Vasaris – mėnuo, kurio keturioliktoji diena nusidažo raudona spalva. Tą dieną gatvėse gali pamatyti širdelėmis nusėtų paauglių veidų, socialiniuose tinkluose skaityti džiaugsmingų meilės prisipažinimų arba išgirsti nusivylimo atodūsių, kad ši diena galėtų būti išbraukta iš kalendoriaus, nes, neturint antrosios pusės, nėra prasmės nei džiaugtis, nei švęsti. Bet ar tikrai Šv. Valentino diena džiugi tik įsimylėjėlių poroms? Ar švęsti galima tik būnant poroje? Apie tai, kam skirta ši diena ir kaip ją gali švęsti ne tik poros, kalbamės su Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru Kęstučiu Kėvalu.

Klausimų apie šventės esmę lyg ir neturėtų kilti. Bet vis dėlto. Stebint aplinką, galima pagalvoti, jog Šv. Valentino diena – porų šventė. Ar tikrai vasario 14-oji skirta tik įsimylėjėlių poroms? Kokia tai šventė?

Įsimylėjimas – tik viena iš sudedamųjų meilės dalių. Jis gali būti panašus į susižavėjimą, į atradimo džiaugsmą, o tai smagu ir gera. Bet jeigu Šv. Valentino dieną laikome tik įsimylėjėlių švente, ją susiauriname. Reikia prisiminti šventą Valentiną. Vyskupą, dovanojusį meilę, kuri nėra tik įsimylėjimas, kuris gali būti trumpalaikis. Jis mus dažnai ištinka. Tačiau meilė yra veiksmas, kuriuo mes apsisprendžiame savo laiką, žinias dovanoti kitiems.

Per šventes nepamirštamos ir dovanos. Prekybos pasaulis skelbia įvairių akcijų, kviečia rinktis poilsį viešbutyje ar seksualią aprangą, kuri dažniausiai kviečia sutelkti dėmesį į kūnišką meilės prisipažinimo formą. Vyskupe, o ką Bažnyčia kalba apie tokias dovanas? Ką ji gali pasiūlyti?

Erotinė, kūniška meilės išraiška – vienas iš meilės tikslų, kurio palaipsniui siekiama. Jeigu santykis iš karto pradedamas tuo, dažniausiai laukia nusivylimas ir suvokimas, kad žmogus buvo priemonė, bet ne tikslas, kad juo buvo pasinaudota. Tai nereiškia, kad Bažnyčia paneigia kūniškumo aspektą. Tačiau norint turėti santykį, pirmiausia poroje turi būti pokalbis, bendrystė, laiko praleidimas kartu. Turi būti širdžių susivienijimas, kuris santykį veda į kitus vienijimosi būdus.

Valentino dieną galima išgirsti ir nusivylimo atodūsių: „Neturiu su kuo švęsti; ši diena man neturi prasmės, nes aš vis dar vieniša(-s); jei tik turėčiau antrąją pusę...“ Ar tikrai reikia turėti antrąją pusę, kad būtum laimingas ir galėtum džiaugtis?

Kaip žmogus, pakviestas į šitą pasaulį, jis jau turi antrąją pusę. Aš, kaip žmogus, buvau norėtas, pakviestas, pašauktas vardu, kaip sako Šventasis Raštas. Žinoma, tai suvokti padeda tikėjimas. Todėl svarbu atrasti tikėjimo dovaną, kad suvoktume, jog mes nesame vieni, kad nesijaustume palikti, niekam nereikalingi. Tačiau jeigu žmogus apsispręs užsidaryti ir likti vienas, jis tą dieną vis tiek sulauks skambučio, bus pakalbintas. Dievas ieškos būdų kreiptis į žmogaus širdį. Ir jeigu žmogus vis tiek jaučiasi vienas, derėtų pabandyti stiprinti tikėjimo santykį, o galbūt stiprinti ir santykį su kitais. Kai kuriu bendrystę, nebesu vienas. Tikintis žmogus niekada nėra vienas.

Kai kalbame apie meilę tik kaip apie jausmus ar emocinę būseną, turbūt susiauriname jos prasmę. Tikintieji dažnai kalba apie tai, kad pati Meilė tapo žmogumi. Ar galime sakyti, kad meilė ir yra žmogus?

Dievas yra meilė. Tai nereiškia, kad Jis turi meilę ar ją mėgsta. Jis yra meilė, kuri įsikūnija, tampa asmeniu. Žmonės, kurie sukurti pagal Dievo paveikslą, tam tikra prasme yra pašaukti įkūnyti meilę. Tačiau to padaryti negali tik jausmai. Jie gali dingti. Turi būti apsisprendimas, o tada ir veiksmai. Kartą vienas milijonierius tarė Motinai Teresei, kuri tvarstė vargšui žaizdas Kalkutos gatvėje, kad jis to nedarytų už milijoną dolerių. Ji atsakė, kad už milijoną dolerių to taip pat nedarytų. Matome, kad meilė yra brangesnė nei milijonas dolerių. 

Socialinėje erdvėje nesunku rasti patarimų, padedančių susirasti gyvenimo meilę, išlaikyti gražius santykius. Tačiau Bažnyčia kviečia atsigręžti į Šventąjį Raštą, kuriame kalbama, kad aukščiausia meilės išraiška – mirtis ant kryžiaus. Apaštalas Paulius taip pat kalba apie meilę, kuri neatrodo taip lengvai pasiekiama. Ar įmanoma taip mylėti, kaip moko Šv. Raštas? Kaip tai padaryti? 

Pačiam žmogui beveik neįmanoma. Tai – dieviška meilė. Bet Šventasis Raštas patikina, kad jeigu žmogus kurs santykį su Dievu, taps Jo meilės laidininku ir galės taip mylėti. Meilė – kantri, maloninga, neišdidi ir nepasiduoda piktumui. Tai – atsakymas į klausimą, ką reikia daryti: būti kantriam, maloningam, nepasiduoti piktumui, pastebėti ir paskatinti gerus dalykus. Bet norint tai įvykdyti reikia prašyti Dievo pagalbos. Šie būdai – ne tik žmogaus išmintis, bet Dievo. Jis pažįsta mūsų prigimtį daug geriau už mus, nes ją sukūrė. Jis pasiūlo būdų, kurie neabejotinai padarys mus laimingus ir mylimus. O būdai, kurių randame žurnaluose, dažnai yra manipuliavimo pobūdžio, kartais ir pavojingi.

Vis dar yra galvojančių, kad kunigai, vienuoliai ar vienuolės nelabai ką supranta apie meilę, nes atsisakė galimybės sukurti šeimą. Tačiau žiūrėdama į jus aš matau laimingą, mylintį ir mylimą žmogų. Kokią meilę sutikote jūs?

Nėra žmogaus, kuris nebuvo įsimylėjęs. Taip nebūna. Visus yra ištikusi įsimylėjėlio dalia. Tai – vienas iš būdų būti žmogumi. Tačiau tie, kuriuos Dievas pašaukia pašvęsti savo gyvenimą Jam, gauna tokią stiprią meilės dozę, kad visi žmonės tampa įsimylėjimo objektais. Įsimyli visus vienodai ir nebegali išsirinkti. Tada nori, kad ir jie pajustų Dievo meilę ir bandai ją dovanoti. Matai kitus žmones kaip savo šeimą. Tai – pašaukimo chemija. Aš sakyčiau, kad pašauktieji yra tarsi meilės kankiniai, pasidaro tam tikra prasme nenormalūs. Jų problema ta, kad jie įsimylėję per daug.

O ką Šv. Valentino diena reiškia vyskupui Kęstučiui? Kaip ruošiatės ją paminėti?

Valentino diena man primena Meilės projektą, kuris yra šis pasaulis. Kuriame aš realiu laiku dalyvauju. Smagu, kad vyksta „Valentino diena kitaip“. Jau aišku, kaip šventę paminėsiu. Nors prieš renginį dažnai turime daug rūpesčių, kurie susiję su tokia nuotaika: Dieve mano, kaip smagu būtų, kad žmonės, atvykę į renginį, pajustų tą meilę, gerumą. Tas rūpestis padeda man gauti tai, ką vadinu meile, padauginta iš 5000. Smagu, kad vasario 14-oji yra prieš vasario 16-ąją, nes man meilė Dievui yra susijusi ir su meile Tėvynei. Labai myliu Lietuvą, tą kraštą, kuriame mes kažkodėl pašaukti gyventi. Šias šventes švenčiu stengdamasis kitiems daryti gera. Atrodo, kad sergu priklausomybe daryti gera, nes ir man tada būna gera. Tačiau čia ne apie mane. Ne iš savęs tai darau. Tos meilės autorius – Dievas.

Paminėjote renginį „Valentino diena kitaip“. Kas čia būna kitaip? Kodėl verta jau antradienį atvykti į Kauno Žalgirio areną?

Kitaip – dėl to, kad meilė pristatoma plačiau, nei apie ją skaitome žiniasklaidoje. Pristatomi įvairūs meilės aspektai: meilė kitiems žmonėms, meilė Dievui, meilė savo kraštui. Tai netrukdo įsimylėjėlių poroms švęsti šios šventės. Dalyvavimas dideliame renginyje poros meilės santykį sustiprina ne tik iki 2 žmonių laimės, bet iki kelių tūkstančių žmonių laimės. „Valentino diena kitaip“ primena, kad įsimylėti yra „okey“, kad yra smagu dažnai įsimylėti, kad įsimylėjimo autorius yra Dievas. Jis pirmas mus įsimylėjo, dėl to mes galime švęsti įsimylėjėlių dieną.