„Angelai po vyšniomis“, 2009. Dailininkė Elena Kniūkštaitė.

Anksčiau Šventasis Raštas buvo prieinamas tik dvasininkų luomui ir teologams, o šiandien su juo susipažinti gali praktiškai kiekvienas. Visi judėjimai, per krikščionybės istoriją siekę spausdinti ir platinti Šventąjį Raštą, rėmėsi įsitikinimu, kad suprastos Biblijos tiesos, diegia tikėjimą bei padeda puoselėti bendrystę su Dievu. Krikščionys Biblijos skaitymą ir maldingą apmąstymą laiko viena esminių dvasingumo praktikų. Tačiau pažintis su Biblija turi ir atvirkštinę pusę.

Tiek pradedantysis, tiek Šventojo Rašto gerbėjas netrunka suvokti, jog Biblijos puslapiuose slepiasi daug nesuprantamų vietų. Tikriausiai kiekvienas, pradėjęs gilintis į Dievo žodį, buvo pasijutęs Apaštalų knygoje minimo maldininko, keliavusio iš Jeruzalėje šventyklos namo, kailyje. Jis skaitė Senojo Testamento pranašą, bet nesuprato teksto prasmės. Išgirdęs pakeleivio klausimą: „Ar ir supranti, ką skaitąs?“, jis prisipažino, esą „kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina“ (Apd 8, 30–31).

Iš tiesų gilintis į Dievo žodį be mokytojo yra labai sunku. Net pasitelkus pagalbines priemones, katekizmus, Biblijos žodynus ir enciklopedijas, ne viskas paaiškėja. Biblinių tekstų autoriai ir pirmieji skaitytojai gyveno toje pačioje kultūroje ir kai kurie aptariami dalykai buvo jiems labai gerai pažįstami. Tačiau einant laikui, jie nyko ir galiausiai visai paliovė. Todėl mums, gyvenantiems kitu laikotarpiu ir kitokioje kultūroje, tokios Šventojo Rašto vietos skamba kaip mįslės, kurių prasmę turime įminti.

Šį kartą, pasitelkdami Naujojo Testamento originalų tekstą, Biblijos tyrinėtojų įžvalgas bei archeologinių artefaktų inskripcijas, pamėginkime pasiaiškinti vieną tokių mįslių. Ji užrašyta apaštalo Pauliaus Laiške kolosiečiams:

Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais“ (Kol 2, 18).

Klausimas, kurio niekaip negalime apeiti, skaitant šią vietą, yra štai koks: kas yra tas angelų garbinimas?

Akivaizdu, kad Naujojo Testamento laikais būta tokios religinės praktikos. Apaštalas Paulius ją vertina neigiamai ir įspėja tikinčiuosius jos saugotis, tačiau plačiau jos neapibūdina. Iš Laiško kolosiečiams sužinome, jog garbinantys angelus laikė save pranašesniais už eilinius krikščionis, siūlydami asketiniu ir spiritualistiniu aspektais neva gilesnį dvasingumą.

Naujasis Testamentas ne sykį aprašo žmonių susitikimus su angelais, apreiškiančiais Dievo slėpinius ar atveriančiais neregimą tikrovę, anapusinį pasaulį. Tiek jo šlovė, tiek angelų didybė yra tokia įspūdinga, jog žmogus impulsyviai prieš tai lenkiasi, pripažindamas transcendencijos pranašumą. Štai Jonas Apreiškimo knygoje, išvydęs dangaus šlovę, norėjo pagarbinti jam tai parodžiusį angelą, tačiau susilaukė priekaišto: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!“ (Apr 22, 9, taip pat 19,10). Ar apie tokias akistatas su angelais kalba ir Paulius? Ar jis turi omeny tokiais ir panašiais patyrimais grindžiamą religinį mokymą ir praktiką?

Perskaičius minėtą eilutę originalo kalba, ji pasidaro iškalbingesnė:

Teneteisia jūsų nė vienas, linkęs į nusižeminimą ir angelų, kuriuos regėjo įžengdamas, religiją, be pagrindo pasipūtęs savo kūnišku protavimu (Kol 2, 18, vertimas mano).

Visų pirma pastebėtina, jog Pauliaus pasirinktas daiktavardis thrēskeia, kurį Česlovas Kavaliauskas verčia kaip garbinimą, Naujajame Testamente sutinkamas dar tris kartus (Apd 26, 5; Jok 1,26.27). Lietuviškuose vertimuose to atsekti neįmanoma, kadangi kas sykį jis verčiamas kitu žodžiu. Pavyzdžiui, angliški vertimai jo prasmei perteikti pasitelkia lotyniškos kilmės žodį religija, o lietuviški vertimai jo vengia. Tik Algirdas Jurėnas be jo neapsieina Pauliaus kalboje, kurioje jis mini savo religinę tapatybę iki Kristaus: „Jie jau seniai mane pažįsta, jei tik norėtų paliudyti, kad aš kaip fariziejus gyvenau laikydamasis griežčiausios mūsų religijos sektos“ (Apd 26, 5). Akivaizdu, kad, sakydamas mūsų religija, Paulius turi omeny judaizmą. Lietuviški Šventojo Rašto vertimai Jokūbo laiške thrēskeia traktuoja kaip pamaldumą (Jok 1, 26.27), o Laiške kolosiečiams, kaip matėme, verčia jį žodžiu garbinimas.

Nedvejotinai Pauliaus frazė angelų religija (‎thrēskeia tōn‎ ‎angelōn) įima daugiau nei garbinimą. Būta ir mokymo, ir jį lydinčio rigoristinio asketizmo, ir, matyt, tam tikros liturgijos. Taip tvirtinti leidžia tiek Laiško kolosiečiams antro skyriaus turinys, tiek Pauliaus ištara – angelų, kuriuos regėjo įžengdamas, religiją. Pastarąją Kavaliauskas laisvai interpretuoja kaip įsigilinimą į regėjimus. Tačiau originalus tekstas mini angelus, kuriuos (dgs.!) linkęs į nusižeminimą žmogus regėjo. Čia reikia paminėti ir tai, jog originaliame tekste nėra tariamo nusižeminimo, tik nusižeminimas, nuolankumas (‎tapeinophrosunē‎), kurį Paulius tiek šiame, tiek kituose laiškuose įvardina kaip dorybę ir ragina krikščionis jos siekti (pvz., Kol 3,12; Ef 4,2; Fil 2, 3). Be abejo, angelų garbinimo kontekste nuolankumas pasirodo esąs kontraproduktyvus ir dėl to vengtinas, tačiau jis nebuvo tariamas.

Dabar turime pamėginti atsakyti į klausimą: kur įžengdamas angelų religijos išpažintojas regėjo angelus? Naujojo Testamento tyrinėtojų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria.

Vieni mano, jog turimas omeny konkretus kulto pastatas, šventykla, į kurią įžengęs maldininkas išvysdavo angelus. Ši hipotezė grindžiama inskripcija, rasta kasinėjant Apolono šventyklos vietą Klaros mieste. Ateinantysis pas pranašaujantį orakulą, įžengdavo – inskripcijoje aptinkamas tas pats gr. veiksmažodis embateyō – į vidinį šventyklos kambarį, orakulo grotą, kur gaudavo atsakymą jam rūpimu klausimu. Taigi daroma išvada, jog panašiai ir Pauliaus minimos angelų religijos adeptas savo iniciacijos ritualo kulminacijoje, įžengęs į švenčiausiąją, susidurdavo su kosminėmis jėgomis, angelais, ir juos garbindavo.

Kitas požiūris angelų religijos kilmę sieja su judėjišku, o ne pagonišku misticizmu. Iš tiesų kai kuriose mistinėse judaizmo atšakose daug kalbama apie angelus. Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, jog apokrifiniuose šaltiniuose, kaip antai Izaijo įžengimo knygoje, Levio testamente ir Jobo testamente, pranašas ar šventasis drauge su angelais dalyvauja Dievo garbinime. Kumrano rankraščiai taip pat mini, jog bendruomenės nariai, kaip kunigai, atnašaudavo aukas Jahvei bendrystėje su angelais. Tad išeitų, jog fraze angelų religija arba angelų garbinimas nusakomas ne angelų garbinimas, o įsiliejimas į angelų, garbinančių Dievą, gretas. Tokiu atveju įžengiama ne į slapčiausią šventyklos kambarį, o į patį dangų.

Judėjiškos kilmės tekstas, datuojamas I a. (vėliausiai II a. pradžioje), vadinamas Izaijo įžengimu, aprašo pranašo Izaijo kankinystę ir dangaus regėjimus. Iki mūsų dienų išlikę šios knygos manuskriptai aprašo ir Kristaus nusileidimą į žemę, gimimą ir nukryžiavimą. Taip pat yra minimas Tėvas, jo Mylimasis ir Šventoji Dvasia – tad, knygą rašė krikščionys arba gerai išmanantys Evangeliją. Dėl šios knygos autorystės esama skirtingų nuomonių, kurių detaliau čia neaptarsime. Tačiau mums rūpimu klausimu Izaijo įžengimo tekstas yra labai informatyvus ir naudingas.

Skaitome, jog Izaijas yra angelo vedamas nuo pirmojo iki septintojo dangaus. Kiekvienas aukštesnis dangus šlove pranoksta žemiau esantįjį. Kiekviename danguje angelai garbina Dievą, tačiau, kylant aukštyn, su kiekvienu dangumi garbinimas yra vis garsėja, o angelų šlovė vis didėja. Angelai, stovintys Dievo sosto dešinėje yra didingesni nei stovintieji kairėje. Įžengęs į penktą, šeštą ir septintą dangų, Izaijas drauge su angelais garbina Dievą. Garbinimas jį perkeičia ir jis pats tampa panašus į angelą. Tiesa, pora kartų pranašas, apžavėtas to, ką regi, panašiai kaip Jonas Apreiškimo knygoje, mėgina pagarbinti jį vedžiojantį ir su juo kalbantį angelą, tačiau yra sudraudžiamas to nedaryti, o garbinti tik Dievą.

Labai panašu, jog angelų religijos pasekėjai galėjo remtis šiuo apokaliptinio žanro tekstu, o galbūt jį patys ir parašė. Be abejo, jų tikėjimui įtakos galėjo daryti ir Apreiškimas Jonui, bei gausios Naujojo Testamento nuorodos į angelus, kaip antai Jėzaus žodžiai Evangelijoje pagal Joną: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1, 51). Galima nesunkiai įsivaizduoti, jog, trokšdami susilieti su tuo, kas neregima ir patirti Dievo artumą, krikščionys nesunkiai susižavėdavo mokymu, praskleidžiančiu regimo pasaulio širmą ir padedančiu pakilti iki septintojo dangaus. Juk ir pats Paulius, mini savo dvasinį potyrį, pakylėjusį jį iki trečiojo dangaus (2 Kor 12, 2–4).

Visgi apaštalas šios patirties nesureikšmino ir ją papasakojo, jo žodžiais tariant, „iš kvailumo“, kad neatrodytų bedvasiu tikinčiųjų iš Korinto akyse (2 Kor 11, 21). Panašu, kad ne tik kolosiečiams, bet ir kitoms bažnyčioms imponavo mokymas bei jo skleidėjai, garbindavę Dievą drauge su angelais. Ne menkesnį įspūdį turėjo daryti jų nusižeminimas bei asketinis gyvenimo būdas. Tačiau Pauliaus pamokymai atskleidžia, jog susižavėjimas angelais ir kūno alinimas nei trupučio neprideda prie krikščioniško dvasingumo (Kol 2, 20–23). Priešingai. Taip susikuriama nauja religija. Antrame Laiško kolosiečiams skyriuje dar sykį susiduriame su žodžiu thrēskeia (Kol 2, 23). Tik šį kartą Paulius jį vartoja sudurtiniame žodyje, pridėdamas ethelō, t. y. trokštamą, savavalę, susikurtą religiją (ethelōthrēskeia). Susikurta, žmonių priesakais besiremianti religija, nors ir atrodo patraukliai tiems, kurie siekia gilesnio pažinimo ir dvasingumo, pasak apaštalo, yra bevertė.

Akivaizdu, kad bet kuri religija, kiekvienas dvasingumas ir mokymas, sudedantis akcentus kitur nei Evangelija, gali būti ta trokštama, tačiau žmogiška religija. Taip nutikti gali ir krikščioniškam tikėjimui, jei Kristus nustumiamas į šalį ir jo vietą užima kas nors kitas. Krikščionys turi būti apžavėti Kristaus ir tik jo. Būtent tokį požiūrį Paulius diegia kiekviename savo laiške. Dėl šios priežasties Laiške kolosiečiams atrandame bene gražiausią Naujajame Testamente himną, aukštinantį Kristaus didybę:

Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas danguje ir kas žemėje, kas regima ir kas neregima: ar sostai, ar viešpatystės, ar valdovai, ar valdžios. Visa per jį ir jam sukurta. Jis yra pirma visko ir jame visa patvariai laikosi. Be to jis yra kūno, Bažnyčios, galva. Jis yra pradžia, pirmgimis iš numirusių, idant jis taptų visame pirmas. Nes Dievas malonėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, padaręs taiką jo kryžiaus krauju, per jį sutaikyti su savimi visa – tai, kas žemėje, ir kas danguje. (Kol 1,15–20, vertimas mano).

Niekas negali prilygti Jėzui Kristui nei regimame, nei neregimame pasaulyje. Jis visame kame pirmas. Garbingesnis už aukščiausius angelus ir galingesnis už stipriausius demonus. Ne tik dabartinė kūrinija, bet ir būsimoji, kurioje nebėra mirties, prasideda ir gyvuoja juo. Kristus yra kertinis egzistencijos akmuo, viso gyvenimo prasmė, užpildanti sielos tuštumą, numaldanti gyvenimo stichijas, sutaikanti žemę ir dangų.