpį! 

Čia sutinkame ir Žalgirio mūšio kariūnus- šveicarus. Tičino architektus ir interjero meistrus puošusius rūmus Lietuvos didžiojoje Kunigaikštystėje, bombų gamintoją lietuvį Ciuriche, Vilniaus burmistrą šveicarą, lietuvių studentus ir doktorantus Fribūro universitete ir  šveicarus dėstytojus ir kalbininkus fanatikus Kauno universitete, Sutinkame ir savo tautietį chirurgijos genijų, kelių Vakarų Europos universitetų garbės daktarą Algimantą Naraką. Naujomis žiniomis įdomiai papildyta taip vadinamo protodiplomato, Lietuvių informacijos centro 1915 metais įkūrėjo ir vadovo Juozo Gabrio –Paršaičio veiklos biografija. Sužinome, kaip Fribūro  teologiją studijuojantys studentai lietuviai tapo pirmaisiais, per kuriuos ryšius su Lietuva galėjo pagilinti vienuolės, gyvenusios  netoli Keturių kantonų ežero įsikūrusiame Šv, Kryžiaus gailestingųjų seserų kongregacijos Ingenbilio   motininiame vienuolyne Brunene.

Skyriuje „Literatūrinė mozaika, dvigubas ilgesys...“ autorė vėl sugrįžta prie didžiosios vertybės žmogaus-piliečio ir patrioto,   jo nemirštamosios kūrybos meno kūrinių, atstovavusių abiem šalims, ir rodžiusių savo meilės išrašką gamtai, žmogui, valstybei..

Šalia 1991 metais senosios išeivijos pastangomis  susikūrusios Šveicarijos paramos gupės „Pro Baltikum“ vėliau įregistruotos kaip parlamentinės, pagarbiai paminėtos naujos per paskutinį dešimtmetį naujų emigrantų iniciatyva Šveicarijoje  atskirai nuo ŠLB įsisteigusios kūrybinės  organizacijos: „Lietuvos Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centras“ bei “Šveicarijos-Lietuvos kultūros forumas“.

Abi organizacijos jau ne kartą gražiai pasižymėjo užpildydamos minėtų veiklų spragas, yra svarbios tolimesniems lietuvių- šveicarų santykiams. .

Autorė atliko labai didelį darbą su senaisiais abiejų valstybių archyvais, laikraščiais, surado dar gyvų įdomių laiko liudininkų, kaip pavyzdžiui, archivyskupą Peterį Zurbriggenį ir pedagogą Germaną Ritzą ( p. 121) dar gerai prisiminusį profesorių J. Juraitį.