Ian McEwan. Kevalas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. – Kaunas: Jotema, 2017. – 240 p. 

Su žymaus šiuolaikinio britų rašytojo Iano McEwano kūryba esame neblogai susipažinę – šešios šio autoriaus knygos buvo nominuotos Bookerio premijai, iš jų dauguma pateko į trumpąjį sąrašą, o romanas „Amsterdamas“ 1998 metais šią premiją laimėjo. Ne vienas I. McEwano romanas išverstas ir į lietuvių kalbą, o ką tik pasirodęs naujausias, „Kevalas“  (Nutshell), kaip jau įprasta šio autoriaus kūrybai, sulaukė nemenko skaitytojų bei literatūros specialistų dėmesio, pavymui ir gausybės palankių vertinimų.

Naujausias I. McEwano romanas „Kevalas“ – tai istorija, papasakota moters įsčiose devintą mėnesį gyvenančio vaisiaus lūpomis. „Būti įspraustam riešuto kevale, dviejuose coliuose dramblio kaulo, smėlio grūdelyje išvysti visą pasaulį... Kodėl gi ne, jeigu visa literatūra, visas menas, visos žmonijos pastangos yra tik taškelis visų įmanomybių visatoje.“

Perskaičius „Kevalą“ neatrodo niekas keista, atvirkščiai, knyga nepaprastai laiku. Ypač dabar, kai labai daug diskutuojama abortų tema. Taigi I. McEwanas pateikia skaitytojams romaną, kuris prabyla embriono lūpomis. Tai visgi, ar vaisius moters gimdoje – asmenybė? O, taip. Autorius nė akimirkai neleidžia tuo suabejoti. Jau pačioje kūrinio pradžioje embrionas išsiduoda, kad klausantis Jameso Joyse'o „Uliso‘ bėgioja šiurpuliukai. Ir, žinoma, prisipažįsta mylįs mamą: „Myliu mamą, su kuria dar tik teks susitikti, kurią pažįstu tik iš vidaus. To nepakanka! Ilgiuosi išviršinio jos aš.“

Pasakotojas dar neturi vardo, bet lytį jau turi: „Tai berniukas!“ Jo būsima mama – 28 metų Trudė šviesiais kaip šiaudai plaukais. O būsimas tėvas Džonas – poetas ir mažos, sunkiai besiverčiančios leidyklėlės, poetų kalvės, savininkas. Kai vaisius įsčiose dar buvo visai mažutis, būsimi tėvai išsiskyrė. Beje, naivuolis Džonas mano, kad tokia situacija laikina, jis vis dar pametęs galvą dėl gražuolės žmonos ir reguliariai ją lanko, perskaito jai vieną kitą eilėraštį.

Galiausiai ketvirtas (o gal kol kas visgi tik trečias?) šios dramatiškos istorijos veikėjas – jaunesnysis Džono brolis Klodas, tai yra pasakotojo dėdė ir slaptas Trudės meilužis. Niekšingas, nepaprastai vulgarus Londono verslininkas. Kuris ne tik miega su brolio žmona, faktiškai įsikūrė jo name, bet dargi nusprendė visiškai pasiglemžti ir brolio namą, ir žmoną. Taigi Klodas su Trude kurpia niekšingą planą, kaip atsikratyti Džono.

Kitaip tariant, detektyvo intriga labai primena W. Shakespeare'o „Hamletą“. O kūrinio epigrafe randame tiesioginę nuorodą: „O Dieve! Ir riešuto kevale uždarytas jausčiausi begalinių erdvių karalius, jei ne tie baisūs sapnai.“ I. McEwano Hamleto, vis dar gyvenančio įsčiose, santykis su motina, kuri planuoja nužudyti tėvą, nepaprastai jaudinantis ir jautrus. Galima sakyti, kad tam tikra prasme čia įsikūnija pačios drąsiausios psichoanalitikų fantazijos: didvyris yra mamos viduje, ir tai ne kas kitas, o jos įsčiose augantis vaisius.

Beje, susiklosčiusi padėtis neatrodo labai jau rami ir taikinga, kaip paprastai esame linkę įsivaizduoti būsimo mamos ir dar negimusio kūdikio santykį. Pirmiausia embrionas kenčia nuo alkoholizmo: Trudė įninka į vyną ir mažylis įsčiose jau visai neblogai išmano vyno rūšis: „Man patinka su mama išlenkti taurę. Gal niekada nė nepatyrėte, o gal jau pamiršote, kaip puikus burgundiškas vynas (jos mėgstamiausias) ar nuostabus „Sancerre“ (taip pat jos mėgstamiausias) sunkiasi pro sveiką placentą. Dar prieš prasismelkiant vynui – šįvakar „Jean-Max Roger Sancerre“, – vos išgirdęs traukiamą kamštį, pajuntu jį skruostais tarsi vasaros vėjelio glamones. Žinau, kad alkoholis sumenkins mano protinius gebėjimus. Jis menkina visų protinius gebėjimus. Bet...“ Antra, seksas, kai niekšelis Klodas įsiskverbia į Trudę, viskas vyksta betarpiškai arti pasakotojo. Trečia, atgrasus bejėgiškumas: įsčių gyventojas žino apie planuojamą nusikaltimą, bet daugiausia, ką jis gali padaryti, – tai tik švelniai baksnoti.

Ir čia mes vėl neišvengiamai grįžtame prie W. Shakespeare'o „Hamleto“, mat I. McEwano embrionui neišvengiamai kyla klausimas: būti ar nebūti? Esamomis aplinkybėmis ši dilema (kaip ir apskritai pasirinkimas – veikti ar likti pasyviam), suprantama, paradoksali: kūdikio dar nėra. Nors tai visiškai netrukdo jam susimąstyti apie savižudybę (keliskart apsukti sau apie kaklą virkštelę) ir kelti įvairius egzistencinius klausimus. Sekdamas Hamletu jis mąsto apie reliatyvumą, pasyvų dalyvavimą įvykdant nusikaltimą.

Taigi I. McEwanas skaitytojų dėmesį vėl prikausto daugiaplaniu, daugiasluoksniu pasakojimu. Jis šiame romane suplaka aukštosios ir populiariosios literatūros žanrus ir sukuria nepaprastai įmantrų, betgi kartu ir labai maloniai skaitomą tekstą. Pasak Londono „The Times“, šiame žiauriai protingame romane vyksta žymiai daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio kliudo akis. Ir žaismingas, ir mirtinai rimtas, žavintis ir pykdantis I. McEwano kūrinys sunkiausiai iš visų kitų jo tekstų telpa į kokius nors konkrečius rėmus, todėl yra tik dar įdomesnis.