Generolas seras Richard Shirreff. 2017-ieji. Karas su Rusija. Iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius, Guostė Mickevičiūtė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 440 p.

Leidykla „Briedis“ pristato NATO generolo sero Richardo Shirreffo alternatyviosios istorijos kūrinį „2017-ieji. Karas su Rusija“.

„Jūs galite nesidomėti karu, bet karas domisi jumis“, – kažkada teigė žymusis bolševikų revoliucionierius Levas Trockis. Subyrėjus Sovietų Sąjungai Vakarai patikėjo, kad Rusija nebekelia grėsmės, o ji daugelį metų gyveno „prarastos didybės“ nuoskaudomis.

Baltijos valstybių praradimą bei jų stojimą į NATO vis labiau į revanšizmą linkstantis Kremlius visada vertino kaip tiesioginį spjūvį į veidą, įžūlų savo „įtakos zonos“ pažeidimą. Prisidengiant tariama Šiaurės Aljanso grėsme, didžiavalstybiniu antivakarietiškumu bei „paniekintos didžios tautos“ kompleksais Rusijoje pradėtos kurstyti karingos nuotaikos.

Stebėtinas Vakarų pasyvumas rusų–gruzinų konflikto, Krymo aneksijos, karinės intervencijos Donbase metu Maskvoje išaiškintas kaip paniška baimė, nebylus gyvybinių Kremliaus interesų pripažinimas. Imperinės didybės apsėsta liaudis ploja katučių, žiniasklaida šlovina nepamainomą lyderį. Koks kitas tikslas? Baltijos šalys?

Būtent toks įvykių scenarijus aprašomas britų atsargos generolo buvusio Sąjungininkų pajėgų Europoje vado pavaduotojo Richardo Shirreffo knygoje „2017-ieji. Karas su Rusija“.

Šioje knygoje autorius, remdamasis ilgamete karine patirtimi bei politinėmis šių dienų įžvalgomis, modeliuoja vieną iš galimų Baltijos šalių okupacijos variantų.

Įvertinę NATO pasyvumą, ryžto stoką, pasirengimą nuolaidžiauti bet kokia kaina, Rusijos strategai nusprendžia, kad Aljansas tiesiog neįgalus įvykdyti savo gynybinių įsipareigojimų. Dingstimi pradėti Baltijos šalių puolimą tapo specialiųjų Rusijos tarnybų surengta provokacija, kurios metu žuvo civiliai žmonės. Norėdama įbauginti NATO, Maskva pradeda šantažuoti branduoliniu ginklu. Vakarų pajėgų vadavietėse prasideda karštligiški išeities iš nepavydėtinos padėties ieškojimai.

Žinoma, generolo R. Shirreffo kūrinys nėra neišvengiamos lemties prognozė. Tai veikiau bandymas atkreipti dėmesį į NATO šalių pasirengimą nuspėti galimo priešininko veiksmus, gynybinių pajėgumų stiprinimą, gebėjimą operatyviai reaguoti į kylančius iššūkius. O viso to, R. Shirreffo manymu, Šiaurės Aljansui vis dar trūksta.

Pasak autoriaus, nuolaidžiavimai ir maldavimai nesustabdė dar nė vieno agresoriaus. Užpuoliką atšaldo ne begalinis reikalavimų tenkinimas, o aiškus ir ryžtingas atsakas.

R. Shirreffas per 37-erius tarnybos metus nuo jaunesniojo leitenanto pakilo iki generolo. Dalyvavo Persijos įlankos kare ir vadovavo tankų daliniui. Kaupė kovinę patirtį sudėtingomis aplinkybėmis Šiaurės Airijoje, Kosove ir Bosnijoje. Dirbo Britanijos gynybos ministerijoje Planavimo departamente. 2006 metais jau kaip generolas majoras dalyvavo antrajame Persijos įlankos kare, vadovavo daugiatautei divizijai, kurioje tarnavo ir Lietuvos kariuomenės karių. Paskutinius septynerius tarnybos metus ėjo svarbias pareigas NATO karinės vadovybės struktūrose: buvo Jungtinio greitojo reagavimo korpuso vadas ir Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotojas – aukščiausio rango britų generolas NATO.