J. Šumacherytė. Asmeninis archyvas

Žurnale „Bravissimo“ Nr. 4 (98) nedideliame straipsnyje, pavadintame „Nauji Lietuvos baleto vardai“, Helmutas Šabasevičius pristatė naujus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – LNOBT) Baleto trupės narius, viena jų – Julija Šumacherytė (g. 1997). Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos (toliau – NMKČMM) Baleto skyriaus absolventė, šį teatro sezoną įsiliejusi į LNOBT kordebaletą, jaunoji šokėja besidominčių baleto meno vyksmu jau pažįstama kaip Baleto skyriaus rengiamų koncertų dalyvė bei vaidmenų kūrėja; spektakliai: „Baltaragio malūnas“, „Pachita“, „Pelenė“, – pastarajame pagrindinis Pelenės vaidmuo šoktas didžiausioje Lietuvos baleto scenoje, – „Gulbių ežeras“, „Don Kichotas“. Pirmasis sezonas teatre, jau baigus šokio mokyklą, nors, žinia, kaip ir kiti menininkai ar tiesiog visi žmonės, mokosi visą gyvenimą, tačiau kasdienė repeticija ir pamoka šokėjui itin svarbi, reikalinga, būtina. Taigi Julijos Šumacherytės – jaunosios balerinos – odisėjos pradžia...

Pokalbio pradžioje pasidalinkite savo pirmaisiais prisiminimais baleto mokykloje – pirmoji pamoka, pirmieji metai, pirmasis šokio su puantais jausmas, pirmoji atsistojimo ant pirštų galų patirtis pojūtis, pirmasis šokis, šokio spektaklis... 

Su baletu susipažinau būdama ketverių Lietuvos primabalerinos Leokadijos Aškelevičiūtės baleto studijoje, kurią lankiau iki šešerių metų, kol mokytoja rekomendavo stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir pati nuvedė mane į pirmosios klasės stojamuosius egzaminus. Jų prisiminimai blankoki, pamenu tik tiek, kiek pasakojo tėvai ir mokytojai. Tiesa, atminty ryškiai išliko tai, jog buvau pasipuošusi balta „pačkute", su kuria dar būdama studijoje, koncerte šokau mirštančios gulbės improvizaciją.

Pradėjus mokytis baleto mokykloje buvo smagu, jau tada ne tik labai norėjau šokti, bet ir buvau nevaikiškai užsispyrusi, troškau siekti kuo daugiau. Pirmieji rimtesni išbandymai prasidėjo penktoje klasėje. Tais metais pardėjome mokytis stovėti ant pirštų su taip lauktais puantais. Tuomet ir pasireiškė visos tikrosios įdomybės susipažįstant su balerinos kasdieniu darbu. Įvairios disciplinos, spektaklių ir koncertų repeticijos, noras patekti į pastatymus ir jaudulys prieš pasirodymus. 

Amūro variacija iš Ludwigo Alois Minkaus baleto „Don Kichotas“ buvo man pirmoji, ją sušokau septintoje klasėje, vėliau sekė princesės Florinos variacija iš Piotro Čaikosvskio spektaklio „Miegančioji gražuolė". Na, o pirmuoju įsimintiniausiu – tuo metu – pasirodymu tapo Tilindės vaidmuo, mokyklos spektaklyje „Piteris Penas". Tai buvo mergaitiškas vaidmuo, reikėjo nemažai jėgų ir įgūdžių. Buvau tik aštuntoje klasėje, o prieš tai šį vaidmenį kūrė atlikėja – vienuoliktokė!

J. Šumacherytė. Asmeninis archyvas

Iki devintos klasės mokiausi pas Audronę Sarokaitę-Domeikienę, kuri vedė mane nuo pat penktos klasės šiuo ypatingu baleto meno pažinimo keliu. Nuo devintos iki tryliktos klasės – iki mokyklos baigimo – mokiausi pas Jolantą Vymerytę, užsimezgęs nepaprastas ryšys su mokytoja leido dar geriau suprasti ir įsisavinti baleto meno ypatybes. Būtent jos ruošiama aštuonis kartus atlikau Pelenės vaidmenį LNOBT scenoje, susipažinau su George‘o Balanchine' o choreografija. Ši mokytoja suteikė man neįkainojamą patirties „bagažą“ įsiliejant į LNOBT artistų gretas.

„Baltaragio malūne“ šokote Jurgą, kaip minėta, esate ne kartą įkūnijusi Pelenę, pasidalinkite šių charakterių kūryba ir taip pat papasakokite apie kitus Jūsų kurtus vaidmenis, įprasmintus, išreikštus personažus. Nužymėkite kūrybos ypatumus, lemiamus vaidmens savitumo, unikalumo, taip pat tuos, kurie randasi, skleidžiasi įgyjant vis daugiau patirties? 

Vytauto Brazdylio „Baltaragio malūne" šokau ne vienus metus, kol gavau taip norėtą ir lauktą pagrindinį Jurgos vaidmenį. Progą sušokti kelis spektaklius gavau būdama jau baigiamojoje klasėje ir tais pačiais metais turėjau galimybę sukurti šį vaidmenį Sankt Peterburgo Ermitažo scenoje.

Kiekvienas vaidmuo unikalus, reikalaujantis tam tikrų išgyvenimų, pastangų ir sunkaus darbo. Pelenės vaidmuo techniškai nelengvas. Bet švelnus personažas, įkvėptas nuoširdumo ir vaikiško džiaugsmo, virpesio, kai jai nusišypso laimė patekti į puotą ir šokti su princu, įsimylėti, man buvo artimas ir suprantamas. Šiam vaidmeniui pasiruošti padėjo mano mylima ir gerbiama mokytoja Jolanta Vymerytė. 

Jurgos vaidmuo kardinaliai skyrėsi nuo klasikinio ir emociškai santūraus Pelenės vaidmens. Tai labai paprasta vėjavaikiška mergina, gyvenanti nedideliame kaime, visų pažįstama ir mylima. Tik ją ištinkantys praradimai palaipsniui gesina jaunatvišką gyvybės ugnį, ji skendi prisiminimų ir skausmo liūne, kol galiausiai išeina iš proto. Šis vaidmuo buvo man sunkiausias ir ypač daug reikalaujantis. Pradedant fiziniu pasiruošimu ir baigiant vaidmens pajautimu, kūrimu ir pateikimu žiūrovui. Tačiau iki šiol kartais sapnuoju fragmentus iš šio spektaklio. Jurgą myliu ir labai branginu. Įgaunant vis daugiau patirties, vaidmuo skleidžiasi, atsirandančios papildomos detalės suteikia vaidmeniui vis daugiau tikrumo ir savitumo.

Šabasevičius 2014 m. straipsnyje „Kūrybiniai bandymai“apie baigiamąjį koncertą rašė: „Ištvermės ir technikos reikalaujančią variaciją iš Ludwigo Minkaus „Bajaderės“ gerai pašoko dešimtokė Julija Šumacherytė (mokytoja Jolanta Vymerytė)“ – ištvermės reikalaujanti technika, taip pat ir tikrai ne mažiau – meninė šokio išraiška yra baleto grožio sudėtyje, darbas – uolus ir atkaklus, fiziškai sudėtingas yra to grožio paprastai nematoma kūryba. Kaip pati nusakytumėte, kas yra baletas? Kas jis Jums kaip menininkei? 

Baletas, tai „žvėriškas“ darbas, reikalaujantis daug savikritikos, pastangų, įsiklausymo, taikymo ir pritaikymo, trokštant atlikti judesius kuo geriau. Kasdienis darbas norint iš savęs vis daugiau ir daugiau, ieškant ramybės ir susikaupimo, siekiant įsiklausyti – suprasti save ir savo kūną. Glaudus bendradarbiavimas su kolegomis, repetitoriais ir pačiu savimi. Baletas palaipsniui man tapo gyvenimo būdu: ką valgau, kiek miegu, su kokia nuotaika dirbu, koks mano laisvalaikis ir t. t. – visa yra svarbu. Tai gyvenimo pasirinkimas.

Koks Jūsų santykis su šiuolaikiniu šokiu? Save matote, siejate su šia išraiškos galimybe? 

Pastaruoju metu vis daugėja modernesnių, neoklasikinių baletų, reikalaujančių kiek kitokio kūno judėjimo, peržengimo įprastų klasikinių rėmų, naujovių priėmimo ir pritaikymu. Manau, jog geras šokėjas turi būti kuo universalesnis. 

Galvodama apie save šokyje, balete, jaučiatės esanti atlikėja ar (ir) kūrėja? Domina, vilioja choreografijos kūrybos galimybė?

Vis dėlto manau, esu daugiau atlikėja. Pastatyti kažką gražaus ir prasmingo nuo pat pradžių nelengva. Interpretuoti jau sukurtą choreografiją, suteikti jai naujų spalvų, išraiškų ir emocijų – man artimiau. 

Žvelgdama netolimon ateitin, kokių vaidmenų – iššūkių, išbandymų sau linkėtumėte, norėtumėte? 

Vaidmenų: įvairių, perteikiančių skirtingas emocijas, ryškių ir blankesnių, svarbių ir reikšmingų, savitų. Linkėčiau sau darbo ir neišblėstančio noro pasiekti kuo daugiau.

Drąsi svajonė be ribų – kokio teatro scena trauktų?

Iš tiesų turbūt negalėčiau išskirti kažkokio vieno teatro. Svajoju šokti Italijoje, La Scala'os teatre, nes ten šoko mano mėgstama balerina Alessandra Ferri. Choreografai unikalūs ir skirtingi, todėl manau, kad darbas su visais būtų įdomus ir naudingas. Nuo pat vaikystės svajoju sušokti Sergejaus Prokofievo „Romeo ir Džuljeta" spektaklyje Džluljetą, Piotro Čaikovskio „Spragtukas“ Marie, Adolphe‘o Adamo „Žizel" ir Ludwigo Minkaus „Bajaderė" Nikiją ir daug kitų. 

Jūs, jaunosios kartos atstovė, kaip regite Lietuvos baleto dabartį, ko linkėtumėte šiam menui mūsų šalyje, apskritai?

Lietuvos baleto ateitis priklauso nuo mūsų visų: statančių, kuriančių, šokančių ir ateinančių pasigrožėti šiuo nuostabiu menu. Kuo daugiau mylinčių ir suprantančių baleto meną žiūrovų, tuo didesnė motyvacija mums kurti. 

Baletas – grįstas muzika, nori nenori tai muzikos jausmo įkūnijimas, tad pasidalinkite, kompozitorius, kūrinys, kuris tarsi įprasmina Jus – Baleriną – šiandien.

Labiausiai man virpina širdį ir suteikia įkvėpimo būtent Prokofievo „Romeo ir Džuljeta“, tai be galo jausminga, ryški, prasminga muzika. Ji nuo pat ankstyvos vaikystės dominavo mano širdyje. Muzika, priverčianti sustoti laiką, retinanti ir tankinanti širdies ritmą, nukelianti į meilės ir tragizmo pasaulį.

Pokalbio pabaigoje prisiminkite ir atskleiskite savo pirmąjį, ryškiausią baleto meno patyrimą, išgyvenimą, įspūdį.

Ryškiausias prisiminimas mano, kol kas, trumpoje karjeroje yra kelionė į Sankt Peterburgą, kur teko atlikti Jurgos vaidmenį Brazdylio „Baltaragio malūne“. Stebuklinga, išpuoselėta aplinka ir energetika, gaubusi šį miestą, – nors po kelionės autobusu nuo Vilniaus iki Sankt Peterburgo buvau pavargusi; Vilniuje vykusios repeticijos išsekino, – tačiau toji atmosfera tarsi atvėrė manyje kažką nuoširdaus, talentingo ir jausmingo. Ten man pavyko sušokti taip, kaip niekur kitur. Buvau tokia Jurga, kokią svajojau sukurti, pateisinau savo sugebėjimus sau ir choreografui, na, o širdyje išsiskleidė dar didesnis noras niekada nepasiduoti ir siekti aukštumų.