Popiežiaus dokumente apie meilę šeimoje – 7 skyriuje dėmesys vaikų ir paauglių auklėjimui.

Vaikų auklėjimą turėtų ženklinti tikėjimo perdavimas, kuris šiandien susiduria su sunkumais dėl dabartinės gyvensenos, darbo laiko, šiandienio sudėtingo pasaulio, kuriame daug kas, kad išgyventų, karštligiškai skuba. Nepaisant to, šeima ir toliau turi išlikti vieta, kur mokomasi suvokti tikėjimo motyvus bei grožį, melstis ir tarnauti artimui.

Tai pradedama sulig Krikštu, per kurį, kaip sako šventasis Augustinas, motinos, atnešančios savo vaikus, „prisideda prie švento gimimo“. Po to prasideda augimo naujuoju gyvenimu kelias. Tikėjimas yra Dievo dovana, gauta per Krikštą, o ne žmogaus veiksmų vaisius, tačiau tėvai yra Dievo įrankis tikėjimui brandinti bei plėtoti.

Todėl „gražu, kai mamos moko savo mažus vaikus siųsti bučinius Jėzui ar Dievo Motinai. Kiek čia švelnumo! Tokiais momentais vaiko širdis tampa maldos vieta“. Norint perduoti tikėjimą būtina, kad tėvai iš tikrųjų gyventų pasitikėjimu Dievu, jo ieškotų, jaustų jo poreikį, nes tik taip „viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę“ (Ps 145, 4), o „apie tavąją ištikimybę tėvai pasakos vaikams“ (Iz 38, 19). Tam reikia šauktis Dievo veikimo širdyse, ten, kur negalime įsiskverbti. Garstyčios grūdelis, tokia menka sėkla, virsta dideliu medžiu (plg. Mt 13, 31–32), ir per tai suvokiame disproporciją tarp veiksmo ir padarinio. Tada sužinome, kad esame ne dovanos šeimininkai, bet rūpestingi valdytojai.

Vis dėlto mūsų kūrybiškos pastangos yra indėlis, leidžiantis bendradarbiauti su Dievo iniciatyva. Todėl „poros, tėvai ir motinos, brangintini kaip veiklūs katechezės subjektai. Šeimos katechezė padeda kaip veiksmingas metodas jaunus tėvus ugdyti bei leisti jiems suvokti savo kaip savo šeimos evangelizuotojų užduotį“.

Ugdant tikėjimą būtina mokėti prisitaikyti prie kiekvieno vaiko, nes išmoktos priemonės ar receptai kartais neturi poveikio. Vaikams reikia simbolių, veiksmų, pasakojimų. Paaugliai paprastai išgyvena sankirtos su autoritetais bei normomis krizes, todėl pravartu skatinti jų asmeninį tikėjimo patyrimą ir pateikti šviesių liudijimų, patraukiančių juos pačiu savo grožiu.

Tėvai, norintys lydėti savo vaikų tikėjimą, paiso jų pokyčių, nes žino, kad dvasinė patirtis ne peršama, bet siūloma jų laisvei. Esmingai svarbu, kad vaikai konkrečiai matytų, jog malda jų tėvams iš tikrųjų svarbi. Todėl maldos akimirkos šeimoje ir liaudies pamaldumo apraiškos gali evangelizuoti paveikiau nei visos katechezės ir visi pokalbiai. Norėčiau ypač padėkoti visoms motinoms, kurios, kaip šventoji Monika, nepaliaudamos meldžiasi už savo nuo Kristaus nutolusius vaikus.

Pastangos perduoti tikėjimą jo raišką bei augimą palengvinančiu būdu leidžia šeimai tapti evangelizuojančia ir savaime perteikti tikėjimą visiems, kurie su ja susiduria, taip pat už šeimos aplinkos ribų. Vaikai, augantys misionieriaujančiose šeimose, dažnai tampa misionieriais, jei tėvai moka gyventi šia užduotimi taip, kad kiti ją laikytų artima bei draugiška. Tada ir vaikai auga palaikydami šitokį santykį su pasauliu, neatsižadėdami savo tikėjimo bei įsitikinimų. Atminkime, kad ir pats Jėzus valgė ir gėrė su nusidėjėliais (plg. Mk 2,16; Mt 11, 9), sustojo pasikalbėti su samariete (plg. Jn 4, 7–26), naktį priėmė Nikodemą (plg. Jn 3, 1–21), leido paleistuvei patepti savo kojas (plg. Lk 7, 36–50) ir nedvejodamas liesdavo ligonius (plg. Mk 1, 40–45; 7, 33). Tą pat darė jo apaštalai, kurie neniekino kitų, neužsisklendė į nedideles elitines grupes, neatsiskyrė nuo žmonių gyvenimo. Persekiojami valdžios, jie mėgavosi visos tautos palankumu (plg. Apd 2, 47; 4, 21. 33; 5, 13).

„Atvirai skelbdama Evangeliją ir būdama įvairių liudijimo formų paveldėtoja, – tokių kaip solidarumas su vargšais, atvirumas žmonių įvairovei, kūrinijos sergėjimas, moralinis ir materialinis solidarumas su kitomis šeimomis, pirmiausia stokojančiomis, įsipareigojimas skatinti bendrąjį gėrį, taip pat ir neteisingų socialinių struktūrų keitimas, pradedant nuo savo gyvenamosios teritorijos, ir gailestingumo darbų kūnui ir sielai praktikavimas, – šeima yra pastoracijos subjektas“.

Visa tai įtrauktina į kontekstą krikščionių brangiausio įsitikinimo – Tėvo meilės, kuri mus palaiko, įgalina augti ir buvo apreikšta per visišką Jėzaus, gyvo tarp mūsų bei darančio mus gebančius sutikti visas audras bei visus gyvenimo tarpsnius, dovanojimąsi. Kad nušviestų kelią, kiekvienos šeimos širdyje geru ir prastu metu irgi turėtų suskambėti kerygma. Visi turėtume, remdamiesi savo šeimoje išgyventa patirtimi, galėti ištarti: „Įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Tiktai remdamasi tokia patirtimi, šeimos pastoracija įstengs pasiekti, kad šeima būtų vienu metu namų Bažnyčia ir evangelizaciniu raugu visuomenėje.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7