„Aš manau, kad grožis yra randamas smulkiose detalėse, ir ne viskas gyvenime yra dramatiška. Manau, kad šis filmas tiesiog akcentuoja detales“, – apie savo naujausią kino filmą „Patersonas“ kalbėjo režisierius Jimas Jarmuschas. Patersonas yra jaunas vyrukas, gyvenantis Patersono miestelyje, Naujajame Džersyje. Jo gyvenimas teka įprasta rutina. Kiekvieną rytą jis nubunda šalia mylimos žmonos, suvalgo lėkštę pienu užpiltų sausų pusryčių, žingsniuoja į garažus, kur sėda prie autobuso vairo, rieda vis tomis pačiomis gatvėmis, retkarčiais pasiklausydamas autobuso keleivių pokalbių, per pietų pertrauką, stebėdamas kriokliu šniokščiantį vandenį, rašo eiles, įkvėptas smulkių kasdienių dalykų, tokių kaip degtukai „Ohio Blue Tip“, grįžta namo, kur išklauso naujas savo gyvenimo draugės svajones apie jos laukiančią didžią karjerą, išsiveda savo šunį Marviną pasivaikščioti, pakeliui būtinai sustodamas vietiniame pube bokalui alaus ir pokalbiui su už baro stovinčiu Docu.

Rutina. Atrodo, pažįstamas reikalas. Mano žadintuvas suskamba lygiai aštuntą, pusryčiams laiko nerandu, dažnai bėgte bėgu į benuvažiuojantį septintą troleibusą, darbe atsakinėju į krūvą elektroninių laiškų ir kartais suskrebenu kokį tekstą, vakare labiausiai laukiu susitikimo su drauge, prieš miegą mėgstu įkristi į gerą knygą. Tačiau aš ne Patersonas. Dažnai pagaunu save burbantį, kad būtų nuostabu rytais pamiegoti šiek tiek ilgiau, jog jau kiek pabodo į darbą riedėti tuo pačiu maršrutu, o ir darbe rutina kartais priveikia. Kažko vis trokštu, ir tai dažnai neleidžia susitelkti į buvimą čia ir dabar. Kaip kad bylojo vienas vienuolis iš Peterio Seewaldo knygos „Vienuolių gyvenimo mokykla“, esu iš tų, kurie dažnai dar sėdėdami mintyse jau stovi, stovėdami jau eina, o eidami jau bėga. Arba iš tų, kurie taria: „Būčiau laimingas, jei tik…“ Jei tik turėčiau tai, ko trūksta.

Jarmuscho „Patersonas“ nuleidžia ant žemės, skatina sustoti ir permąstyti tą kasdienę rutiną, kurią dažnai taip be reikalo nuvertinu. Juk visada galiausiai aš pats lemiu tai, ar šią konkrečią akimirką džiaugiuosi tuo, ką turiu, ar skiriu ją skundams ir apgailestavimui dėl to, ko man trūksta. „Patersonas“ kalba apie nuolankumą ir gyvenimo kasdienybės priėmimą. Kai kas pavadins tai dzeno filosofija, tačiau, man regis, žvalgydamiesi į tolimųjų kraštų kultūras, mes dažniausiai iš jų susigrąžiname tai, ką lengva ranka išmetėme sukarikatūrindami krikščionybę ir stumdami ją kuo giliau į privataus gyvenimo užkaborius ir rūsius.

Kalba filmas ir apie kasdienybės poeziją. Patersonas rašo ją ne tam, kad kažką nustebintų, ne tam, kad išgarsėtų. Galų gale kūryba jam nėra proga pabėgti nuo slegiančios kasdienybės, o priešingai – džiaugtis smulkiais kasdienybės malonumais, semtis įkvėpimo iš to, kas yra aplinkui. Patersonas, kaip ir Jarmuschas, neturi išmaniojo telefono, kuris leistų visą laiką kaboti „online“. Tiksliau, jis apskritai neturi mobiliojo telefono. Ir ne, Patersonas nėra maištininkas prieš technologijų pažangą, jis veikiau yra maištininkas prieš savanorišką užsidarymą virtualiame pasaulyje, prieš nuolatinį vartotojišką lėkimą siekiant tapti kažkuo, ko modelį formuoja viešoji erdvė, užmirštant, kad Patersonas yra pašauktas būti Patersonu, o ne kažkuo kitu. Dar Guy Debordas yra pastebėjęs, kad vartotojiškoje visuomenėje mes atsisakome patys būti poetais, kuriančiais savo kasdienybės poeziją, ir vietoje to renkamės vartoti mums pardavinėjamus įvaizdžius, kaukes, vaidmenis.

Čia ataidi ir Tadeuszo Rozewicziaus patarimai jaunam poetui:

namų darbai

jaunam poetui

 

neaprašinėk Paryžiaus

Lvovo ir Krokuvos

 

aprašyk savo veidą

iš atminties

ne iš veidrodžio

 

veidrodyje gali supainioti

tiesą su jos atspindžiu

 

neaprašinėk angelo

aprašyk žmogų

su kuriuo vakar prasilenkei

 

aprašyk savo veidą

ir pasidalinki su manimi

juo nuotaikų virsmu

 

lenkų poezijoje

nesu aptikęs

gero autoportreto

(vertė E. Ališanka)

Pats Jarmuschas yra liudijęs apie tai, kokią įtaką jam padarė Niujorko poetinė mokykla. „Aš myliu tuos poetus, nes jie į save nežvelgia pernelyg rimtai, jų eilės gali būti juokingos ir gyvos. Ir jie nenori kažko paskelbti pasauliui, o tiesiog asmeniškai kalbasi vienas su kitu“, – kalbėjo režisierius. Kalbėjo jis ir apie Franką O’Harą, kuris savo manifeste akcentavo, kad nederėtų rašyti įsivaizduojant, jog kalbi auditorijai, derėtų rašyti taip, tarsi kurtum raštelį ar laišką draugui. Tą patį principą jis taiko ir savo kinui – kurti jį tik tokį, koks patinka ir yra artimas pačiam kūrėjui, o ne tokį, koks galėtų susilaukti žiūrovų ovacijų, kritikų pagyrų, rinkos sėkmės. Tai labai svarbu šiandien, kai tiek daug rašoma dėl clickų, tiek daug postinama dėl like’ų, tiek daug kuriama tiesiog dėl įvertinimo - kokios nors statulėlės ar diplomo. O juk kurti reikia dėl pačios kūrybos, dėl to, kad kitaip negali, jauti tam pašaukimą. Apie tai ir yra „Patersonas“.

Patersonui kūryba yra kasdienybės dalis, tokia pat svarbi, kaip ir kitos jo rutininės veiklos, kurios ir maitina jo poetinį įkvėpimą. Čia ir vėl atsiliepia Rozewiczius savo kūrinyje „Mano poezija“: 

nieko neatskleidžia

nieko nepaaiškina

nieko neišsižada

neaprėpia visumos

nepateisina vilčių

 

nekuria naujų žaidimo taisyklių

nedalyvauja pramogose

turi apibrėžtą vietą

ir jos laikosi 

Kūryba, kuri nieko nesivaiko, niekam netarnauja, kuri yra pats gyvenimas, buvimas santarvėje su aplinkiniu pasauliu, su supančiais žmonėmis, savimi pačiu.

Kasdienė rutina, kasdieniai maži ritualai, kasdienis puikiai pažįstamas pasaulis. Taip, dažniausiai norisi kažko daugiau, plačiau, giliau. Tačiau to, ko norisi, dar nėra, o tai, ką turiu, galėjo ir nebūti, gali ir nebelikti. Jei ką ir supratau žiūrėdamas „Patersoną“, tai būtent tai, kaip neatsakingai aš kartais nuvertinu savo šiandieną besivaikydamas rytojaus. Kasdienybė, kad ir kokia monotoniška būtų, niekada nėra vienoda. Taip, scenos dekoracijos galbūt ir tos pačios, gal net ir aktoriai visada tie patys, tačiau kiekviena diena yra naujas veiksmas – su savais pasikartojimais, tačiau ir su savais netikėtais posūkiais. Ypač tai aktualu dabar, kai vis aiškiau suvokiu, kad visas trapus kasdienybės rūmas yra pastatytas – daugiausia kitų rankomis – virš visa pasiglemžti galinčios bedugnės.

Viena bičiulė socialiniame tinkle paliko man komentarą, kad „Patersonas“ yra labai nuspėjamas filmas. Tačiau būtent tuo jis mane ir sužavėjo. G. K. Chestertono romane „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ du poetai ginčijasi, kas yra tikrasis menas – nuolatinis maištas prieš tvarką ir nusistovėjusias konvencijas, ar priešingai – darnos, harmonijos, tvarkos paieška. „Patersonas“ kviečia dar kartą apie visa tai susimąstyti. 

Rašinyje cituojama poezija iš T. Rozewicziaus knygos „Vanduo puodelyje“, kurią išleido leidykla „Apostrofa“.