Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Apie negatyvią vartojimo pusę prikalbėta išties daug. Tiek daug, jog kritika šio adresu vis dar laikoma gero tono ženklu. Žmonės daiktų vergai ir visa kita. Kultūra seniai virto bedvase, o susvetimėjimas ėda ne blogiau už vėžį. Ir, matyt, taip kalbama ne veltui. Tame yra daug tiesos. Tačiau nebūtina teptuką laikyti vien juodų dažų skardinėje.

Žinoma, jau seniai nieko nebestebina Hamleto frazės „būti ar nebūti“ virsmas į liūdnai sarkastišką Ericho Frommo „turėti ar būti“. Egzistencinės mįslės lai lieka tiems, kurie turi nors minutę laisvo laiko laužyti galvą tokiomis nesąmonėmis, o likusieji marš dirbti ir lipt nesibaigiančiais laiptais iki nepasiekiamos svajonės. Ir kartais patys nebežinome, kodėl taip trokštame turėti daugiau už kaimynus ir lygiuotis į tuos, kurie iš tiesų mums nepatinka, nors visi žinome, kad ne tai gyvenime svarbiausia. Ką gi, norim to ar ne, daugybė vertinimų gimsta „už kadro“ t. y. mums patiems nesuvokiant visų socialinių ir psichologinių veiksnių lemiančių vienus ar kitus mūsų pasirinkimus.

Šiais laikais neturėti laiko sau – ne naujiena. Įdomesnis straipsnis perskaitomas paskubomis pusryčiaujant, intriguojanti laida įsirašoma „vėlesnei peržiūrai“, kuri dažnai ir neateina, knyga ant naktinio stalelio dulka nepaliesta mėnesių mėnesius, net draugų skambučiai nebeteikia tokio malonumo kaip anksčiau, nes nuolat esame apimti egzistencinio nerimo. Tačiau šis nerimas kyla ne iš savo laikinumo suvokimo, o iš niekaip negalimos iki pilnatvės patenkinti galimybės viską turėti.

Žmogus išbarsto savo laiką po trupinėlį, nuolat grauždamasis, kad turėtų kiekvienam dalykui jo skirti daugiau, tačiau taip neatsitinka. Galėjimas turėti nugali patį buvimą. Pirmajam skiriamos visos pastangos, tačiau šių rezultatais pasimėgauti lieka vis mažiau laiko. Apsistatome daiktais ir kitais materialinio išskirtinumo įrodymais, bet retai kada galime atrasti akimirką visu tuo pasimėgauti.

Tada atsitinka štai kas – viskas toliau imama kaupti iš inercijos, vien dėl paties veiksmo, ne rezultato. Begaliniame daiktų daugėjime, kuris dažnai net užgožia ryšius tarp žmonių bei mėginimais jų kiekybe, o ne kokybe užpildyti atsirandančią tuštumą, šie dalykai tik dar labiau užspeičia žmogų į kampą. Asmuo nebėra užtikrintas savo egzistencijos prasmingumu. Prasmės erozija sukuria vartojimą, o šis automatiškai stimuliuoja dar didesnį vartojimą. Ir tampa ramentu, kuris negali atstoti prasmės, tačiau iš desperacijos jo kimbamasi kaip paskutinio šiaudo.

Nejučiomis persiėmę patogiu daiktų funkcionalumu žmonės vis labiau ima vieni į kitus žiūrėti kaip į objektus, atitinkančius tam tikrą paskirtį, o ne kaip į asmenybes. Taigi per nuolatines pastangas tik turėti, o ne būti mes tampame vieni kitiems tokiais pat daiktais, kokiais taip mėgstame apsistatyti savo aplinką. Nors visi gerai žinom, kad daiktai nėra išsigebėjimas norint užpildyti tuštumą. Jie tik dar ir dar kartą iššaukia norą patirti akimirksnio palengvėjimą, po kurio vėl užlieja nerimas. Kaip sako filosofas Slavojus Žižekas: „Melancholija atsiranda tuomet, kai mes galiausiai gauname geidžiamą objektą, tačiau juo nusiviliame.“

Turėjimas šiandien geriausiai apibūdina žmogų. O nusigręžiantys nuo materialumo iškart apšaukiami keistuoliais ir bepročiais.

Taip, visa tai yra tiesa.

Bet visada yra ir kita pusė. Ir „turėti“ nėra privalu. Vartojimo kritikai dažnai sutirština spalvas ir bando įtikinti, kad mūsų traukinys jau rieda nuo šlaito, nors kaip bildėjo bėgiais taip ir toliau sau bilda. Nes ne visiems daiktai atstoja žmones, ne visi vartoja nesusimąstydami, ne visų pagrindinis gyvenimo variklis – darbas ir ne visus pjauna egzistencinis nerimas. Kiti net tokiame beprotiškame pasaulyje koks jis yra šiandien, sugeba gyventi ilgai ir laimingai. Visai kaip pasakose.

Žinoma, gaila šienaujamų miškų tam, kad godūs prekybininkai galėtų išrašinėti velniai žino kam reikalingas sąskaitas faktūras ar bankininkai kištų jums po nosimis storiausias sutartis. Gaila ir mėsai auginamų gyvulių, kurie nesužino, koks galėtų būti gyvenimas ištrūkus iš šėryklos. O kur dar triušiukai išdegintomis akytėmis, kad dailios poniutės galėtų žaviai atrodyti pasidažiusios naujais šešėliais ir lūpdažiais oficialiuose susitikimuose. Niūru ir skamba blogai? Bet argi kažkas anksčiau tuo rūpinosi labiau?

Ar tikrai kada nors žmonijos istorijoje pirmoje vietoje buvo pats žmogus? Tikrai? Su visais nesibaigiančiais karais, grobimais, išdavystėmis ir pasikėsinimais? Ar kažkas anksčiau labiau rūpinosi miškais nei dabar? O gal ir gyvūnai turėjo geresnes sąlygas?

Ko gero, ne. Ir to priežastis nėra nelemtas vartojimas. To priežastis yra pats žmogus. O perdėtas vartojimas tėra ydinga jo veiksmų pasekmė.

Todėl žarstytis vien kaltinimais nebūtų teisinga. Nes be visų savo blogųjų savybių vartojimas ir skatina. Skatina ne tik augimą, bet ir teisėtą reikalavimą, kad paslaugos ar prekės būtų kokybiškos. Vartojimas teršia planetą, tačiau po truputį garsėja ir balsai tų, kurie nori matyti Žemę švaresnę. Ir jie tampa vis labiau girdimi. Žmonės nenustoja gaminti, tačiau ieško būdų, kad visa produkcija būtų kuo palankesnė aplinkai. Sutikite, begaliniais sąvartynais pažymėtoje žmonijos istorijoje tai jau šis tas. Jei ne šis noras gaminti, mainytis ir pasipelnyti – tikriausiai vis dar sėdėtume prie suskilusios geldos ir įsivaizduotume, kad tai puiki transporto priemonė kelionei per vandenyną.

Todėl keista, jog niekas nenori paminėti ir šviesiosios pusės? Jei ne vartojimas – jokie išradimai ir technologijos nebūtų pažengę taip toli. Nesivystytų valstybių ekonomikos ir strigtų pažanga. Galų gale kažkas juk ir laivus pastatė ne norėdamas ištirti, kokia graži ir slėpininga yra Žemė, bet todėl, kad galėtų prekiaudamas ar plėšikaudamas (daug buvo ir tokių) susikrauti turtų. Sunku dabar būtų įrodyti, kad XIX a. darbininkas, kruvinu prakaitu savo šeimai uždirbdavęs duoną ir neturėjęs galimybių nerti stačia galva į vartojimą, jautėsi gerokai laimingesnis ar labiau gyvas nei šių dienų žmonės. Abejotina, taip? Nes ir vartojimo visuomenėje yra žmonių, besidžiaugiančių kiekviena nauja diena, gyvenančių jaudinantį, visavertį gyvenimą, keliančių sau naujų iššūkių ir kuriančių tvirtus socialinius saitus. Viskas priklauso nuo to, ką laikome svarbiais dalykais. Daiktus ar žmones. Pasirenkančių pirmuosius buvo visada. Visada ir bus. Tačiau tai nereiškia, kad visi žmonės tokie.

Taigi vartojimas – ne monstras, kuris jus būtinai suris, suvirškins ir išmes į atliekas. Galbūt atvirkščiai, jis atriš rankas kurti ir stengtis padaryti pasaulį gražesnį, nes tam turėsite daugiau laiko. Tereikia jausti saiką tam, ką darai. Juk didžiausias visų bėdų kaltininkas dažniausiai ir yra godulys.