Algimanto Kazlausko „Stebėtojai“ Merkinės lankytojų centro dailės galerijoje. Foto Broliai Černiauskai

Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro dailės galerijoje šiuo metu eksponuojama Juozo Budraičio fotografijos darbų paroda „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“, o susitikimas su aktoriumi ir diplomatu įvyks vasario 20 d. Apie šią Vytauto Kasiulio dailės muziejaus paruoštą parodą spaudoje parašyta nemažai, smagu, kad ją gali pamatyti ne tik merkiniškiai, bet ir Dzūkijos nacionalinio parko lankytojai. Šalia kitų parodų, šiuo metu eksponuojamas Liškiavoje gyvenančio ir ten kuriančio keramiko Algimanto Kazlausko darbas „Stebėtojai“, 2016 m. eksponuoti Kauno paveikslų galerijoje tradicinėje parodoje „Geriausias metų kūrinys“. Ši paroda (Kaune), kaip ir kasmet, pritraukė žmonių minią, kuri norėjo pamatyti darbus, pretenduojančius pelnyti 2016 metų kūrinio vardą. Pasakojimą apie savo darbą „Stebėtojai“ Algimantas pradeda iš toli: „Mano tėvelis Izidorius[1] buvo kubilius, mokėjo visus staliaus darbus, o iš miško niekada negrįždavo tuščiomis rankomis, vis parsinešdavo kokią įmantresnę šaką ar šaknį, kurioje įžvelgdavo velniuką ar šiaip miško gyventoją. Darė įvairius medžio darbus, tekino, pjaustė siurapjūkliu, kūrė gana dideles siužetines kompozicijas. Kažkaip bežiūrint į tėvelio drožtus „juokdarius“, zuikius ir vilkus, mano mintyse jie susidėliojo į vieną kompoziciją, metafizinę erdvę, kur „juokdariai“ tapo stebėtojais, stebinčiais viduryje lauko besisukiojančius vilkus ir zuikius.“ Tęsdamas savo mintis Algimantas cituoja Virginiją Luko: „Mūsų mintys, jausmai, būsenos yra labai galingi, ir mes galime tikrai labai daug – tiek, kiek sau leidžiame galėti.“ Tik pasaulis, įvykiai nušvinta visai kita spalva, kai atsiduri, pasirenki „Stebėtojo“ poziciją, kuri yra patogesnė stebėti, analizuoti gyvenimą, nei paties dalyvio, kuris visą laiką yra judesyje, vedamas instinktų, refleksų, pamirštant, kad kažkas mus visą laiką stebi. Stebėtojo pozicija leidžia į viską, kas vyksta, pažvelgti tarsi iš šono, tada lengviau išgyventi ir asmeninius sukrėtimus.

Stebėtojas. Foto Broliai Černiauskai

Geras meno kūrinys visada atveria erdves fantazijai, interpretacijai. Viešnia iš Latvijos Siguldos nacionalinio parko, pamačiusi šį darbą, be jokių dvejonių pareiškė, kad tai miškas, ką liudija kankorėžiai ant galvų, o miško laukymėje žaidžia laukiniai žvėrys. Labai smagiai pakomentavo šią kompoziciją viena lankytojų centro viešnia iš Žemaitijos: „Taigi čia aplink stovi tinginiai ir pavyduoliai: rankos kišenėje, minčių nebėra, o jų rato vidury verda spalvingas gyvenimas.“ Bet situaciją komplikuoja ir šiek tiek kitaip darbus pamatyti verčia vidury kvadrato karuselėje besisukančios spalvingos minios išsidėstymas, į ką labai taikliai sureagavo Kauno „Atžalyno“ progimnazijos moksleivis, su klase apsilankęs lankytojų centre Merkinėje: „Čiagi vyksta medžioklė.“ Ir išties, visu to stebėtojų stebimo gyvenimo teatro perimetru ratus suka vilkų ruja, o rato vidury nerūpestingi žaidžia zuikiai. Ir čia tik laiko klausimas, kada vilkai pajus alkį ir puls stropiai „saugomus ir globojamus“ zuikius.

Ir apskritai, ką gi tie stebėtojai veikia gyvenime. Jeigu jie nieko neveikia, o tik stebi (nepainiokim su vojaristais) gyvenimą, tai gal jie tik berankiai medinukais virtę juokdariai? Algimantas čia pat cituoja jam patikusio filosofo Leonido Karpovo mintį: „Metafizika atsirado kaip reakcija į stebėtojo pozicijos vienpusiškumą. Stebėtojo priešingybė yra dalyvis. Todėl metafizikoje dominuojančiu žiūros tašku tapo dalyvio pozicija. Tačiau tai nebuvo grįžimas prie mitologizmo: metafizikas visa pakopa aukštesnis už dalyvį – mitologą. Metafizika perima ne tik dalyvio, bet ir stebėtojo poziciją. Reikalas tas, kad pati metafizika egzistuoja stebėtojo dėka. Todėl ji tęsia abi kryptis, jas sintezuoja.“

Išties puikus ir daugiaprasmis Algimanto darbas, sintezuojantis tėvelio padarytus darbus su savo filosofiniu pasaulio matymu, kuris suteikia peno bet kuriam žiūrovui, stebėtojui, nes viena iš jo darbo galimų interpretacijos versijų, kad „stebėtojai“, įsijautę į sau „parankesnį“ stebėtojo statusą, tampa bejėgūs /berankės figūros/ ir be jokių minčių juokdariai, nesgi vietoj galvų medinukams primontuoti seniai sėklas išmėtę kankorežiai. Kuo ne šių dienų kai kurie mūsų, o ir pasaulio „politikai“ ar politiniai įvykiai, kai 1995 m. Srebrenicoje Bosnijos serbų armijos smogikai Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) saugomame Srebrenicos anklave išžudė beveik 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų? Ar įvykiai Ukrainoje, kuriuos Europa atidžiai stebi, bet nelabai ką nors nori keisti, bijo, kad iš patogios stebėtojo pozicijos staiga neatsidurtų vidury vilkų gaujos rato. Tik, deja, tai neišvengiama, nes vilkai visada liks vilkais, ieškančiais naujų medžioklės plotų ir naujų aukų.

Merkinės Krėvės gimnazijos moksleiviai lietuvių kalbos pamokoje Merkinės lankytojų centre. Foto Broliai Černiauskai

Kita vertus, įmanoma ir šiek tiek kita interpretacija, ką puikiausiai paliudijo Merkinės Krėvės gimnazijos moksleiviai, dalyvavę mokytojos Ritos Černiauskienės organizuotoje lietuvių kalbos pamokoje: „Kaip išsaugoti orumą nužmoginimo epochoje“. Gimnazistai, sudarę dar vieną „stebėtojų“ ratą, čia įžvelgė ir mažųjų šalių likimą, ir gyvenimą konclageriuose (kad ir kokios spalvos vilkai būtų), kur vienas kitas zuikis, neatlaikęs vilkų psichologinio presingo, pereina į vilkų pusę, ką išduoda jų rūbų spalva, o vienas kitas vilkas meta žvilgsnį į stebėtojus, kaip jie reaguoja, ar ruošiasi imtis veiksmų. Ir šioje atviroje pamokoje, kur buvo cituojamas Balys Sruoga ir Henrikas Blazas, Dalia Grinkevičiūtė ir Vytautas Kubilius, išryškėjo Virginijos Luko mintis, kad „mūsų mintys, jausmai, būsenos yra labai galingi, ir mes galime tikrai labai daug – tiek, kiek sau leidžiame galėti“. Tik reikia labai atidžiai stėbėti, analizuoti, šviestis, tobulėti. Taip, tai didžiulė prabanga, galima tik dvasios aristrokratams, kuriuos reikia ugdyti. O tam, kad ugdytume, būtina knygas skaityti ir teatrus, parodas lankyti, keliauti, pažinti. O keliaujančius po Dzūkiją visada maloniai kviečiame aplankyti ir Merkinės lankytojų centro dailės galeriją, kurioje nuo vasario 10 d. eksponuojama Juozo Budraičio fotografijos darbų paroda: „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“. Algimanto Kazlausko „Stebėtojai“ Merkinėje bus eksponuojami visus 2017 metus.


[1] Šiaulietis, 1933 m. gimimo

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.