Merkinė (2016 metai) (Brolių Černiauskų nuotr.)

Sausio 6-oji

Staiga atėjo žiema. Šiaurės vėjas ir dvidešimties laipsnių šaltis vakar visus užklupo labai netikėtai. Blogiausia, kad sniego visai nedaug. Nubloškė šiaurys sniegą nuo skylėtų rūsio pamatų, reikės eiti į Bitinų mišką, prisigenėti eglių šakų ir atitempti jas prie rūsio. Ūmai prisimenu, kad rudenį topinambų lysves užklojau eglišakėmis. Pirmiausia, galvoju, susirinksiu šakas nuo topinambų, jie gi šalčio nebijo. Einu į naujuosius būklus ir iš tolo matau, kad ten kažkas negerai. Taip ir yra: šernai pašeimininkavo! Eglišakės sumaišytos su žemėmis, ir viskas kietai sušalę. Šaltis sustingdė gilias duobes, rodančias, kad prieš atšalimą čia miško kiaulės čiaumojo ne tik topinambų gumbus, bet ir kažkokias šaknis, o gal ir giliai besislepiančius grambuolių vikšrus. Pikta, kad laukinis žvėris taip arti namų daro ką nori, o mano kiemsargis Gudonas menkai tesuvokia padėties rimtumą. Gal dar per jaunas šernams nubaidyti, jam tiktai aštuoni mėnesiai. Gerai nors tiek, kad paties Gudono nereikia per daug saugoti – nė kiek nebijo šalčio. Geri jo kailiniai, nors ir negarbanoti. Kartais galima pagalvoti, ka

Murališkiai 2012 m. (Brolių Černiauskų nuotr.)

d susivėlusiam gauruotam šuniui turėtų būti šilčiau, bet juk nei laikos, nei aviganiai, nei haskiai negarbanoti, o šalčio nebijo, gali miegoti pusnynuose.

Katinas irgi, jeigu tik selekcininkų smarkiai nepakeistas, žiemą jaučiasi gerai. Mano Keršis-Tigris gerokai pastorėjo, nujausdamas šaltį, o Juoduklis, kurį man atvežė iš miesto ir prašė padaboti kokią savaitę, vis toks pat mažas ir juodas kaip sabalas. Nebeaugs jis, sako, toks ir turi būti, nes tai Rusijos mėlynasis katinas. Veislės grynumas, žinoma, labai abejotinas, aišku tik, kad tai ne kambarinis, o laukinis katinas. Todėl mieste jam blogai. Sako, kad miaukia ir miaukia be perstojo. Tai man dabar šito naujoko Juoduklio dabojimas, matyt, užsitęs iki pavasario. Nepasakysiu, kad su juo lengva, kartais būna labiau panašus ne į katiną, o į beždžioniuką, viską daro atbulai. Pasilenk prie malkinės ir kokią skiedrą pakrebždink, tokiu būdu lyg norėdamas jį draugiškai prisivilioti, pakalbinti, o jis tik žvilgtels nepatikliai ir per sekundę atsidurs klevo viršūnėje. Toks įtarus charakteris. Rodos, tokį katiną sūduviai ir pietvakariniai dzūkai vadina atstapinčium. Juoduklis dažniausiai ir traukiasi atatupstas lyg atbulas arklys, nenorintis būti pažabotas. Bet Juoduklio itin blizgus kailis tikrai geras, dvigubas. Nešalta jam su tokiu kailiu.

Visi trys mano įnamiai iki saulėtekio išmiega priemenėje ir savo kampą neblogai įšildo. Blogiau, jog per ilgą naktį smarkiai praalksta, todėl pakyla vos tik pajutę, kad aš jau bruzdu virtuvėje. Taip prasideda namų destis, anot lietuvių tautosakos. Katinams reikia skubiai pašildyti pieno, o Gudoną išvilioti laukan, įpylus į lakataušę vakarykštės sriubos. Miegoti jie gali susiglaudę ir draugiškai vienas kitą apšildyti, bet, kai reikia ėsti, Gudonas tuoj pat nuskriaudžia katinus. Turiu elgtis griežtai, vis pašūkaudamas ir pasibardamas, bet šitoks rytmetinis judėjimas yra ne tiktai gyvūnų drausminimas, o ir karas su šalčiu. Vos tik labiau atšąla, net ir katinų miaukimas, kai rytais prašo pieno, darosi smarkesnis. Alkanų kantrybės nemokyk. Šaltą sausio rytą tikrai negalėsi dar kiek mieguistai pasvarstyti, kokia bus tolesnė dienotvarkė – būtina skubintis, šūkčioti, trepsėti, bėgioti ir daryti tai, kas atmintinai žinoma ir įprasta: ginčytis su judriais įnamiais, ruošti jiems ėdalą, užkurti krosnį, virti arbatą, maišyti sau daržovių šiupinį arba pusmarškonę košę, kad neprisviltų, pagaliau grūdintis šaltu vandeniu, vis gyviau šokinėjant, šūkaujant ir prunkščiant. Jau nemažai metų praėjo po to, kai gydydamasis nuo radikulito ir osteochondrozės išgirdau ir įsidėmėjau, ką man kalbėjo sveikuolis Dainius Kepenis, ir štai kiekvieną rytą vis prisimenu tokį gerą jo pamokymą: „Jeigu tu anksti rytą nebijai šalto vandens, tai tu nieko gyvenime nebijai...“ Todėl šitaip bebaimiškai ir prunkščiu nuo jaunumės iki žilos senatvės, ankstyvais rytais šaltu vandeniu besigrūdindamas.

Zervynos (2009 metai) (Brolių Černiauskų nuotr.)

Kai kas, žinoma, skelbia visai kitokius patarimus: pirmiausia prisimink, ką sapnavai, tada pasirąžyk ir kiek pratampyk gyslas, užsiplikyk puodelį juodos kavos ir net nesiprausęs kniaubkis į ekraną, kad dar traiškanotom akim įsižiūrėtum, kokios žinios iš kosmoso atėjo į tavo spalvotų vilionių dėžutę, gal išsiaiškinsi, ką tau lemia šios nakties sapnas, o gal sužinosi, kad jau nusileido į mūsų Žemę ufonautai... Jeigu šiluma į tavo butą ir dieną, ir naktį atiteka vamzdžiais, jei pusryčiams dekoratyvūs pusgaminiai jau patiekti, tai nesunku dar patrauklesnių miestietiškų prašmatnybių virtualiai prisinaršyti, bet argi nežinome, kaip kartais atsitinka patogioje ir šiltoje vietoje per ilgai užsisėdėjus: viskas pradeda kelti žiovulingą melancholiją ir vienišumą. Tiktai grynas kaimo šaltis ankstų rytą iš tavęs bematant išveja tingulį ir bet kokį nuobodulį. Tu supranti, kam pirmiausia vos tik pabudęs privalai padėkoti už kiekvieną būsimą dieną, nes nežinomi Viešpaties keliai... Betgi ne paslaptis ir tai, kad visą tau skirtą naują dieną vis tiek turėsi pats sau prisijaukinti. Ir vandens iš gilaus šulinio kasdien su kibiru į pirkią parsineši, ir nesipiktinsi dėl plikledžio, nes pats sau būsi pasibarstęs kiemo takus. Tiktai šitaip tavo darbo savaitės kalendoriuje galbūt atsiras ir ta šiek tiek mistinė aštuntoji diena...

Ryto brėkšmoje betrepsint nedaug laiko tepraeis, ir prie šylančios krosnies tu jau galėsi šiek tiek rankas pasišildyti, o abu katinai ir šuo į tave žvelgs jau patikliai draugiškai. Ir Sauliaus Šaltenio romanas „Basas ir laimingas“, kurį vakar baigęs skaityti palikai ant virtuvės stalo, jau nebeatrodys toks sielą stingdantis, viduramžiškai šiurpus ir bedžiaugsmis.

Kapiniškiai 1992 m. (Brolių Černiauskų nuotr.)

Sausio 7-oji

Šį rytą jau 25 laipsniai šalčio. Pirkioje tiktai devyni laipsniai šilumos, nors tvarkingai iškūrentos abi krosnys. O tame kampe, kur kantriai stūkso mano lova, – kol kas tiktai penki laipsniai. Dabar man atrodo nedraugiški tie medicinos mokslininkai, nelabai seniai taip sugalvoję ir per radiją tikinantys, kad sveikiausias miegas yra tada, kai aplinkos temperatūra siekia šešiolika laipsnių šilumos. Bet juk palapinėje anksti pavasarį būna gerokai mažiau, o vis tiek žvaliems keliautojams atrodo, kad toks miegas labai geras. Prašmatnioji medicina dabar jau kitaip miego kokybę matuoja. Ir aš negaliu neprisiminti vienos tokios smagios poringės, girdėtos Kalnų Altajuje. Ten atvykėliai studentai paklausė, koks atstumas yra iš Multos kaimelio iki Aukštutinio Uimono, o vietiniai jiems šitaip  paaiškino: „Mūsų diedai vaikščiojo, tai buvo dvylika varstų, kai tėvai ėjo – irgi tiek pat, o visai neseniai atsibeldė gal velnio nešti matininkai, tai išmatavo ir pasakė, kad aštuoniolika varstų, todėl mes dabar tuos šešis varstus papildomai ir pėdinam...“

Matyt, tikrai ne viską būtina taip kruopščiai matuoti. Bet štai per radiją ką tik išgirstą įdomybę galėsiu tuoj pat patikrinti praktiškai. Rimtas dvasininkas, kalbėdamas apie viduramžių vienuolijas, lyg tarp kitko paminėjo, kad vienuoliai šaltose savo celėse miegodavo su kepurėmis, nes buvo manoma, kad šiluma iš kūno išeinanti per galvą, todėl speiguotą naktį kepurė labiausiai reikalinga. Šią naktį ir patikrinsiu, ar miegantį žmogų kepurė apsaugo nuo šalčio. Įdomu, per ausis ar per nosį ta miegančiojo šiluma išeina... O kol kas dar vakaroju prie šiltos krosnies ir skaitau Varlamo Šalamovo Kolymos apsakymus. Mums nelemta sužinoti, kaip jaučiasi žmogus, kai šaltis siekia 50 laipsnių – ar iš tikrųjų ten žmogui nusispjaunant iš burnos jau ne seilės tykšta, o ledo gabaliukai krinta, ar tikrai per tokį speigą tvyro tirštas, kvapą gniaužiantis rūkas, sustingdantis ir kaulus, ir protą, ir sielą. Kai sušąla siela, rašo Varlamas Šalamovas, žmogus sužvėrėja, ir tai baisiausias jausmas, kokį gali patirti alkanas, mirtinai išvargęs tremtinys. Dvidešimt metų Rusijos politinis kalinys Varlamas Šalamovas kentėjo badą ir šaltį Tolimųjų Rytų lageriuose, paskui aprašė tai, bet nė vienas apsakymas nebuvo išspausdintas jam gyvam esant. Cenzūra dirbo uoliai ir budriai, nebuvo nuo šalčio sustirusi. 

Lizdai 2010 m. (Brolių Černiauskų nuotr.)

Sausio 9-oji 

Naktį gerokai pasnigo. Ir, žinoma, atšilo. Gudonas atnešė prie laiptų net du iš po sniego išknistus obuolius. Keista buvo stebėti pro langą, kaip šuo ne su koja obuolį atkasa, o snukiu dirba kaip šernas. Truputį pagraužęs ir vieną, ir kitą vis dėlto atnešė man. O kam daugiau? Katinai obuolių nemėgsta. Ten, po obelim, matau, jau striksi juodasis strazdas. Sniegą jis kasa ir snapu, ir kojomis. Jis taip pat randa gerų obuolių. Gudonas mato strazdą, bet nepuola prie jo. Net ir stirnas jis dažniausiai nepiktai aploja tik iš tolo. Neturi medžiokliško instinkto mano kiemsargis. Prisibėgiojęs antai atsinešė prie savo būdos kažkokią pakulinę virvę, guli ant sniego ir graužia tą pantį. Jeigu dabar kas pamatytų, galėtų pagalvoti, kad šis kiemsargis tikras varguolis. Bet jis rytą prisiėdė bulvienės ir smagus išsiveržė iš priemenės nuotykių ieškoti. Nedaug tų nuotykių, bet vis geriau nei tamsioje priemenėje snausti. Katinai iškiūtino į malkinę pelių tykoti, o Gudonui gerai ir snieguotame kieme...

Stebiu pro langą, kaip reaguoja į atšilimą čižylos, kėkštai ir strazdai, laukiu, ką dar sugalvos Gudonas, kai jam atsibos ta virvė. Tinginiauju. Galvoju, kad išsėdėti kaip kasdien monotoniškai peržiūrint užrašus lyg ir per šalta, o guviau pavėpsoti pro langą, šiltu apklotu apsisupus strėnas, visai įmanoma. Mano „lesykla“, priviliojanti paukštelius, yra savotiška: vis atkasu jiems nemenką sniego plotą darže ir nuolat papilu vertingų paplavų, kuriose yra kruopukių, aguročio sėklų, visokių lupenų ir riebalų. Nereikia jiems geresnės lesyklos už šitokią, o man įdomesnio žiemos televizoriaus kaip pirkios langas. Aiškiausiai matosi, kad mėlynosios čižylos bijo didžiųjų, o kėkštas bežiūrint nuveja šalin visus, net ir bukučius. Šitaip į paukštelius visą dėmesį sutelkus, galima ilgokai užsitinginiauti. Ir ką nors prisiminti. Dabar štai galvoju apie Druskininkų bibliotekoje vartytą žurnalą, kuriame radau keistų pamokymų, „kaip identifikuoti jausmą“ ir kaip išmokti „emocijų paleidimo technikos“. Pasirodo, jau atsiradusi ir tokia pseudopsichologijos sritis – „emocijų paleidimo“ treniravimas. Tikriausiai čia kažkokia ekvilibristinė komercinės medicinos naujovių niša. Ar gali normalus žmogus pagalvoti, kad šypsenos vertas žodžių prašmatnumas – tai rimtas mokslas. Kažkoks astrologijos ir psichologijos hibridas. Aš tokiais atradimais netikiu, nes dar prisimenu jaunystėje skaitytą Džoną Loką (John Locke): nieko nėra prote, ko nebuvo juslėse. Visos idėjos, anot Džono Loko, atsiranda tik iš stebėjimų ir eksperimentų, o ne iš žodžių. Tokį mokymą vėliau, žinoma, reikėjo papildyti ir išplėsti, kas ir buvo filosofų padaryta, bet iš esmės Džonas Lokas buvo teisus. Tiktai kai kam vis dar smagu jausti, kad, besipuikuojant asmeniniu mokslingumu, užtenka gražių žodžių paleidimo, ypač jei tą užburiančią terminologiją išgirdai ne Lietuvoje, o užsienio kursuose. 

Sausio 19-oji 

Neramu darosi senam žmogui pasiklausius radijo žinių ir visokių komentarų. Seimo dauguma kasdien atrodo vis labiau apsikvailinanti ir vis triukšmingiau apkalbinėjama. Nejaugi šitie naujokai, apsišaukę „valstiečiais“ arba „žaliaisiais“, visus ketverius metus ir bus tik skandalingų apkalbų verti? Geriau nesiklausyti ir net nebandyti suprasti, ką jie ten daro ir ko nedaro. Klausimas kyla toks: ar neabejingai bandydami suvokti, kas kaltas dėl tokių ne vietoj ir ne laiku vis įsiplieskiančių teisybės ir neteisybės ginčų, tikrai jau tampam geresniais savo šalies piliečiais? Gal būtų padoriau, jeigu tyliai prisimintume tarpukario laikų patarlę: „Gerai darai – sau, blogai darai – irgi sau.“

Štai „Klasikos“ programoje – labai rami ir rimta laida „Ryto rasa krito“. Ir apie legendinį Džiugą kalba istorikas Vykintas Vaitkevičius. Tas Džiugas jau ne vieną šimtmetį paslaptingai minimas didvyris, todėl kiekvienas apie jį galim turėti vienokią ar kitokią nuomonę, nes ir tautosakiniais liudijimais jis vienaip arba kitaip apibūdinamas. Bet svarbu žinoti, svarbu suprasti, kad mūsų šalies legendos, mitai ir sakmės apie tikrus vyrus tartum saugo mūsų bendradvasišką ramybę. O ką po dešimties metų prisiminsime apie taip triukšmingai viešojoje erdvėje apkalbamus šio Seimo „valstiečius“? Nieko... Juos pakeis kiti žali „gamtos globėjai“ bei „žemdirbiai“. Ir vėl bus kalbama apie teisingą komunikaciją, skaidrius ryšius, gerąjį elitą bei atsakingą isteblišmentą. 

Sausio 25-oji 

Pusiaužiemis. Naktį lašėjo nuo stogo, o saulei tekant pradėjo šalti.

Vakar baigiau skaityti Michailo Prišvino romaną „Osudareva doroga“ („Valdovo kelias“). Kūrinys gana keistas, išsiskiriantis iš visos šio savito rusų rašytojo kūrybos. Knygos komentaruose pažymėta, kad romaną leidyklos cenzoriai reikalavo taisyti, paskui pats autorius vis tobulino rankraštį, tačiau taip ir liko nepatenkintas. Taip ir jaučiasi, kad daug kas šiame romane susiūta baltais siūlais. Dabar, iš tolo žvelgiant į anų gigantiškų statybų laikmetį, galima ir aną nuožmų Gamtos užkariavimą, suprantamą kaip neginčijamą proletariato diktatūros valią, šiuolaikiškai pašaipiai sukritikuoti, prisimenant kad ir tą vieną teisingą rusų liaudies patarlę: „Pochodil čeloviek v cariach – i oskudielo carstvo“ („Pasisukiojo žmogus kaip karalius – ir nuskurdo karalystė“). Bet Michailo Prišvino papasakota istorija vis dėlto ir įdomi, ir tikra. Apie tai, kaip garsusis „Belomorsko – Baltijskij kanal“ atsirado ten, kur kadaise valstiečiai kirto Karelijos taigos traktą ir kur tomis proskynomis bei upelių slėniais iš tikrųjų vaikščiojo pats Petras Pirmasis. Todėl ir prie Onegos ežero, Petrozavodske, atsiradusi laivų statykla buvo ne mažesnė kaip Archangelske. Apie tai išsamiai rašė garsusis rusų etnografas Sergejus Maksimovas. Daug anksčiau už Baltosios ir Baltijos jūrų kanalą buvo iškastas Marijinsko kanalas, jungiantis Onegos ir Rybinsko ežerus, ir apie to kanalo atidarymą yra išlikęs toks pasakojamas: caras įsakęs vietiniams locmanams per iškilmes kalbėti be popierėlio, „kad visas jūsų kvailumas iš karto pasimatytų...“

Sergejaus Maksimovo raštuose Petras Pirmasis pavaizduotas kaip labai pažangus ano laikmečio valdovas, o mane dabar sudominusiame Michailo Prišvino romane „Osudareva doroga“ aprašytieji rusų sentikiai, užsilikę gūdžiuose, sunkiai pasiekiamuose Karelijos pelkynuose, carą Petrą Didįjį vadina didžiuoju Antikristu. Tai visiškai suprantama, nes sentikiai gyvendavo šventai laikydamiesi anei kiek nekintančio savo tikėjimo statuto. Todėl ir romano herojė Marija Mironovna, senutė sentikė, guli grabe ir meldžiasi, laukia pasaulio pabaigos, nes jai pasakyta, kad šitą salą, kur stovi jos pirkia, tuoj tuoj apsems kylantis ežero vanduo. Senutė kantriai laukia pasaulio pabaigos, tik jai neramu, kad pabaiga ją ištiks ne ugnies liepsnose, o vandenyje. Mat ji dar prisimena, kaip nedvejodami jos gentainiai sentikiai susidegindavo savo pačių namuose, vos tik caro žandarai susekdavo jų atsiskyrėliško gyvenimo vietą... Marija Mironovna vis dėlto nenuskęsta: kai vanduo apsemia pirkią, senutė pamato irklą, išdaužia langą ir išsiiria su savo grabu.

Taip, žinoma, galėjo ir iš tikrųjų nutikti – dažniausiai juk nugali savisaugos instinktas, o ne dogma. Bet skaitant šį gerai pasibaigiantį romano epizodą nesunku pastebėti dar štai ką: belaukdama mirties senutė kruopščiai išsišlavė ir susitvarkė savo vienišą būstą. Ši savitvarkos detalė gana keistai keliauja per tautas ir laikus. Vienuoliktajame amžiuje gamtmeldžiai lietuviai prieš mirtį sueidavo išsimaudyti pirtyje – taip rašo Saulius Šaltenis mistiškame anų laikų tikėjimo žygio romane „Basas ir laimingas“. O sibiriečio rašytojo Valentino Rasputino apysakoje „Atsisveikinimas su Matiora“ papasakotas gana panašus ritualas: senutė, viena likusi visame kaime ir žinanti, kad rytoj jos pirkia bus sudeginta, pasidaro kalkių ir švariai išbalina savosios trobelės sienas bei krosnį. Šitokie tikėjimai keistai patvirtina psichologų teiginį apie tai, kad tikras pasitikėjimas savimi yra tylus pasitikėjimas.