Dalijamės ištrauka iš naujausios „Aidų“ leidyklos ir „Bernardinai.lt“ išleisto Josepho Ratzingerio knygos „Pradžioje Dievas sukūrė. Keturi pamokslai apie sukūrimą ir nuopolį“.

Tuo metu, kai pasakojimas apie rojų įgavo galutinį literatūrinį pavidalą, iškilo didelė grėsmė, jog Izraelis perims visą tą gausybę viliojančių anų religijų elementų ir kad toks nutolęs rodęsis pažado ir kūrinijos Dievas dėl to pradings ir bus pamirštas. Turėdami prieš akis istorinį kontekstą, mums pažįstamą iš pasakojimų apie pranašo Elijo gyvenimą, galime kur kas geriau suprasti šį tekstą: „Moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties“ (Pr 3, 6). Toje religinėje aplinkoje žaltys simbolizavo pasaulyje viešpataujančią išmintį ir vaisingumą, per kurį žmogus pasineria į dievišką gyvenimo sūkurį ir akimirką pasijunta susiliejęs su savo dieviška galia. Tad žaltys sykiu tampa simboliu tos traukos, kurią sandoros Dievo mįslingumo akivaizdoje Izraelis patyrė šių religijų atžvilgiu.

Šventasis Raštas vaizduoja Adomo gundymą, atspindėdamas Izraelio gundymą ir apskritai gundymo bei nuodėmės prigimtį visais amžiais. Gundymas prasideda ne Dievo paneigimu, ne puolimu į atvirą ateizmą. Žaltys neneigia Dievo, bet veikiau pradeda nuo iš pažiūros visiškai pagrįsto pasiteiravimo, kuriame iš tiesų slypi užmačia, ir toji užmačia pakerta žmogaus pasitikėjimą bei įvilioja į nepasitikėjimą: „Ar tikrai Dievas sakė: ‚Nevalgykite nuo jokio medžio sode!‘?“ (Pr 3, 1). Tad pirmiau ne paneigiamas Dievas, bet veikiau suabejojama Jo sandora, tikėjimu, malda, įsakymų bendryste – visu tuo, per ką skleidžiasi gyvojo Dievo sandora. Juk kaip atsiveria akys, kai suabejojama sandora, sužadinamas nepasitikėjimas, reikalaujama laisvės ir ištikimybė sandorai atmetama kaip pančiai, kliudantys mėgautis tuo, ką iš tikrųjų žada gyvenimas. Taip paprasta įtikinti žmogų, kad ši sandora yra ne dovana, bet veikiau pavydo žmogui išraiška, kad ji kėsinasi į jo laisvę ir į tai, kas vertingiausia gyvenime. Suabejojęs sandora, žmogus imasi pats statydinti savo pasaulį. Kitaip tariant, tada žmogus nusprendžia nepripažinti savo būties ribų; tada jis apsisprendžia nebebūti varžomas gėrio ir blogio – ar moralumo apskritai – primetamų apribojimų ir tiesiog išsilaisvinti juos ignoruojant.[1]



[1] Plg. G. von Rad, loc. cit., S. 61–64; panašių svarstymų pateikta čia: J. Auer, Die Welt – Gottes Schöpfung, Regensburg, ²1983, S. 527 ir t.