The Station

Išsišakojančių takelių miestas

Mano gerbiamas bičiulis Justinas Žilinskas jau aprašė šį albumą. Tad svarsčiau, ar verta kartotis? Manau, verta jau vien dėl to, kad Lietuvoje, nepaisant viso akivaizdaus muzikinės kokybės (ypač techninės) pakilimo, kerinčios įvairovės, yra labai reta populiariosios muzikos (ne popso) albumų, kurie būtų protingi. Ką turiu galvoje? Tikrai ne poeziją ar ką nors intelektualiai neprieinamo. Turiu galvoje kūrėjus asmenybes, kurie moka ir sugeba žaisti kultūriniais, muzikiniais ir net literatūriniais intertekstais. Kurių žodžių nebūtų gėda klausytis, kurie neslapstytų banalybių po angliškomis klišėmis. Ir tuo pat metu gebėtų įrašyti kokybišką, kabinantį albumą. Būtent toks yra Mykolo Katkaus ir „The Station“ debiutas. Mano skoniui jis nėra tobulas. Man nėra ypač priimtinas Aurelijaus Sirgedo dainas sustingdantis, nugludinantis įrašo, suvedimo stilius (visiškai nemenkinant jo nuopelnų!). Man subjektyviai atrodo, kad albumas yra vos vos per ilgas, po septinto, aštunto kūrinio darosi sunkoka išlaikyti dėmesį (todėl laukiu LP versijos, kuri bus trumpesnė). Ir dar – neapleidžia jausmas, kad Mykolas su savo dainavimo maniera (primenančia tai „Suede“ Brettą Andersoną, tai Ilją Lagutenko iš „Mumij Trol“) šiek tiek slapstosi, tarsi vos vos gėdydamasis to, kad dainuoja lietuviškai. Kita vertus, jo neištobulintos intonacijos, jo palaidas, retkarčiais suveltas vokalas yra kartu ir albumo žavesio priežastis, nors dėl jo dažnai sunku išgirsti visą tekstą. O išgirsti yra ką. Tai ne pretenzija į poeziją, tai kokybiški, jausmingi, išgyventi autoriniai tekstai, kokių trūksta. Tekstai, kuriuose susikalba Martinaičio, Rilkės ar net Borgeso citatos (apie kai kurias pasakė pats autorius, regis, išties nuoširdžiai siekiantis būti suprastas). Visa tai įvilkta į kokybiškus indie, post-rock, post-punk rūbus. Čia girdžiu ir „Interpol“, „The National“, „Suede“, „Radiohead“ (yra kelios akivaizdžiai „radiogalvinės“ temos), Davido Bowie, „Smashing Pumpkins“, net „Nine Inch Nails“, „Mogwai“ ar „Sigur Ros“ tolimų aidų. Ir ši muzikinė paradigma greičiausiai tai, ką Justinas Žilinskas vadina radikaliu depresyvumu. „The Station“ yra depresyvūs tiek pat, kiek Yorke‘as ar Berningeris, ar apskritai visas post-rock su savo reverbais. O kas užvis svarbiausia, iš po visų šių įtakų išnyra savita, ypač jautri, melodinga asmenybė. O toks derinys, pasak, Dariaus Žvirblio, Lietuvoje yra pati didžiausia retenybė. Su nekantrumu lauksiu, ką Mykolas darys toliau. Nes jam nieko nereikia įrodinėti. Jis viešas, žinomas ir taip. Muzikoje jis gali tiesiog daryti, ką nori ir taip, kaip jam išties patinka. Arba nedaryti nieko. Ir tai yra žavi prabanga. 

Angles 9

Disappeared Behind The Sun

Vienas geriausių mano kada nors girdėtų koncertų buvo prieš keletą metų „Vilnius Jazz“ scenoje pasirodę „Angles 9“. Skaičius prie vardo „Angles“ reiškia muzikantų skaičių ir kartais varijuoja. Tai kolektyvas, jungiantis vienus geriausių Skandinavijos improvizuotojų ir vadovaujamas vieno geriausių pastarojo meto saksofonininkų bei aranžuotojų Martino Kücheno. Šios grupės kuriamos, atliekamos muzikos neįmanoma įvilkti į jokį tradicinį rūbą. Kücheno galvoje gimusiose ir bendrai visų aranžuotose kompozicijose be džiazo girdėti tiek roko muzikos, tiek įvairiausių Artimųjų Rytų etno motyvų, kažkokių niūrokų, bet įtraukiančių primityvių post-punk ritminių figūrų, primenančių Nicką Cave'ą ir kartais peraugančių į velnišką polką, o kartais nugramzdinančių į kūrinio gelmes. Todėl džiazas tai nebent pačia plačiausia prasme. Dalį programos, kuri virto „Disappeared Behind The Sun“ Vilniuje, kolektyvas kaip tik ir sugrojo. Reziumė toks: jei mėgstate dūdas, daug dūdų ir jums įdomiai skamba oksimoronas „liepsnojantis skandinavas“ – išbandykite šį puikų albumą. Ir ankstesnius. Negaliu sakyti, kad jie ypač vienas nuo kito skiriasi. 

Brian Eno

Reflection

Eno – be jokių abejonių, viena svarbiausių asmenybių muzikos istorijoje. Jis yra bene svarbiausia priežastis, dėl kurios turime tokią kryptį kaip ambient, jis yra dirbęs su begale legendinių kūrėjų, grupių, projektų. Eno užtekdavo pridėti ranką, ir šie amžiams tapdavo pažymėti jo magišku antspaudu. Genialus kūrėjas tęsia savo magišką ambient kelionę nuostabiu vieno kūriniu albumu „Reflection“. Apie šio meditacinio albumo filosofinę pusę būtų galima kalbėti daug ir ilgai, remiantis jau vien pavadinimu parašyti ilgą hermeneutinę interpretaciją, budistinį veikalą. Tačiau „Atspindžio“ paskirtis yra kita, nežodinė ir nereikšminė. Tačiau būtina aptarti techninę jo pusę. „Reflection“ – tai 54 minutės ratu besisukančios diatoninės harmonijos, kurią atsitiktinai sukuria dirbtinai, elektroninių būdu sugeneruoti instrumentai. Tam, kad kiekvienas klausytojas geriau pajustų šios muzikos (o ir apskritai muzikos) atsitiktinumą ir neišsemiamas galimybes, Eno sukūrė mobilią aplikaciją „Apple“ įrenginiams. Programėlė automatiškai generuoja „Reflection“ albume girdimus tonus begalybe variacijų ir kombinacijų, taigi kiekvieną kartą klausant, albumas nebus toks pat. Lygiai kaip upė, į kurią, pasak pono Heraklito, dukart neįlipsi, nors ji, regis, visa ta pati. Įtariu, šis Eno darbas turėtų tapti tikru atradimu bei klausymo malonumu kiekvienam, ieškančiam muzikos meditacijai, darbui, jogai, poilsiui. Taip pat ir mąstančiam apie muzikos, kūrybos prigimtį. Deja, šio albumo pavyzdžio „Youtube“ nėra, tačiau galite jį rasti „Spotify“.

William Basinski

A Shadow In Time

Jūs žinote, kad epitetas „įdomus“ man visai nebūtinai reiškia „geras“. Dažniau laikas parodo, kad kaip tik būna priešingai. Bet čia yra kitas įdomumo lygis... Prieš porą metų Lietuvoje koncertavęs ambient, drone, minimalizmo skulptorius (šis apibūdinimas kūrėjo atveju ypač tinkamas) Williamas Basinskis yra vadinamas žmogumi-juosta. Kodėl? Nes didžioji dalis jo muzikos gimsta juostose, per juostas, iš juostų, žaidžiant, kvailiojant, eksperimentuojant su juostomis. Anglakalbiai kritikai jam net priskyrė kone personalinį žanrą tape-looping. Albumo istorija yra vos ne įdomesnė už pačią muziką. Kartą Basinskio kambarioko katė apgraužė ir sudraskė vieną juostą su jo kompozitoriaus įrašais. Nusiminęs Niujorko menininkas pabandė ją iš skutuliukų suklijuoti, naiviai vildamasis, kad sugebės išgirsti ir perrašyti bent kelias muzikines temas. Tačiau tai, ką jis išgirdo... Tapo „A Shadow In Time“. Tai garsas, sudraskytas ir sugraužtas katės. Ir po galais, tai muzika! Dar kokia paveiki! Albume tėra du kūriniai, ir pats pirmasis „For David Robert Jones“ dedikuotas pernai sausį šį pasaulį palikusiam vienam Basinskio mokytojų Davidui Bowie. Kai kas įtaria, kad tarp „užlūpinstų“ ir katės „apgadintų“ juostos garsų įveltos ir sunkiai atpažįstamos Bowie kūrinių ištraukos. 

Ty Segall

Mano ne kartą jau aprašytas produktyvusis Ty Segallas išeina iš štai tokios muzikinės paradigmos: „The Stooges“, Elliotas Smithas ir, visų svarbiausia, garage rock. Taip taip, tas senokai primirštas, tikrai ne su XXI amžiumi muzikines asociacijas keliantis garažas... Ty Segallas jį suvokia kaip žanrą, kurį puoselėja, pagal kurį kuria, ieško, kurį gaivina. Tai nėra lengvai patinkanti muzika. Nes neišgirsite malonių ausiai mažoras-minoras-mažoras stiliaus harmonijų, tradicinio kvintų rato, aiduose skęstančių gitarų ir balsų. Kaip ir priklauso garažui – tai tepaluota, nešvari ir nelengva muzika. Keisto prieskonio jai kiek prideda Ty didelę įtaką padaręs Marcas Bolanas, kurio vokalo manieras jis kartais sąmoningai imituoja ir kuriam buvo paskyręs albumą „Ty Rex“. Taigi glam užsuko į garažą. Už parankės pasiėmęs kažką psichodelinio. Gal Sydą Barrettą? Suma – stiprus, klampus purvinas albumas, sproginėjantis ne tik gitariniais užtaisais, bet ir šen bei ten stebinantis ilgomis psichodelinėmis improvizacijomis. Beje, įrašytas muzikantams grojant visiems kartu ir beveik nedailintas. 

Sacred Paws

Strike A Match

Netikėtai paprasta, paprastai gražu. Pirmieji šio debiuto akordai priverčia kilstelėti antakius. Viskas aišku nuo pat pradžių, viskas primityvu iki negalėjimo – mažorinis afro-pop paveiktas indie, švelnūs, mieli „oooo“ ir „aaaa“, kuriuos paprastais intervalais dainuoja dvi merginos (škotė Eilidh Rodgers ir anglė Rachel Adams), minimalūs atitariantys variniai pučiamieji, švari gitara... Tačiau kai pakeli galvą patikrinęs, kodėl čia kojos pačios ima trypti, supranti, kad šiuo primityvumu dangstosi tiesiog užkrečiantis muzikalumas. „Sacred Paws“ poveikis – lyg karštą vasaros dieną atsigertum gaivinančio burbuliuoto limonado. Per daug nesinori, burna apsals, bet keletas gurkšnių nuteka labai maloniai. Muzika be įpareigojimo ir pretenzijos, vasario mėnesį kviečianti afrikietiškam šokiui. Ypač po Briano Eno ir Williamo Basinskio seanso... 

Foxygen

Hang

Vienas geriausių 2013-ųjų albumų buvo „We Are the 21st Century Ambassadors of Peace & Magic“. Tada mano ausis pakibo ant grupės „Foxygen“. 2014-ųjų „...And Star Power“ nė iš tolo neprilygo aukščiau minėtajam, tad tik ką pasirodžiusio „Hang“ ėmiausi baimingai ir atsargiai. Apie šią grupę reikia pasakyti keletą esminių dalykų. Visų pirma, jie yra tiesiog apsėsti „The Rolling Stones“ ir to visai neslepia. Geras interjero dizaineris man kažkada pasakė, jei kažko negali paslėpti, turi tai aiškiai išryškinti, ir tai taps stiliumi. Būtent tai padarė „Foxygen“. Jie nesistengė tolti nuo įtakos, jie ėmė net vaidinti „Rolingus“, o vokalistas Samas France‘as net perėmė Jaggerio dainavimo manierą. Tačiau jie nėra kopija. Reikalas tas, kad „Foxygen“ – muzikaliai labai išradingi ir turi neeilinį muzikinį humoro jausmą. „Rolinginę“ obsesiją jie gardina psichodelinio roko prieskoniais ir ištaigingu styginiais ir variniais pučiamaisiais pasižyminčiu baroque-pop. Rezultatas – „kreizovas“. Albumą „Hang“ klausyti labai smagu, nes ironijos, išsidirbinėjimo, parodijų (šįkart net Bowie!) čia dar daugiau nei įprastai. Ir nors jis netraukia iki 2013-ųjų perlo, klausytis „Foxygen“ ir vėl yra didis malonumas!