Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimui kiekvienais metais prisimename centrinę šio įvykio figūrą – daktarą Joną Basanavičių. Patriarcho portretas žinomas visiems, tačiau mažai kas nutuokia, kad Vasario 16-osios aktas yra ne tik ateities Lietuvos vizija, bet ir psichoanalizė bei utopinės lietuvių praeities teorijos. Apie tai, kokias ligas gydė J. Basanavičius ir kokį paminklą turėtume pastatyti jo garbei, pasakoja istorikas Eligijus Raila ir Bernardinai.lt direktorius Pranas Vildžiūnas.

 Kodėl jus sudomino Jono Basanavičiaus asmenybė? Kodėl norite parodyti visuomenei jį kitokį, nei esame įpratę matyti?

E. Raila: Kaip istorikas neišvengiamai susiduriu su moderniosios Lietuvos istorijos puslapiais – kūrimusi, valstybės tėvais, Vasario 16-osios akto aplinka. Kai giliniesi į tuos dalykus, neišvengiamai iškyla Jono Basanavičiaus asmenybė. Be jo mes moderniosios Lietuvos kūrimo ir nesuprastume, negalėtume įvertinti. Ir kita vertus... pavadinkime tai akademiniu sportiniu pykčiu, nors aš tai kartoju jau gal antrą kartą, bet tai, man regis, labai tinkamas žodis. Artėja Lietuvos valstybingumo šimtmečio jubiliejus. 2018-aisiais, iš esmės po metų, Lietuva švęs savo modernios valstybės šimtmetį. Ir artėjant šimtmečiui, mes iš esmės neturime normalios akademinės tradicinės biografijos, skirtos J. Basanavičiui, be kurio, dar sykį pakartosiu, neįsivaizduojama moderni Lietuva. Be abejo, būta įvairiausių straipsnių, prieškariu buvo išleista viena Adolfo Nezabitausko rengta biografija, kuri iš esmės nebuvo kritiška, rėmėsi paties daktaro J. Basanavičiaus autobiografija, tam tikra prasme – perpasakojimas. Reikia atkreipti dėmesį – štai, J. Basanavičius. Atrodo, kiekvienais metais turėtų išeiti po studiją, naujai vertinančią, atskleidžiančią gyvenimo faktus ar aspektus. Nieko panašaus nėra. Jeigu J. Basanavičius yra taip užmirštas, tai ką kalbėti apie kitus dalykus? Tai šitas pyktis ir paskatino imtis šito reikalo, nors aš pats labiau išėjęs iš XVIII amžiaus, iš Apšvietos epochos. Biografijos žanras man yra labai mielas, priimtinas, aš pats mėgstu šį žanrą.

P. Vildžiūnas: Mes su Eligijumi užsikrėtėme prieš 5–6 metus, kai gana daug važinėdavome po Lietuvą ir pastebėjome vieną keistą dalyką – kad J. Basanavičius, kaip ašinė Lietuvos istorijos figūra (nenoriu sakyti – kertinė, nes kertė yra kampe), yra absoliučioje periferijoje. Mes neturim jokio normalaus J. Basanavičiaus paminklo. Nei Vilniaus centre, nei Kauno centre nieko nėra. Kaune randi Vytautą, yra ir J. Basanavičiui paminklas, bet jis Panemunės miškelyje, pačiame miesto pakraštyje. Palangoje yra paminklėlis, pastatytas ne valdžios, o verslininkų rūpesčiu. Didžiausias paminklas yra Baltarusijos pasienyje, prie Meikštų dvaro, kuriame įkurtas narkomanų reabilitacijos centras. Iš kažkur atgabentas didžiulis gipsinis J. Basanavičius su kiauru batu. Žiūri į Baltarusiją.

E. Raila: Tas gipsinis J. Basanavičius iš esmės padarytas pagal Vilkaviškyje sėdinčio Basanavičiaus modelį.

Kaip manote, kodėl tada nėra daugiau atminimo vietų J. Basanavičiui, kodėl dar neturime biografijos?

E. Raila: Čia kaltas lietuvio santykis su istorija. Per jubiliejų tik susigriebiam ieškoti, kas čia mes tokie esame. Bus kitas jubiliejus, bus ta pati istorija, tik kad J. Basanavičius buvo tokia figūra, kuri stovėjo priekyje. Ką lietuvis neverčiamas daro puoselėdamas savo šeimos ar giminės atmintį, tai, be abejo, yra artimųjų kapai. Čia iš tiesų jis yra nepranokstamas, tobulai įvaldęs šią tam tikrą žemdirbystės formą. Kai kalbame apie šiek tiek abstrakcijų reikalaujantį mąstymą, kaip idėjos apie jubiliejų, tai čia jau reikia įsikišti valdžiai, valstybės institucijoms. Kitaip tariant, tai nekyla iš žmogaus vidinės būsenos. Tai reiškia, kad istorija nėra mūsų. Kas tada ją turi kurti? Ir taip tęsiasi šimtą metų.

Remiatės įvairiais šaltiniais, taip pat ir paties daktaro J. Basanavičiaus dienoraščiu. Kiek viešoje erdvėje vyraujantis įvaizdis atitinka tą, kurį jūs susidarėte atidžiau tirdamas jo biografiją?

E. Raila: Bendras įvaizdis nėra nuo istorinio asmens ir tikrovės labai nutolęs. Įvaizdis visada simbolizuoja tam tikrą žmogaus statusą. Kitaip tariant, mes norime jį tokį matyti – tautos tėvą, Atgimimo patriarchą, nors, tiesą sakant, tas garbingas patriarcho vardas buvo suteiktas tik gyvenimo pabaigoje, jis pats savęs turbūt taip ir netraktavo. Kita vertus, dažnai užmirštama ar bent nueina į atminties paribį jo tikroji pasirinkta gyvenimo veikla. Jis visų pirma buvo gydytojas. Tačiau kai sakome „gydytojas“, tai tuo ir baigiasi. Jis gydė žmones. Ne, man regis, gydytojas čia yra daug svarbesnė sąvoka. Tai buvo gydytojas ne tik kūnų, bet ir sielų. Šia prasme aš sujungčiau su jo gydytojo veikla ir tautos atminties skatinimo fenomeną. Jam rūpėjo istorija kaip tam tikra prasme gydomoji, terapinė priemonė. Lietuvis turi prisiminti garbingą senovę, kad galėtų sveikai jaustis dabartyje.

P. Vildžiūnas: Stiprybės semtis.

E. Raila: Būtent, stiprybės semtis. Nepamirškim, Vincas Kudirka irgi buvo gydytojas. Šiuo požiūriu, gydytojų Lietuvos gydymo strategijos per istoriją buvo labai svarbios. Šiuo atveju nenoriu susitelkti ties „gydytoju“, bet iš esmės tai buvo jo pagrindinė veikla. Ji buvo labai aiški – kai jis baigdavo gydytojo darbą, imdavosi istorinio tyrimo. Prasidėdavo visai kiti dalykai, apie kuriuos, aišku, niekas nekalba ir nerašo, nes jie susiję su įvaizdžiu. Tiesą pasakius, ten yra daug lengvabūdiškų J. Basanavičiaus vertinimų, traktuočių, paaiškinimų. Kitaip tariant, gydytojas gali vakarais mesti gydytojo darbą ir užsiimti istorija. Aš, kaip istorikas, negaliu vakare tapti gydytoju. Visada yra pagunda į istorijos mokslą ateiti žmonėms iš kitų veiklos sričių. Žiūrint į perspektyvą, J. Basanavičius sukūrė precedentą, kuris ir XX a. ne visai sveikai buvo traktuojamas iš istorinių pusių. Jis iš esmės paskatino, be abejo, netiesiogiai, atsiradimą įvairiausių „istorijos mylėtojų“, kurie atranda Lietuvoje antiką, Lietuvą nukelia į Herodoto ir Homero knygas. Šitas precedentas atsirado „Aušros“ laikais. Garsusis Česlovas Gedgaudas yra parašęs knygą, kurioje jam viskas yra lietuviai – Persepolis yra lietuvių sostinė Paršpilis, Berlynas yra lietuvių sostinė Barulynas. Paskui buvo ir daugiau jo sekėjų. Kitaip tariant, jis yra pradėjęs tą kultūrinę intelektualinę tradiciją, kuri dabar atrodo šiek tiek anachronistiškai. Aišku, kad Adomas ir Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai, tai pirmasis Andrius Višteliauskas pradėjo labai stipriai akcentuoti. Bet sutikite, tai XIX a. vidurys ir antra pusė, visi išaugę iš lenkiškojo romantizmo dirvos. Jonas Šliūpas tą dar 1917-aisiais, lygiai prieš šimtą metų, tai akcentavo, jis Voroneže tai pasakė vienoje paskaitoje, kad Mergelės Marijos tėvas buvo lietuvis. Biblinės tradicijos supynimas su lituanistine ir sukūrė tai, ką galėtume pavadinti šita gedgaudiška kvazi-istorine samprata. Pats Č. Gedgaudas yra radikalusis J. Basanavičiaus variantas.

P. Vildžiūnas: O kalbant apie susipriešinimą, koks yra skirtumas tarp to, ką mes šiais laikais viešai žinome apie J. Basanavičių ir kas atsiskleidžia jį tyrinėjant, tai iš tikrųjų tie paveikslai labai skiriasi. Apie 2000-uosius buvo išleista Nerijos Putinaitės knyga „Šiaurės Atėnų tremtiniai“, kur ji pateikia ištisus gabalus iš J. Basanavičiaus autobiografijos. Pavyzdžiui, J. Basanavičius, kai buvo išrinktas valstybės vadovu, pats savo kalboje sako: „Nebežinau dabar, ką ir bedaryt“. Tai reiškia, jis vizijos neturėjo. Jis žiūrėjo atgal, į ateitį ėjo atbulas. Vytautas Landsbergis iš Signatarų namų balkonėlio šitą knygą pasmerkė kaip šmeižiančią J. Basanavičių. Tai, kaip mes jį įsivaizduojam, kaip patriarchą, kaip vėliavnešį, paskui kurį mes einam iš paskos... Nors N. Putinaitė ne pati išgalvoja, duoda dienoraščio ištraukas. Tas vaizdas, koks J. Basanavičius buvo ir kokį mes jį matom iš tikrųjų, ne visai sutampa.

Galbūt toks istorijos idealizavimas yra neatsitiktinis? Ar galime teigti, kad istorijoje J. Basanavičius ieškojo atramos, lietuvių tautos šaknų?

E. Raila: Be abejo...

P. Vildžiūnas: Galbūt čia psichiatro reikalas grįžti į rojaus būseną. Man atrodo, jis ėjo į priekį, bet atbulas, vis tiek visada žiūrėjo atgal.

E. Raila: Senovės graiko laiko samprata. Graikas eina atatupstas. Tas lietuvių noras būti patiems seniausiems, būti civilizacijos ištakose, būti suakumuliavus geriausias įmanomas savybes... tik praeityje gali rasti, kas geriausia, o ne ateityje. Antievoliucionistinė pozicija – ne kad mes vis gerėjam ir pasieksim dar geresnį tašką, bet kad turime išpešti iš praeities, įsikasti dar giliau ir dar giliau, nes ten glūdi aukso amžius. Jis, kaip gydytojas, atliko vieną injekciją, kuri sujaukė jo pasekėjų protus – visus indoeuropiečius, kuriuos to laiko mokslas jau žinojo, pavadino lietuviais. Štai tada viskas ir pasipylė – ir Herodoto istorijoje lietuviai, ir Homero Iliadoje lietuviai, Ovidijus net sueiliavo kažką lietuviškai. Štai – indoeuropiečiai virto lietuviais. Įtariu, tai buvo sąmoningas jo veiksmas nesuvokiant vėlesnių intelektualinių ir kultūrinių pasekmių. Būtent paskatinti lietuvybės atgimimą, lietuvis kaip ligonis turi savo dvasinėmis jėgomis atsispirti nuo šio pasaulio, siekti kažko, pasveikti. Čia, manau, buvo tokia gydytojo intencija.

Dabar knieti paklausti, kodėl J. Basanavičius, kurio pagrindiniai interesai buvo istorija ir mokslinė, perėjo į politiką ir tapo Atgimimo varikliu? Kaip šie skirtingi dalykai susijungia vienoje asmenybėje?

E. Raila: Tiesą sakant, tapimas politiku ar atėjimas į politinę veiklą nebuvo jo pagrindinė nuostata. Jis visą gyvenimą iš esmės aiškiai savo dienoraštyje fiksuoja, kad jo gyvenimo tikslas yra trakų – frygų kilmės teorija. 1916 metais jis rašo dienoraštyje – pagaliau baigiau savo didžiausią gyvenimo veikalą – trakų-frygų teoriją. Ne Lietuvos valstybės gimimas. Atkreipkite dėmesį, 1916-ieji metai. Be abejo, buvo svarstoma, kaip čia ta Lietuva, bet klausimas turėjo būti toks – ar pagal trakų-frygų teoriją mes galime konstruoti naują, modernią Lietuvą? Ir jau laisvoje Lietuvoje jis iš esmės užsiiminėjo trakų frygais. Čia buvo jo Idée fixe. Be abejo, politiniu veikėju tapo ne tiek savo valia, kiek savo akademiniu, moksliniu autoritetu. Jis turbūt buvo pirmasis lietuvių kilmės europinio masto mokslininkas, jį vertino Bulgarijos gydytojai ir antropologai. Buvo žmogus, kuris sulaukė pirmųjų mokslinių recenzijų. Iki jo nebuvo lietuvio mokslininko, kurio veikalą kažkas recenzuotų. Jis iš tiesų buvo mokslininkas ir Aušrininkas, „Aušros“ recepto atradėjas. Tam tikra prasme jis buvo politinių procesų pribuvėjas. Užtat jis ir nerado vietos laisvoje Lietuvoje, kuri kūrė valstybines, vyriausybines struktūras. Ne todėl, kad senatvė trukdė. 1918-ųjų vasarį jis rašo: „Priėmėme Aktą“. Nėra jokių refleksijų, jokių apmąstymų. Juk lauktų bet koks Lietuvos gyventojas – štai, patriarchas apmąsto didžiausią tautos gyvenimo įvykį. Nieko panašaus, labai santūriai, netgi banalokai aprašyta šita diena. Ar ji jam nesvarbi? Turbūt svarbi, bet jis užrašo tai kaip buhalterinį faktą. J. Basanavičius yra iki Vasario 16-osios. Po to jis tampa simboline figūra, patriarchu. Jam nelabai buvo įdomu politinės struktūros, jis išvis nelabai mėgo politikos.

P. Vildžiūnas: Kai jį padarė vadovu, sako: „Nebežinau, ką ir daryti.“

E. Raila: Tai nereiškia, kad jo nuopelnai politiniam gyvenimui menkesni, ne. Jis stovėjo prie įvairių partijų ištakų.

Vilniaus svečiai stengdavosi aplankyti J. Basanavičių, jį laikė lyg „tautos popiežiumi“. Kaip jis pats vertino šį vaidmenį?

E. Raila: Iš jo tekstų matosi, kad gyveno idėjinio atsiskyrėlio gyvenimą. Jis jautėsi vienišas ta prasme, kad jo pagrindinės idėjos niekas nepalaikė, kad susilaukė nemažai kritikos. Ir pats dėl to labai pyko. Kita vertus, jo charakteris nebuvo švelnus. Kai 1914 metais apsinuodijo smalkėmis, tai ir jo atmintis sutriko, ir buvo piktas. Jis pats rašo – ant to supykau, tas sunervino... Sakytume – dirglus seniokas.

P. Vildžiūnas: Turėjo jis tą patriarcho braižą, kad viską moku ir žinau geriausiai. Pavyzdžiui, dailininkai organizavo parodą, tai Basanavičius atėjo ir rodė, kaip paveikslus reikia kabint, kokių nekabint. Dailininkai užsirakino ir neįleido jo vieną dieną. Tai kažką sutiko ir liepė pasakyt, kad jie kiaulės. Šiuo atžvilgiu jis buvo įtikėjęs.

E. Raila: Jis lieka Vilniuje būtent todėl, kad palaikytų tą simbolinę prasmę. Visos valdžios įstaigos juk buvo Kaune. Jis sąmoningai laikėsi nuo to atokiau. Nieko nedarė, kad žmonės pas jį eitų. Jis nebuvo apaštalas, kuris eina per žmones. Buvo patriarchas, pas kurį žmonės atvyksta. O Vilniuje liko, nes Vilnius turi būti lietuviškas. J. Basanavičius kaip Vilniaus sargas. Iš esmės jis savo buvimu Vilniuje pratęsė Gedimino sapną. Dabar jis yra Gedimino sapno puoselėtojas ir lietuvių Lizdeika.

Juk tuo laikotarpiu lietuviui likti Vilniuje buvo iššūkis.

E. Raila: Tikrai taip, bet tada J. Basanavičius jau buvo figūra, praaugęs Lietuvos ir Lenkijos kasdienybę. Kita vertus, jis čia pažinojo ir šviesių lenkų, kaip antai Tadą Vrublevskį, kuris gynė lietuvius teismuose. Fiziškai jam pavojus negrėsė, bet susilaukdavo nemenkų patyčių. Yra žinoma, kaip jis rašo Joachimo Lelevelio gimnazijos direktoriui, kad mokiniai praeidami išdaužė Lietuvių mokslo draugijos pastato, kuriame buvo ir daktaro darbo kambarys, langą. Ir nuolat daužydavo, nes žinojo, kad čia gyvena kažkoks patriarchas. Kita vertus, nors gyveno priešiškame lenkiškame Vilniuje, vis tiek palaidotas Rasų kapinėse. Suvokta, kad tai buvo didi asmenybė.

Ne tik tarp lietuvių.

E. Raila: Ne tik tarp lietuvių. Juk galėjo liepti laidoti kitur arba išsivežti į Kauną.

Dar norisi sugrįžti prie nuopelnų, dėl kurių ir prisimename J. Basanavičių. Didysis Vilniaus Seimas, Vasario 16-oji. Koks buvo jo indėlis, vaidmuo įvykiuose, kurie nulėmė valstybės atkūrimą?

E. Raila: Galime drąsiai teigti, kad Didysis Vilniaus Seimas – tai J. Basanavičiaus nuopelnas. Pažinęs bulgarišką politinę kultūrą jis grįžta į Lietuvą ir iškart imasi tęsti veiklą. Mato galimybę prikelti Lietuvos savarankiškumą. Kitas jo nuopelnas – organizacinis komitetas, visa dienotvarkė buvo jo kuriama. Be J. Basanavičiaus Didysis Vilniaus Seimas nebūtų įvykęs. Arba jis nebūtų didysis. O Vasario 16-oji... Tai jis buvo vienas iš signatarų, patriarchas, bet suvokiamas ne kaip valstybingumo tėvas, bet aušrininkas. „Aušra“ nušvietė balanos gadynę. Jam teko garbė pasirašyti pirmam, nors pagal abėcėlę pirmas buvo Saliamonas Banaitis. Ir taip dėl to, kad jam priklausė „Aušros“ nuopelnai. Prezidentas Antanas Smetona vienoje kalboje pasakė, kad J. Basanavičiaus „Aušra“ nušvietė Lietuvą.

J. Basanavičius buvo orientuotas į Lietuvos praeitį, istorijos tyrimus, tačiau neįtikėtina, kad būtų neturėjęs Lietuvos valstybės vizijos. Kaip jis įsivaizdavo, kas bus po Nepriklausomybės paskelbimo?

E. Raila: Turėjo jis įsivaizdavimą, kaip Lietuva turėtų atrodyti ateityje. Kita vertus, Didysis Vilniaus Seimas pradeda kalbėti apie Lietuvos autonomiją. Viename laiške jis yra pasakęs, kad Lietuva turi būti savistovi valstybė. Jis kalba apie valstybingumą, bet trakų – frygų teorija buvo svarbesnė nei valstybingumas. Jis mato viršūnę ir iki jos lipa, bet nemato, kas bus po to. Kokiu turiniu bus pripildyta ta Lietuva – jis apie tai nekalba. Nors, kai kuriose valstybingumo programose galima įžvelgti tai, ką jis matė tuose trakų ir frygų tyrinėjimuose. Viename tekste rašo, kad trakų–frygų bajorai irgi blogi, nes štai jie atsisakė savo kalbos ir tapo romėnais. Jis šią nuostatą perkelia į lietuvių visuomenę – bajorai buvo tie, kurie atsisakė lietuvybės ir priėmė lenkiškumą. J. Basanavičiaus supratimu, politiškai Lietuva turi atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kultūriškai – nuo Lenkijos. Iš esmės aiški, tačiau ne iki galo reflektuota samprata. Kaip tai padaryti – nepasakoma, bet nuostatos aiškios.

Savotišką įsivaizdavimą jis irgi turėjo?

E. Raila: Be abejo. Gydytojas turi numatyti kažkokią gydymo strategiją. Bet kaip ligonis gyvens pasveikęs?.. Jis paleidžia ligonį. Vasario 16-osios aktas yra jo išrašytas receptas. Gydytojas gali stebėti ligonį, duoti patarimą, bet kaip jis vėliau gyvens – nebeatsako.

Viename savo straipsnių esate sakęs, kad J. Basanavičiaus dienoraštis, kuriame buvo nagrinėjama ir jo ligos istorija, tam tikra prasme buvo Lietuvos ligos istorija, o valstybingumas – vienintelis siūlomas vaistas. Kokios ligos tuo laikotarpiu puolė Lietuvą ir kokių vaistų J. Basanavičius pasiūlytų šiandienei Lietuvai?

E. Raila: Netyčia atradau, kad gydydamas Lietuvą daktaras taikė psichoterapiją. Kitaip tariant, jis save suvokė kaip psichologą. XIX a. antroji pusė iš esmės buvo moderniosios psichologijos gimimas. Jis Vienoje praleido nemažai laiko vadinamuosiuose hipnozės seansuose kaip dalyvis. Jis tą mokėjo. Po to užgimsta Zigmundas Freudas. Tai yra moderniausi psichologijos metodai. Tai štai – lietuviai yra tauta, praradusi atmintį. Ją ištikusi amnezija. Čia negalima taikyti jokių operacijų. Čia reikia atkerėti, grąžinti atmintį. Jis tą darė „Aušros“ dėka. Įdomus pastebėjimas – Vaižganto „Pragiedrulių“ veikėjas, Gondingos krašto šviesuolis, vienas pagrindinių herojų, yra daktaras Gintautas. Iš pradžių galvojau – maža kas, Vaižgantas galėjo rasti įvairių žmonių. Siužetas visai aiškus – Gintautas skatina lietuvybę, į ją atverčia lenkomaną Sviestavičių. Yra vienas pasažas, kur Gintautas atsisakė savo psichologo spcialybės ir dabar atsiduoda Lietuvos švietimui. Ir štai ką aptikau: porą J. Basanavičiaus tekstų, skirtų lenkų klausimui, iš rusų kalbos išvertė Gintautas. Tai – Petro Vileišio slapyvardis. Pirmajame Basanavičiaus tekste apie Lietuvos pilis, pirmajame jo programiniame tekste, įdėtame į „Aušrą“, yra pasakyta: „Psichiatro akimis žiūrint“. Aš manau, kad daktaras Gintautas Vaižganto romane iš esmės yra sutelkęs Jono Basanavičiaus ir Petro Vileišio savybes. Tai štai – visų pirma turi rūpėti psichologinė sveikata.

P. Vildžiūnas: „Pragiedruliuose“ dar iki Karlo Jungo ir modernių psichoterapijos priemonių atradimo tasai Gintautas pradeda gydyti sulenkėjusį plikbajorį Sviestavičių, kurio gyvenimas, šeima ir tautinė tapatybė byra. Procesui, kurio metu Sviestavičius pasiekia ribinę situaciją, kas yra tikrų tikriausia psichoterapija, yra skirta net 100 puslapių. Tas romanas, kuriame apmąstoma Lietuvos atgimimo istorija, baigtas prieš 100 metų, 1917-aisiais.

E. Raila: Čia toks mažas tyrimas. Istorikai dažniausiai neskaito grožinės literatūros, literatai neskaito istorinių tekstų. Tie du pasauliai ir nesusiduria. Ir dar apie psichologiją. J. Basanavičiaus užrašų knygutėse, 1894–1895 metų, yra sąrašas Vienoje praktikuojančių gydytojų. J. Basanavičiaus ranka du kartus pabraukta: „Sigmund Freud“. Tai reiškia, kad jis jam tuo metu buvo svarbi figūra. Ar jis bandė su juo ieškoti kontaktų, ar nuvyko – bandžiau rašyti tokį straipsnį. 

P. Vildžiūnas: Mes nežinome. Šerloko Holmso, pradėto rašyti berods 1891-aisiais, apie 1894 metus yra viena vieta, kur Holmsą pradeda kankinti baisūs košmarai ir jam daktaras Vatsonas pasako, kad Vienoje yra įsikūręs naujas būrelis, kad yra toks Zigmundas Freudas, ir jis pasiūlo Šerlokui Holmsui parašyti jam laišką apie savo sapnus. Lygiai tuo pat metu, kai J. Basanavičius tuo susidomėjo. Visiems tai įdomu. J. Basanavičius atsiduria pačiame europietiškos medicininės minties sūkuryje.

E. Raila: J. Basanavičius įsitraukia į intelektualinių sąjūdžių reikalus. To įtaka jam – akivaizdi. 1899–1900 metais Freudas išleidžia garsųjį savo veikalą „Sapnų aiškinimas“. Ir būtent po ketbverių metų Basanavičius ima sapnuoti. Užrašų knygutėse atsiranda trumpi aprašymai, ką sapnavo. Be abejo, Basanavičius skaitė tą knygą. Iki tol jis nesuprato, kad sapnus reikia užrašinėti, nes jie turi reikšmę, yra svarbūs medicininiu požiūriu.

Daugybė sąsajų su Vakarų Europa

E. Raila: Absoliučiai! Daug ženklų liudija apie moderniosios Europos kultūros supratimą.

Kadangi einame į pabaigą, būtų labai įdomu išgirsti ir apie negirdėtą Vasario 16-osios ir paties J. Basanavičiaus pusę, jei tokia buvo.

E. Raila: Jei kas atidžiau skaitytų, jo dienoraštyje yra labai gražūs pasažai, paimti iš jo žmonos Eleonoros Gabrielės Mohl dienoraščio, kur pateikti jų privatūs santykiai, kurie man asmeniškai yra labai gražūs... Štai tokio J. Basanavičiaus dabar beveik niekas nežino, nenori pažinti. Tas privatus J. Basanavičius. Štai jie su sužadėtine vaikšto Prahoje ir vėjas nuplėšė skrybėlę. J. Basanavičius paknopstomis vejasi skrybėlę ir bando ją pagauti. Perka ledų Eleonorai. Vaikšto Karališkuose soduose. Tai yra gražu. Daugumai turbūt nereikia tokio patriarcho, valstybės vyro vaizdo.

Pats apie tai nekalbėjo, bet tai buvo įamžinta žmonos dienoraštyje, tiesa?

E. Raila: Gerai pastebėta. Tarsi nesolidu tokiam akademikui vyrui į emocinį lygmenį leistis, bet emocinis lygmuo šiek tiek pakeičia jo portretą, jį sušvelnina. Tai išties buvo gyvas žmogus. Kai žmona anksti mirė nuo džiovos, jo „žmona“ tapo Lietuva. Jis pasižadėjo Lietuvai, atidavė jai visas savo jėgas, sveikatą, išmintį bei širdį. Ir štai Lietuva nesugeba atsidėkodama net padoraus paminklo pastatyti. Antai Marijampolėje vasario 1 dieną sugriuvo medinis namas, kuriame J. Basanavičius gyveno, kai jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Tas namas miesto centre, aplink blizgančios parduotuvės, bet tai kaip siejasi su atminimu? Atminimas skylėtas ir toks jis bus, kol lietuviai egzistuos. Geriausias paminėjimas J. Basanavičiui būtų, jei kiekvieno miesto valdžia vasario mėnesį organizuotų sniego senių J. Basanavičiui lipdymą. Patys žmonės nusilipdytų po basanavičių, kuris stovėtų iki Velykų, o po to ištirptų. O kitais metais visi lauktų naujo nulipdyto patriarcho. Mūsų Nepriklausomybė tokia ir yra – ji ištirpsta ir ją vėl galima atkurti. J. Basanavičiaus paminklas – besmegenis puikiai atspindėtų Lietuvos valstybę, kuri jau 400 metų yra nuolatiniame cikle, su viltimi, kad vėl gražiai pasnigs ir vėl galėsime statyti.

Kalbino Emilija Juškevičiūtė