Norbertas Černiauskas

„Kalbame apie tautinį kostiumą ir J. Basanavičių, tačiau realybėje apie vieną ir kitą tegalime pasakyti daugiausia po du standartinius dar mokykloje išmoktus sakinius“, – sako istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas Norbertas Černiauskas. 99-ojo Lietuvos gimtadienio išvakarėse su istoriku kalbėjomės apie istorinės atminties politiką, apie tai, kaip Vasario 16-ąją Lietuva švęsdavo tarpukariu ir kaip valstybės šimtmetį kitąmet turėtume švęsti mes – ar pakaks tik paminklų?

Spėjama, kad kasinėjant Gedimino pilies kalną gali būti rasti 1863-1864 m. sukilimo vadų palaikai. Ar galima sakyti, kad šių vadų žygiai tapo paspirtimi vėliau paskelbti Lietuvos nepriklausomybę?

Žvelgiant į visą mūsų istoriją, sukilimo vadai yra mūsų valstybingumo ir istorijos kūrėjai, tačiau siaurąja prasme sunku juos glaudžiai susieti su Vasario 16-ąja.

1863–1864 m. sukilimą reikėtų traktuoti kaip paskutinį bandymą vienokia ar kitokia forma atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Jo pralaimėjimas galutinai „palaidojo“ buvusios valstybės atkūrimo projektą. Ir tik po 1864 metų prasidėjusius procesus būtų galima traktuoti kaip 1918 m. priešistorę. Tai liudija ir tarpukario 1863–1864 m. sukilimo vertinimai – jie tikrai nebuvo vienareikšmiai, pavyzdžiui, egzistavusi nuomonė, kad sukilimas mums yra svetimas, kad tai „lenkų“, o ne „mūsų karas“. 

Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimą lydėjo daugybė valstybingumo išbandymų. Kurie iš jų jaunai valstybei buvo grėsmingiausi ir kada Lietuvos nepriklausomybė galutinai sutvirtėjo?

Grėsmių šaltinis Lietuvos valstybei per kelis šimtmečius pernelyg nepakito – 1919 m. karas su bolševikais buvo lemiamas, aišku, net sėkmė jame galėjo būti bevertė, jei ne mūsų tuometinių priešų – lenkų pergalė prieš raudonarmiečius prie Varšuvos 1920 metais.

Kadangi švietimas yra vienas pagrindinių valstybės stiprybės išraiškų, manyčiau, kad galutiniu valstybės sutvirtėjimo momentu reikėtų laikyti 1928 metus, kada buvo įvestas visuotinis ir privalomas pradinis mokslas. Tokios, nepopierinės, reformos mastai ir skaičiai jau liudija apie valstybingumo brandą. Kartu su agrarine reforma (kuri vyko visu tarpukariu) – tai esminiai pokyčiai, suteikę Vasario 16-ajai konkretų ir apčiuopiamą pavidalą.

Tarpukariu stiprybės semtasi iš praeities, sąmoningai puoselėta istorinė tautos atmintis, pavyzdžiui, kuriant Vytauto Didžiojo kultą. Šiandien mes, atvirkščiai, praeities nelinkę sureikšminti. Kaip vertinate mūsų istorinės atminties politiką? Ar reikėtų daugiau dėmesio skirti praeičiai?

Žinoma, praeičiai pažinti reikėtų skirti daugiau kokybiško dėmesio, tačiau nebūtina tai atlikti per kryptingą, skrupulingai apibrėžtą istorinės atminties politiką – įstatymus, pamokymus ir rezoliucijas. Politikos visiškai pakanka tiek, kiek yra – juk turime mokyklines programas, esame susitarę dėl valstybingumo raidos ribų ir etapų, turime paveldo sistemą, valstybinių švenčių sąrašą, atminties institucijas ir taip toliau  –  nebent mes istorinės atminties politiką suprastume kaip apsiskaitymo ir kritinės mąstysenos visuomenėje skatinimą apskritai – tada prašom.

Siauras kultų puoselėjimas dažniausiai pateikia lengvų ir suvirškintų atsakymų, tačiau neskatina visuomenės brandumo. Tad – geriausia politika yra kuo daugiau rašyti, skaityti ir diskutuoti apie tai, ką perskaitei ar parašei. Kitaip tariant, savuosius kultus ir didvyrius reikia susikurti skaitant, o ne pažodžiui kažką atkartojant.

Taip pat svarbu „išlaisvinti“ visuomeninį potencialą. Galvoje turiu parėmimą įvairių kokybiškų visuomeninių ir meninių iniciatyvų. Šiuo atveju visuomet prisimenu „Misija Sibiras“ projektą, kuris istorinės atminties reikaluose nuveikė daugiau nei įvairios tarpinstitucinės komisijos, priimtos rezoliucijos ir stalčiuose gulinčios programos.  

Kaip Vasario 16-ąją švęsdavo tarpukario Lietuva?

Su šia diena iš esmės formavosi nauja – valstybinės šventės tradicija: nuo oficialių ritualų iki visuomeninių organizacijų ir pavienių piliečių šventimo praktikų. Tai buvo visuotinė šventė, kuri realiai formavo ištisos kartos pasaulėvaizdį. Nors šiandienos, mūsų Kovo 11-osios, Lietuvą galime traktuoti kaip metą, kuriame gyvename geriau negu bet kada iki tol, tačiau Nepriklausomybės dienos šventinio nuoširdumo dar reikėtų šiek tiek pasimokyti iš 1918-ųjų Lietuvos.

Savo svarbiausiąją deklaraciją visos Lietuvos partizanų vadai 1949 m. pasirinko priimti būtent vasario 16-ąją. Ką simbolizuoja toks pasirinkimas?

Toks pasirinkimas sufleruoja, kad partizanai visų pirma buvo geri politikai, puikiai suprantantys valstybingumo tradicijų svarbą, taip pat parodo jų gebėjimą ne tik kariauti su priešu, bet ir blaiviai vertinti geopolitinę situaciją, kurti didžiąją politiką. Deklaracijos pasirašymo datos aplinkybės nėra tik simbolinis, gražus pasirinkimas – tai ir nuosekli valstybinė, Vasario 16-osios kartos pozicija.

Iki nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtmečio liko vos vieni metai. Tuo tarpu viešos diskusijos, kaip šimtmetį švęsti, dar tik įsibėgėja. Yra ir besipiktinančių, kad rimtai pasiruošti jau pavėluota. Bet kuriuo atveju, bent jau visus šimtmečio minėjimo renginius vienijančios idėjos kol kas tikrai trūksta. Kaip manote, kodėl mums kyla visos šios problemos?

Problema ta, kad iki šiolei galvojama, jog visą šventinį scenarijų – iki smulkiausių detalių – turi parengti kokia nors susibūrusi valstybinė komisija ar taryba. Ji savo darbą dažniausiai atlieka kaip ir priklauso, biurokratiškai ir be fantazijos – eilinį kartą konstatuoja kokios nors šventės išskirtinę svarbą ir privaloma tvarka įpareigoja įvairias valstybines institucijas, nuo ministerijų iki savivaldybių, pateikti savuosius „šventinius planus“.

Tos elgiasi taip pat biurokratiškai-standartiškai ir eilinių metų planines veikas tiesiog pervardina šventinėmis/jubiliejinėmis bei papildomai dar pasiūlo pastatyti kokį nors paminklą-galvą ar išsileisti kokybiškos spaudos albumą, metraštį, kalendorių… Tokiu būdu turime daug renginių, kurie yra pavadinti šventiniais, daug neaiškių paminklinių projektų ir krūvą sekcijinės makulatūros.

Vienąkart valstybė turi sau ir piliečiams pasakyti, kad ji yra atsakinga už minimalų kokybiškų ir reprezentatyvių šventinių atributų skaičių, o visa kita turi būti palikta laisvai piliečių išmonei ir iniciatyvai. Dauguma šventinių scenarijų turi būti sukurti iš apačios, aktyvių piliečių.

Kartais tik ir norisi pasakyti, o gal to tik ir tereikia, kad valstybinė šventė nėra tik kažkieno, nėra tik privalomas standartizuotas atributas, nėra tik istorijos egzaminas (daugeliui Vasario 16-oji asocijuojasi tik su signatarų skaičiumi ir istorijos pamokomis), nėra tik liūdesys ir rimtis, atsipalaiduokite ir pradėkite pagaliau švęsti.

Norime pastatyti paminklą Basanavičiui, padovanoti moksleiviams tautinius kostiumus. Kita vertus, pernelyg nesidomime nei Basanavičiumi, nei tautiniais kostiumais. Ar nėra tokios išraiškos formos tik lengviausias kelias, maskuojantis mūsų atotrūkį nuo savos istorijos? Gal apie paminklus tiek kalbame, nes nieko geriau nesugalvojame?

Puikiai viską atskleidėte savo klausimu. Viskam pritariu. Taikliai yra pasakiusi Giedrė Mickūnaitė, kad istorinės asmenybės įamžinimo-įpaminklinimo gerumas ir prastumas pas mus dažniausiai priklauso ne nuo konkretaus žmogaus skelbtų idėjų ir darbų atskleidimo, o nuo to, ar paminkle mes pažįstame konkretų veikėją: ar iš veido yra panašus. Tai daug pasako, ypač, kad dar daug kur vadovaujamės klišėmis, mitais, pasakomis. Kaip ir minėjote, kalbame apie tautinį kostiumą ir J. Basanavičių, tačiau realybėje apie vieną ir kitą tegalime pasakyti daugiausia po du standartinius dar mokykloje išmoktus sakinius. Štai ir visas aktualumas. Dėl tokio noro tiesiog kažką ir kažkur pastatyti dažniausiai mūsų paminklai esti negyvi, jie menkai įsigyvena į žmonių kasdienybę.

Pritariu ir tam, kad paminklų vajus maskuoja visuotinį idėjų trūkumą arba keistą nepasitikėjimą tais, kurie tų idėjų turi. Kaip iš susidariusios situacijos išeiti? Konkrečias, valstybinio masto įamžinimo idėjas, garantuojant visišką veikimo laisvę, reikia patikėti aukščiausio lygio profesionalams – menininkams, architektams ir istorikams – o ne biurokratams.

Dėstote VU Istorijos fakultete, esate vienas iš konkurso moksleiviams „Praeities stiprybė – dabarčiai“ iniciatorių. Ar pastebite, kad mūsų valstybės istorija jauniems lietuviams būtų svarbi? Ar nesvetima jiems prieš beveik šimtmetį buvusi Vasario 16-oji?

Pastebiu, ir džiugina tai, kad istorija mokiniams tampa ne konkrečių datų, asmenybių ar įvykių išmoktas kratinys, o natūraliai, kartais linksmai ir kūrybiškai perprastas procesas (konkurso ribose). Be to, valstybė jiems ne šalia esantis svetimas objektas, o jų pačių realybės ir gyvenimo dalis. 

Kaip norėtumėte, kad būtų švenčiamas valstybės šimtmetis?

Norėčiau, kad ši šventė taptų natūralia, nebiurokratizuota ir nefasadine šventinių tradicijų dalimi. Kad kiekvienas Lietuvos pilietis atrastų savą santykį su Vasario 16-osios idėjomis ir originaliai tai paminėtų. Kad ir kas tai būtų – ar lankymasis oficialiuose renginiuose, ar ėjimas į muziejus, koncertus ir pamaldas, ar žygis gamtoje, ar šventinio pyrago kepimas, ar teminis vakarėlis ir istorinis protmūšis.

Vasario 16-oji mūsų valstybės istorijoje yra modernumo ir šiuolaikiškumo atributas – pirmiausia tai turint galvoje ir reikia pradėti švęsti.

Ir, žinoma, būtų smagu, kad Lietuva šimtu procentų nusidažytų trispalvėmis – neliktų nė vieno namo, kur neplevėsuotų mūsų vėliavos. Pilkiausio ir nuožmiausio žiemos mėnesio nuspalvinimas geltona, žalia ir raudona parodytų, kad šventinė nuotaika priklauso ne nuo oro sąlygų ir išankstinių šventinių programų, o nuo kiekvieno piliečio indėlio.