Jovita Vaškevičiūtė (Roko Baltakio nuotr.)

Johanno Wolfgango von Gogethe‘s dviejų dalių filosofinė tragedija – didžiausias poetinis kūrinys „Faustas“, pradėtas rašyti 1797 m., baigtas 1831 m., prancūzų kompozitoriaus Charles Gounod 1859 m. perkeltas į muzikinio teatro sceną kaip opera. Šiais metais minėdami savo – „bohemiečių“ trupės – veiklos dešimtmetį „Vilnius City Opera“ vasario 15–19 d. rengia ir kviečia išgyventi šį sudėtingą penkių dalių veikalą. Sakyti „klausytis“ būtų netikslu ir neteisinga, pirmiausia žinant, kad teatras, opera yra menų sintezės reiškinys, taip pat atsižvelgiant į „bohemiečių“ muzikinės precizikos, švaros, skambesio grožio ir vizualumo, prilygstančio tikriausiam kinematografijos estetikos efektui, dermės, sąveikos siekį, jo išpildymą. Premjeros proga kalbamės su operos soliste Jovita Vaškevičiūte, spektaklyje įkūnysiančia Martą. Klausimus suponuoja Goethe‘s dramos tekstas, kurį 1978 m. į lietuvių kalbą išvertė Aleksys Churginas.

Apie „Faustą“, – kūrinio perspektyva, kontekstu – gyvenimą

Opera „Faustas“, labai glaustai sakant, istorija apie žmogų, pažadantį sielą velniui. „Kas ieško gyvo reiškinio prasmės, / Tas turi nusigręžti nuo esmės / Ir į dalis išnarstyt jį gražiai,“ (p. 69) – taip velnias – Mefistofelis moko studentą, pataria, kaip reikia mokytis, pažinti gyvenimą, jo reiškinius. Pokalbio pradžioje pasidalinkite, kaip vyksta spektaklio kūrybos procesas?

Labai smagu ir džiugu, kad visa komanda yra, kaip didele šeima. Matyt, tai užkoduota jau „Bohemiečiuose“. Darbas vyksta labai atsakingai ir sklandžiai. Kiekvienas choro artistas – reikšminga dalis viso spektaklio. Atlieka savo vaidmenis su didžiausiu užsidegimu. Kiekvienas jaučia ir žino savo svorį, kuria savąjį personažą... kas kareivis, kas kavinės lankytojas, kas fotografas... Ir kai stebi, kaip vyksta procesas, jautiesi, kaip meninio filmo filmavimo metu. Tai labai įdomu! Visi solistai yra aukščiausio lygio profesionalai... Nepaprastai jautri, žavi Margarita – Lana Kos, Faustai – neprilygstamas Edgaras Prudkauskas ir Tomas Povilionis. Na ką jau kalbėti apie Mefistofelį Almą Švilpą ir įtaigųjį Tadą Girininką. Labai džiugu dirbti su talentinga leva Prudnikovaite. Na ir, žinoma, – Laimonas Pautienius, su kuriuo suvaidinta tiek daug vaidmenų! O tai dar vienas naujas darbas ir labai įdomus. Labai smagus darbas, kai daug juokaujama ir tiesiog džiaugiamasi būnant ir kuriant kartu.

Žvelgiant filosofiškai ir kūrinio istoriją perkeliant į šių dienų gyvenimo tikrovę, kam dažnai šiuolaikinis žmogus atiduoda sielą, kuo susigundo, susivilioja?

Matyt, gyvenimo tempas, siūlomas ir diktuojamas gyvenimo ritmas, verčia bėgti ir nesusimąstyti! Pamiršti gal tikrąsias vertybes...

Turtas, beribė valdžia, karjera, noras turėti daugiau, nei gali panešti, verčia parduoti sielą velniui. Ir tik sveikas protas sustabdo nuo didelių klaidų.

Negali plakti visų į vieną krūvą! Žmonės labai įvairūs. Kilnūs ir parsidavėliai, nuodėmingi ir šventi, pikti ir geri... Nuėjusi į bažnyčią, kartais matau daug šviesių žmonių. Kurie meldžiasi, kalbasi su Dievu.  Tik pats žmogus gali pasirinkti, kas jam tinka ir pritinka. 

„Ir veikiai jūsų smegenys įgus / Suprasti tai, ko joks neperpranta žmogus <...>. / Kasdien bus penkios lekcijos; prieš tai, / Paėmęs knygą, turite rimtai / Išnagrinėti tekstą paskaitos, / Kurį profesorius lyg papūga kartos, / O jūs kiekvieną jo teigimą / Užsirašykite lyg šventą apreiškimą.“ (p. 69) Mefistofelio ironijos nestokojantį patarimą pasitelkus aiškinimuisi, kaip kuriamas, kaip gimsta personažas, suvokiant, kad kiekvienas vaidmuo yra unikalus, kiekvienas išėjimas į sceną – kitas ir kitoks; dargi kiekvienas kūrėjas, šiuo atveju solistas – individuali asmenybė. Kaip Jūs regite, kaip nusakytumėte Martą? Kas ji?

Apie Martą! Tai labai pavydi ir viskuo besidominti Džuljetos kaimynė, kuri visada viską nori matyti, girdėti. Kai Mefistofelis praneša, kad jos vyras miręs... ją apima baisus šokas: o kas dabar bus? Mefistofelis pareiškia, kad ji dar yra graži moteris... Na, ir ji pasiduoda suviliojama Mefistofelio. Vėliau situacija apsiverčia, ir net pats velnias bėga nuo jos. Pasirodo, moteriškė labai jau energinga visom prasmėm.

„Ar pamanei / Bent sykį tu, jog nėr tokios idėjos, / Kuri nebūtų prieš tave seniai / Kitiems galvočiams ar žiopliams atėjus?“ (p. 271) Kiek atsitolinus nuo „Fausto“, galvojant abstrahuotai, kaip asmeniškai Jūs kuriate vaidmenis, esate linkusi domėtis vaidmens kūrybos istorija, ieškoti pavyzdžių, telktis kitų patirtį ar, priešingai, kaip tik vengiate, nežiūrite personažo įkūnijimo atvejų; ir ieškote savų kelių, būdų, kaip prieiti, kaip pasiekti charakterio gelmę, jo subtilybes, idant autentiškai įsigyventumėte, (su)taptumėte (su) juo ir perteiktumėte savitai, savitą charakterį?

Visada kurdama vaidmenis pirmiausia įsiklausau, ko nori režisierius, kokia jo vizija. Tada kuriu pati, ir vyksta bendras darbas. O ir kompozitoriaus vizija yra užkoduota vokalinėje partijoje. Man patinka kurti personažus pačiai. Nežiūriu, kaip viena ar kita aktorė kūrė savo personažą. Ieškojimas  – tai pats įdomiausias darbo procesas. Viskas yra procesas, kai galvoji ir (susi)kuri, kas ji. Ko ji nori? Kodėl ji siekia to? Tada kūno kalba paklūsta tau ir leidžia tapyti įvairiomis spalvomis personažo charakterį.

„Geriau visai tos meilės nepatirti! Man šitokia nelaime reikštų mirtį.“ (p. 113) – Margaritos žodžiai. Jūsų – Jovitos akimis, vertinimu, kas yra meilė, santykiai šiuolaikiniame pasaulyje?

Visada sakiau ir sakysiu, kad santykius lipdo du žmonės. Kada tik vienas stengiasi – mylėti, tikėti, džiaugtis meile, pagarba, pasitikėjimu, tada į santykius nori, nenori ateina „šių laikų Mefistofelis“. Tai gali būti bet kas, bet kokio pavidalo – kitas žmogus, pyktis, žeminimas, neapykanta. Matyt, aš esu to tipo moteris, kuri labiausiai vertina įsiklausymą, paramą, pagarbą ir palaikymą. O jei jau atsitinka taip, kad žmonių santykiuose nebėra meilės, jie nenori būti kartu, išsiskyrimas turi įvykti civilizuotai. Kad susitikęs tą žmogų gatvėje po metų, galėtum pažiūrėti jam į akis.

Na bet tai tikrai sudėtinga, to reikia labai norėti ir siekti.

Meniškumo viražai šiuolaikinėje tikrovėje

„Svarbiausia rūpi man – įtikti miniai, / Juk mes tik ir gyvename iš jos.“ (p. 7) – Direktoriaus žodžiai prologe. Jūsų asmeninė pozicija, teatras, opera turi patikti ir įtikti žiūrovui ar daugiau tikslinga, verta ir reikia žiūrėti meniškumo? Jūsų nuomone, koks santykis tarp pataikavimo ir lavinimo yra, turėtų būti teatre, operoje, mene apskritai?

Aš manau, kad didelė meno pasiūla, įvairovė yra pliusas ir labai didelis. Pats menas yra labai įvairus ir kaip kas tą meną supranta – skirtinga. Tik visa turi vykti tam tikrose sferose, tam tikru laiku ir vietoje. O žiūrovas pasirinks, kas jam įdomu, kur jis nori būti. Negalima visiems būti vienodiems – žiūrėti ir statyti, kurti tik tam tikrose ribose.

Tačiau aš esu prieš išsigimusius, brutalius pastatymus. Kai mėgaujamasi smurtu, nuogu inscenizuotai žalojamu kūnu. Na, tai jau virš mano proto suvokimo... Bet, deja, tai tampa jau norma daug kur.

Kai G. Verdi, G. Puccini, W. A. Mozarto operų pastatymus sujaukia neatpažįstamai, ir matai brutalius dalykus, kurie tau kelia šleikštulį, tada jau yra pikta. Ir ne be reikalo pasakiau šias pavardes. Klasika turi išlikti klasika! Idant atsiskleistų tai, kaip kompozitoriaus, rašiusio tam tikru laikotarpiu, matyta, jausta skambant muziką. Yra daug šiuolaikinės muzikos... Tai prašau, realizuokit save ten. Galima net pagal režisūrą sukurti muziką, dramą. Galima stovint ant galvos pasirodyti. Kodėl ne? 

„Scena baigta. Vietelės nėr tuščios. / Ausis pastatę ir akis išplėtę, / Jie sėdi, lyg stebuklų laukdami. <...> Bet man širdis truputį nerami... / Mat, nors tiem ponams gero skonio stinga, / Jie baisiai apsiskaitę! Šiuo metu / Reik duoti pjesę – naują ir prasmingą, / Kurią žiūrėt nebūtų nuobodu.“ (p. 7) Jūsų akimis, ko šių laikų žmogus nori operoje?

Operoje lankosi labai įvairių žiūrovų. Turbūt išaugo poreikis operoje matyti daug veiksmo, reikalingi nestatiški pastatymai. Vis dėlto tikiuosi, kad žiūrovas ateina ieškodamas pozityvo, gėrio ir grožio, skambesio jautrumo. Manau, tai yra pagrindinis operos tikslas. 

„Kam, kokiai publikai, jūs rašote? Vieni / Ateina į spektaklį tuoj po vaišių, / Kiti – be ūpo, rūškani, / Treti – nuo laikraščių melų apkvaišę / (Jie būtent – mūsų priešai mirtini!). / Smalsumas tuščias lyg į maskaradą / Visus tuos mulkius į teatrą veda.“ (p. 9) Tęsiant klausimų mintį ir klausantis drąsių, aštrių direktoriaus žodžių, žiūrovų matymo ir nusakymo, įdomu, koks, Jūsų patyrimu, šiuolaikinis operos žiūrovas?  

Vėlgi labai sunku nusakyti, koks žiūrovas. Dainuodama Kinijoje Macao festivalyje susidūriau su neeiline publika. Dar tokio įsiklausymo, gerėjimosi neteko patirti. Labai „išalkusi“ publika meno. Namuose dainuoti, žinoma, visada labai smagu. Publika priima gerai.

Žiūrovai labai įvairūs ir įdomūs. Vieni ateina iš smalsumo, kiti gal mados tendencijas seka, nes lankyti operą jau tampa skonio reikalu. Žinoma, daug melomanų, kurie seka, kas vyksta muzikiniame pasaulyje. Visi klausytojai yra reikalingi ir svarbūs.

„Smagu, kai nekantraujanti minia / Prie mūsų balagano ima grūstis, / Kovodama pečiais ir krūtine, / O žmonės plūsta, plūsta vis kaip jūra, / Nors dar šviesu, nėra nė ketvirtos... / Lyg bado metais prie kepyklos durų, / Galvotrūkčiais jie veržias prie kasos.“ (p. 7) Ištrauka galimà žvelgti įvairiopai. Sutelkus dėmesį į kūrybos sritį, klaustina, kokia, Jūsų patyrimu ir nuomone, šių laikų opera, galvojant apie pastatymo, realizavimo scenoje dalyką, yra, turėtų būti?

Manau, šių laikų operoje daugiau veiksmo, didelis dėmesys skiriamas režisūriniams pastatymo elementams. Operoje labai svarbus vokalo ir judesio santykis. Labai daug keliama reikalavimų operos solistui. Manau, taip ir turi būti, tai yra teisinga.

Žiūrovai „bohemiečių“ spektaklius iš tiesų žiūrėti veržiasi, plūsta. Jūsų nuomone, kas tai lemia? Kiek pasitelkta ir išties aktyvi reklama, kiek meninė kokybė, žiūra dabarties meto ypatybių, savitas požiūris, kūrybingumas, kt.?

Manau „bohemiečių“ pastatymai yra neeiliniai, ir tai lemia daug sudedamųjų dalių. Žinoma, visų pirma tai kūrybinė komanda: D. Ibelhauptaitė, G. Rinkevičius, solistai, orkestras, choras... ir visa pastatymo komanda. Tai labai koncentruota, atsakinga žmonių grupė, kuri savo darbą atlieka 200 procentų. Dalia geba sukurti nerealią kūrybinę darbo aplinką. Labai daug reikalauja, ir tu atiduodi taip pat su kaupu. Pasirenkamos labai įdomios operos, kurias atlieka aukščiausio lygio solistai.   

Žinoma, komanda dirba ir reklamuojant, pristatant operą žiūrovui aukščiausiu lygiu.

Asmeninės patirtys – solisto karjera kaip investicija į save

„Kas auksu žiba, ryt pavirs į nieką, / O tikras menas amžiams pasilieka.“ (p. 8) Pasidalinkite savo asmeniniu stipriausiu, ryškiausiu meniniu potyriu, išgyvenimu Jūsų kaip kūrėjos – solistės ir kaip žiūrovės, patyrėjos.

Sakyčiau, pats ryškiausias mano darbas su „bohemiečiais“ tai Azučena „Il Trovatore“ („Trubadūras“). Dirbta itin intensyviai. Daug analizavom su Dalia, daug ieškojau. Nepaprastai buvo įdomu kurti tamsią Ažučeną, pykčio, keršto persismelkusią moterį. Labai buvo įdomu kurti savo balsui tinkančią partiją.

„Pasaulio viešpats jaučiasi jisai, / O niekaip iš bėdų išbristi negali... / Tas keistas sutvėrimas, patikėk, / Per amžius nepasikeitė nė kiek!“ (p. 14) Galvojant apie operos solisto šiandieną, operos solistą (post)postmodernizmo pasaulyje, koks jis yra, turi būti, kaip elgtis – scenos realybėje ir gyvenimo tikrovėje?

Šių dienų solistas turi būti kūrybiškai laisvas, pasiduoti, net kartais save laužyti dėl režisieriaus sumanymų. Labai aukštai yra iškelta kartelė. Daug gerų solistų visame pasaulyje. Reikia daug investuoti į save, norint būti paklausiam.

„Valdyk jo sielą, jeigu trokšti, – / Klaidink, mėgink bedugnėn ją nublokšti!“ (p. 15) Tęsiant ankstesnę mintį, klaustina, kokios didžiausios, dažniausios pagundos – šiandienos laimėjimai, malonumai – klaidos, praradimai ateityje, būties, amžinybės plotmėje? Kas, Jūsų, jau turinčios svarią patirtį, akimis, labiausiai masina ir (su)gundo šiandien pradedančiuosius solistus?

Man atrodo, jog pradedančiuosius masina operos pasaulio paslaptingumas, geri kontraktai, geri teatrai, įvairios šalys. Tai labai įdomi specialybė, kuri leidžia save realizuoti scenoje. Tai didelė Dievo dovana – lipti į sceną ir dovanoti meilę, savo balsą publikai.

Kiekviename amžiuje vis klausiama, mąstoma – darbas ir (ar) talentas? – koks santykis? kur, kaip rasti, pasiekti ir išlaikyti pusiausvyrą, lemiančią, užtikrinančią sėkmingą karjerą? Mefistofelio žodžiai Faustui: „Naudokis proga ir akylas būki!“ (p. 395) – šiandienos gyvenime skamba išmintingai. Jūsų nuomone, nuo ko priklauso sėkmė? Nuo įdėto darbo, talento?

Sėkmė, manau, labai yra svarbi. Net mažiau talentingas artistas, susidarius aplinkybėms, patenka į gerą agentūrą ir turi darbo. Darbas labai svarbus, kuo daugiau išeini į sceną, tuo daugiau patirties įgauni! Žinoma, geriausia bendra visuma – darbo, talento ir sėkmės.

„Kad, nevaidindamas išminčiaus, / Mažiau dėl niekniekių graudinčiaus, / Kurių neapimu protu, / Kad perprasčiau visatos esmę, / Jos sandaros galingą prasmę“ (p. 19) – Jūsų patirtis leidžia prašyti būti patarėja jauniesiems, idant išvengtų klaidų ir karjera išsiskleistų, išsipildytų.

Aš daug dainuodama, kaip šiuo metu trys pastatymai vienu metu, stengiuos lepinti save tyla. Kada sunkus periodas aš nekalbu skype, telefonu be reikalo. Na, o darbas ir balso higiena yra būtina. 

„Įknibęs knygų rietuvėn / Kur kirvarpos ir dulkės vien, / Tarp tomų, popierių senų / Čia aš be oro gyvenu; / Aplinkui prietaisai keisti, / Senolių mano palikti, / Dėžučių, butelių šimtai... / Štai kur pasaulis tavo, štai!“ (p. 20) Žinia, balsas – operos solisto instrumentas reikalauja atidos. Pasidalinkite, kokia Jūsų, operos solistės, kūrybos diena, kūrybinė šiandiena?

Mokausi partijas beveik visada. Vieną išmoksti, jau kitas klavyras guli ant stalo...

Tai tampa įprastu dalyku! Na, o vokalą stengiuosi tobulinti su pedagogu. Taip pat daug dirbu pati.

„Reik gulti, meldžiamasi; laikas bėga. // Vagneris: O aš nė negalvoju apie miegą / Ir diskutuočiau su jumis pernakt!“ (p. 26) Kaip ir šioje ištraukoje, žinia, opera, teatras, menas apskritai pavilioja, suvilioja žmogų, tai tampa ne darbu, viena gyvenimo veiklų, bet pačiu gyvenimu. Ir vis tik, poilsio reikia, idant talento dovana nevirstų prakeiksmu, vis tik kūrybai, menui nevalia atiduoti sielos... Taigi – „O, stabtelėk, akimirksni žavingas!“ (p. 61) – kas Jums teikia gyvenimiškąjį malonumą, kur, kaip atrandate, patiriate žmogiškąjį džiaugsmą, poilsį?

Gyvenimiškas malonumas tai labai platus apibrėžimas. 

Man patinka gamta. Pasivaikščioti po mišką, pasiklausyti medžių ošimo... Tai yra toks grožis ir gėris! 

O gyvūnai... Būdama arti jų aš įgaunu teigiamos, geros energijos. Apskritai gyvūnai – sutvėrimai be blogio, patyčių, melo, išdavystės prado. 

Susilieti su gamta, ypač, kai dirbu tarp žmonių ir su žmonėmis, tai didelis malonumas – pabūti vienai ir pamąstyti.

Nepaprastai mėgstu keliones. Kiekvienais metais pasilepinu. Jei pasiseka, net ne viena. 

Na ir vakaras, skambant gerai muzikai, supant degančioms žvakėms... tai yra mano. Žinoma, mano šeima yra gyvenimo džiaugsmas ir palaima.

Iš(si)pildymo jausmas

„Dabar matau aš puikiai, kad žmogus / Pasauly veltui ieško tobulybės. / Aš būčiau kaip dievaitis, bet deja! / Mane visur sekioja atkakliai / Tas įžūlus abuojas palydovas, / Kuris mane taip žemina, jog niekais / Paverčia tavo dovanas visas.“ (p. 129–130) – šios ištraukos akivaizdoje suprantant, jog tobulybė – amžinai siektinas idealas, kurio veikiausiai pasiekti neįmanoma; vis dėlto pasidalinkite asmeniniu išsipildymo scenoje pojūčiu, patyrimu.

Na, šitas jausmas aplanko visada. Kiekvieną kartą kitoks... Žiūrint, kokį vaidmenį atlieki. Pavyzdžiui, ilgai negaliu miegoti ir dar tebegyvenu Azučenos gyvenimą. Ji mane labai giliai paliečia. Mažesnis vaidmuo, kad ir vaikiškame spektaklyje, suteikia kažkokio lengvumo ir gėrio. Manau, aktorius turi būti vienaip ar kitaip paliestas savo personažo, nes, jei ne, man atrodo, tada dirbtina ir netikra.

Kiek išsipildymo džiaugsmo ir kiek savikritikos apmaudo po spektaklių paprastai užplūsta?

Neįmanoma į tai atsakyti, nusverti... Kiekvieną kartą tu gali patirti apmaudo, kad kažkas nepavyko. Džiaugsmas aplanko beveik visada.... Aš esu optimistė. Net savikritiškai vertini save, gali pasakyti, kitą kartą padarysiu geriau. Be optimizmo šioje profesijoje niekaip.

„O pomėgiai kuo paprasčiausi / Iškart parodo, kas esi.“ (p. 396) Pokalbio pabaigoje atskleiskite – Jūsų kurtas artimiausias ir (ar), priešingai, tolimiausias vaidmuo? Įkūnytas personažas, sukurtas charakteris, palikęs Jumyse ryškiausią žymę, pėdsaką, galvojant kūrybos ir žmogiškąja prasmėmis?

Kaip ir minėjau ryškiausias Ažučena. Jos labiausiai ilgiuosi. Na, o manyje gilų pėdsaką palieka kiekvienas vaidmuo. Nes aš jį „perleidžiu“ per save, sąmonę, širdį... kitaip nemoku. 

Labai artima, kaip tik šiuo metu atliekama Suzuki operoje „Madama Baterflay“ A. Minghelos pastatyme. Tai vienas iš pirmųjų mano sukurtų personažų. Itin jautrus ir subtilus pastatymas, kuriame buvo labai jauki ir maloni aplinka. 

Dėkoju už Jūsų laiką, mintis, linkėdama kuo daugiau, dažniau ir stipriau išgyventi išsipildymo scenoje laimės akimirką, nes ji žavinga, bet niekad nesustoja, ir tegu nestoja, net sustojimas – pabaiga, tebūnie skrydis tobulybės link.