Tai yra ištrauka iš Vytauto Kavolio knygos „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“. Vilnius: Apostrofa, 2016 m., 288 psl.

Žengiu į tarpukario Lietuvą. Viena pagrindinių šio laikotarpio temų laikyčiau neužbaigtą išsilaisvinimo temą. Nepriklausomybės atgavimas 1918 m. daugeliui ne tik atrodė džiaugsmingas stebuklas, bet ir įkvėpė individo išsilaisvinimo, neriboto veržlumo pojūtį, kuris atsiskleidė jaunesniųjų kūryboje. Ne tik tauta ir valstybė išsilaisvina, bet ir individas pajunta savyje galią audringai veikti, savo individualybės energiją. Tą neramios dvasios nuotaiką Nepriklausomybės pradžioje apibūdina tokie posmai, kaip

Pasikinkęs jauną vėją,

Vėtrą šaunią apkabinęs,

Leidžiuos per padangių plynes

Su pavasariu lenktyniais.

Ir

Laisvo vėjo valia drumstis,

žalio šilo – gausti.

Tai ir man negali niekas

gausti, drumst uždrausti. 

Vienas tekstas – Kazio Binkio, kitas – Kazio Borutos, bet skaitome taip, lyg būtų iš to paties teksto, lyg ta pati audringo individualizmo intonacija veržtųsi iš vieno teksto į kitą. Jaučiamas išsilaisvinusiųjų pasitikėjimas savimi ir jų galimybės.

Šita laisvo individo energijos, džiaugsmo dvasia vėliau išsenka, ir trečiajame dešimtmetyje jau pastebime nemaža žymių, jog laisvės išsigąsta. Tai matyti ir politikoje (1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, kai nuverčiama demokratiškai išrinkta vyriausybė), ta pati laisvės baimės nuotaika išskaitoma ir kultūriniuose tekstuose. Paskaitysiu tuos, kurie yra parašyti maždaug 10 metų vėliau negu mano anksčiau cituotieji. 1929 m. Vincas Mykolaitis-Putinas rašo eilėraštį „Pasakos galas“:

Širdis pasiilgo gyvybės ir laisvės,

O lemiamo žodžio ir vengia, ir bijos.

Ir peržengti lemiamą ribą bijausi,

Ir grįžti į tamsą atgal nebenoriu.

Kaip ir visada, Putinas rašo apie savo paties išgyvenimus, poezijoje neanalizuodamas krašto padėties; lemiamo žingsnio, kuris visiškai užbaigtų išsilaisvinimo procesą, bijomasi ir politikoje, ir kultūroje.

Kitas tais pačiais 1929 m. parašytas tekstas, atskleidžiąs laisvės baimę, yra Petro Juodelio straipsnis „Kodėl mums nepakeliui su Keturiais vėjais?“ nepriklausomų literatų žurnale „Pjūvis“. Juodelis buvo vienkartinis žmogus, nuostabus eseistas, sugebėjęs savo eseistikoje jungti intelektualią analizę ir asmeninę raišką, reaguoti į laikmečio dvasinę situaciją ir įterpti ją į savaip suprastos kultūros istorijos, apimančios visą Vakarų civilizaciją, srovę. Ir toks jis buvo vienintelis nepriklausomoje Lietuvoje. „Praėjusioji, didžiųjų neigėjų – Dostojevskio, Nitšės [Nietzsche’s], Strindbergo – karta pasikasė po žmogaus gyvenimo pagrindais ir išardė juos. Mes atėjome į jų padarytą baisią tuštumą ir neturime nei tiek pajėgų, kad ją užpildyti, nei heroizmo – pasirinkti mirtį, kada gyvenimas nustoja prasmės.“

Koks baisus savo silpnybės pajutimas, jei galvoji, kad kiti mūsų gyvenime gali padaryti tuštumą. Jeigu kas ir gali šitai daryti, tai tik mes patys – savo apsisprendimais, savo trūkumais, lemtingo žingsnio vengimu. Bent jau tiek turėtume pasitikėti savimi, kad galėtume būti atsakingi už savo gyvenime atsiradusią tuštumą, jau nekalbant apie pastangas tą tuštumą užpildyti. Nepriklausomoje Lietuvoje, kur, atrodo, būta visokių galimybių siekti laisvės, Juodelio intelektualių dvidešimtmečių karta 1929 m. pasijunta užblokuota. Iš to paties Juodelio straipsnio: „Kada gyvenime bedugnė tarp tikrumos ir idealo yra tiek didelė, kad užpildyti jos kokiais nors pereinamaisiais laipsniais nėra galima,kada pačiame gyvenime neglūdi jokia pozityvaus idealo galimybė – idealizmas, jeigu jis gema, neišvengiamai turi įgyti romantizmo formą.“ Romantizmas tuometiniam Juodeliui reiškia „nuotaiką žmogaus jau laisvo nuo tradicijų ir nuo bet kurių gyvenimo formų ir varžtų, nuo tikėjimo autoritetu ir nuo tikėjimo iš viso – ir atvirai pasigendančio tikėjimo, laimingosios nelaisvės ir visos savo praeities“.

Apskritai antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje jaučiamas atsitraukimas nuo drąsių užmojų, eksperimentų, būdingų pirmajam, ir saugojimas to, kas jau turima. Stasys Šalkauskis kalba apie moralinį apsiginklavimą prieš Vakarų civilizaciją ir iš jos kylančius pavojus, o ne ragina žengti kur nors toliau. Anksčiau Šalkauskis kalbėjo apie Rytų ir Vakarų sintezę kaip apie ateities uždavinį lietuvių tautai. Tai buvo labai abejotinas dalykas, apie tokias sintezes jau beveik visoje Europoje yra kalbėta. Kitiems Rytuose ir Vakaruose Šalkauskis paliko autentiškos kūrybos galimybę, o lietuviams – tiktai kitų sukurtų dalykų sintetintojo vaidmenį. Bet tai buvo ankstyvesniais metais ir vis dėlto – vaizduotės iššūkis. O antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje jis jau kalba apie tradicijos gynimą ir apsauginę laikyseną. Toks išgąstis jaučiamas iki pat Vytauto Mačernio kartos, kai ateina dar jaunesni žmonės, jau drąsesni.

Pereinamajame laikotarpyje tarp šių dviejų laikysenų (išsilaisvinimo ir laisvės išgąsčio), 1927–1932 m. rašomos Putino dramos ir prozos veikalai, įvyksta Salomėjos Nėries ir Šalkauskio konfrontacija. Tuose literatūros ir gyvenimo tekstuose išskaitome, kaip neužbaigtas išsilaisvinimas skverbiasi į moterų ir vyrų reikšmės interpretacijas. Putinui visą gyvenimą rūpėjusi tema – išsilaisvinimas iš tradicijos reikalavimų, iš klusnumo rolės, ir jis tą temą įvairiai sprendė. Ir savo poezijoje, ir prozos veikaluose yra atskleidęs aplinkybes, trukdančias išsilaisvinti. Šios aplinkybės nėra vien išorinės, bet kylančios pačiame išsilaisvinimo siekiančiame žmoguje iš vidinės jo laikysenos. Jame atsiranda kažkas, kas jį sustingdo laisvės reikalavimų akivaizdoje. Remdamasis trimis Putino poetiniais tekstais, dariau tokias išvadas. Pirmoji priežastis, kuri išsilaisvinantį sustingdo, užblokuoja jo siekį, yra monotoniška, nuolat pasikartojanti introspekcija, nuodėmės ir klaidos ieškojimas savyje:

 Tokia plati gyvenimo arena –

Ir tiek kelių, ir tiek garbingų žygių!

Tik aš beprasmiam rūpesty kas dieną

Tą pačią votį vis kvaršinu ir mygiu.

Antroji vidinė priežastis, kuri sulaiko žmogų nuo lemtingo žingsnio, yra proto blaivumas – amžinai skeptiškas racionalizmas, kaimietiškas praktiškumas, skatinantis žmogų netikėti galimybe, nedaryti lemtingo žingsnio. Ir tas proto blaivumas, Putino manymu, padaro žmogų bailiu išlaisvinančių iliuzijų akivaizdoje. Dėl to, parafrazuojant Putiną, aš lieku kalinys, kai mano draugas – apsvaigęs nuo savo vizijos Somnambulas – išsilaisvina. Ir trečiasis, šiek tiek ankstyvesnis, 1939 metų, Putino atsakymas: mus sustingdo nesibaigianti savianalizė, pripratimas prie minties ir jausmo konvencijų bei realistinis skepticizmas laisvės reikalavimų akivaizdoje. Tokia laisvės išgąsčio, kurį išgyvena visa Lietuvos kultūra, analizė išreikšta Putino subjektyviuose eilėraščiuose.

Jo prozinėje ir draminėje kūryboje vis dėlto yra du plačiau išrutulioti individo išsilaisvinimo modeliai. Vienas yra vyro, kitas – moters. Vyro išsilaisvinimo drama vaizduojama romane Altorių šešėly. Ten iš tradicijos išsilaisvina kunigas, norįs būti poetu: jis turi išsivaduoti iš prisiimto įsipareigojimo, kad laisvėje galėtų būti kūrybiškesnis. Kitame Putino veikale – Nuvainikuotoji vaidilutė – vaizduojamas moters sukilimas prieš įsipareigojimą, ir tai galėtų būti interpretuojama kaip moters išsilaisvinimo modelis. Norėdami lyginti Nuvainikuotąją vaidilutę ir Altorių šešėly, susiduriame su daugybe metodologinių problemų. Galima sakyti, kad abiejų veikalų panaši tematika. Pasak Antano Maceinos, juose abiejuose nagrinėjama prometėjizmo problema, ir Nuvainikuotojoje vaidilutėje ji nagrinėjama net tobuliau negu Aischilo tragedijoje „[Prikaltasis] Prometėjas“. Tai, žinoma, nesąmonė. Nuvainikuotoji vaidilutė yra aiškiai silpnesnis veikalas negu Altorių šešėly.

Kyla klausimas, ar mes galime lyginti ne tik nevienodo žanro, bet ir nevienodos kokybės literatūros veikalus? Čia gal apskritai išsiskirtų keli analizės požiūriai: biografinės studijos, autoriaus ir kultūros istoriko. Nagrinėjant kurį nors autorių biografiškai, tektų svarstyti visus jo veikalus, kad suprastume, kuo jis rūpinosi, ką galvojo ir ką jis iš viso sukūrė. Turėtume svarstyti ir stip­rius, ir silpnus veikalus. Tačiau kultūros istorijoje gal ir ne viskuo, ką autorius yra parašęs, turime domėtis, nes mūsų problema yra kultūros vystymasis, tad svarbu tai, kas turi daugiau reikšmės kultūros kaitai, o mažiau reikšmingi rašto darbai neįeina į mūsų dėmesio lauką. Jei mūsų dėmesys kreipiamas į kultūrą, o ne į atskirą autorių, tai kalbame apie tuos kūrinius, kurie yra svarbesni meniniu požiūriu, arba į tuos, kurie visuomenei darė didesnę įtaką. Jeigu turėtume pasirinkimą, būtų geriau nelyginti stipresnių veikalų su silpnesniais. Šiuo atveju rinktis nelabai įmanoma. Putino kūryboje randame moteriško bei vyriško išsilaisvinimo modelį ir negalime reikalauti, kad tie veikalai dar būtų vienodos kokybės.

Vyriškasis variantas Putino Altorių šešėly vaizduoja išsilaisvinimą, vykstantį realiame šiandieniniame gyvenime, kurį lemia politiniai ir istoriniai pakitimai. Vyro išsilaisvinimas vyksta realiame istorijos ir politikos apipavidalintame šiandieniniame gyvenime. Moteriškasis vaidilutės sukilimas piešiamas mitologinėje, miglotos praeities erdvėje, simbolių ir mitologinės atminties apibrėžtame lauke. Tai iš karto perša klausimą, ar išsilaisvinimas, vaizduojamas Nuvainikuotojoje vaidilutėje, galėtų įvykti šiandien? Altorių šešėly vaizduojamas individo sukilimas prieš konvenciją ir jį ribojančius varžtus galėtų įvykti šiandieninėje visuomenėje, tai skaitytojui nekelia abejonės. Poetas, kuris siekia kūrybinės laisvės, gali atsisakyti savo profesijos reikalavimų (ar tai būtų kunigystė, ar medicinos praktika, ar kandidatavimas į parlamentą), tokie dalykai visiškai įmanomi. O Nuvainikuotojoje vaidilutėje aprašomas sukilimas atrodo labai tolimas šiandieniniam gyvenimo būdui. Ten moteris sukyla prieš savo religines prievoles tam, kad po kelių šimtų metų gimtų Vytautas Didysis. Dvasios paaiškina, kad jeigu ji atsisakysianti vaidilutės įžado ir gimdysianti vaikus, tai tarp jos palikuonių po 500 metų atsirasiąs didysis karžygys. Ir dėl to ji sulaužo savo priesaiką. Ar ką nors panašaus į tokį mąstymą ir elgesį galima būtų įsivaizduoti šiandien? Veikiausiai ne, ir tokiu atveju moters išsilaisvinimas atrodo atitrūkęs nuo šiandieninės realybės.

Altorių šešėly Liudas Vasaris išsilaisvina savo valia, apsvarstęs galimybes, racionaliai apsisprendęs. Nuvainikuotosios vaidilutės herojė yra veikiama mistinių jėgų, šešėlių, dvasių, kurios su ja kalba (gal tai galėtų būti aiškinama kaip sąmonė arba likimas), ir įtikina ją jėgos, veikiančios iš kažkur kitur – mistinės, iracionalios jėgos. Ji pati ne sprendžia, o yra įtikinama. Liudas Vasaris pats nusprendžia sulaužyti savo įsipareigojimus, nusikratyti kunigo pareigų tam, kad galėtų būti kūrybingas, galėtų savo paties vardu veikti.

Nuvainikuotosios vaidilutės herojė savo veiksmą pagrindžia ryšiu su tauta, ji tai daro ne sau, bet savo tautos labui, kad ši atsigautų. Vyro sukilimo motyvas yra kultūros kūryba, moters sukilimo motyvas – gamtinis: giminės pratęsimas gimdant herojus. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad Putino vyrui išsilaisvinti daugiausia padeda moterys, jos būtinai reikalingos. Čia naujas žingsnis sąmoningumo evoliucijoje – XIX a. moters išsilaisvinimui buvo reikalingas vyras. Žemaitei, Šat­rijos Raganai tapti rašytojomis padėjo Povilas Višinskis, dabar Liudo Vasario išsilaisvinimui labai svarbios ir galbūt būtinos yra baronienė Rainakienė ir Auksė, Amerikos lietuvaitė, kuri jį paskatina drąsiai žengti lemiamą žingsnį. Tačiau tos moterys ateina iš lietuvių visuomenės užribio: baronienė Rainakienė – kosmopolitė aristokratė, lenkų-vokiečių kilmės, o Auksė ne tik Amerikos lietuvė, bet dar ir protestantė (tad savaime laisvas žmogus), ir turtinga. Tos trys savybės įgalina moterį būti laisvą, o lietuvių visuomenėje tokių moterų kol kas nėra.

Tai, kad lietuvių visuomenėje nėra išsilaisvinančių ir kitiems išsilaisvinti padedančių moterų, gali būti paaiškinta ir paties Putino Nuvainikuotosios vaidilutės principu, kai moters išsilaisvinimą galima pagrįsti tik tuo motyvu, kad bus gimdomi herojai. Nuvainikuotosios vaidilutės mintis apibendrina 1947 m. išeivijoje išspausdinta Maceinos filosofinė Nuvainikuotosios vaidilutės interpretacija. Paskaitysiu keletą pastraipų, kuriose Maceina kalba už Putiną (interpretuoja Putiną su juo identifikuodamasis): „Kultūrinė kūryba, vis tiek, ar ji reikšis meno ir mokslo srityse, kaip pas Aischilą, ar visuomenės srityje, kaip pas Mickevičių, yra daugiau vyro privilegija. Nors moteris šiose srityse sugeba padaryti ir gražių dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas, objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės. Moteris yra nepaprastai galinga ir stipri, tačiau kitoje, ne objektyvinės kūrybos srityje. Todėl moteris, kaip prometėjizmo reiškėja bei vykdytoja, Putino kūryboje renkasi atperkamuoju veiksmu ne kultūrinę kūrybą, bet tokį veiksmą, kuris yra susietas su giliausia jos prigimtimi ir į kurį ji yra pašaukta tais nesąmoningais šnibždesiais, sapnais ir lūkesčiais, kaip savo moteriškosios lemties ženklais.“ Šitas atperkamasis veiksnys moters rankose yra ne kas kita, kaip pašaukimas gimdyti. Jeigu moteriai šioje sąmoningumo struktūroje atimama kūrybos teisė, tai kartu atimama galimybė ja pagrįsti laisvės reikalavimą. Ši logika atima iš moters argumentaciją, jog laisvės jai reikia dėl to, kad būtų kūrybinga. Ir todėl gal galima suprasti, kodėl išsilaisvinančiai moteriai taip sunku gyventi.

Bet jei šioje Putino ir Maceinos galvojimo schemoje moteriai atimama kūrybos teisė, tai vyrui atimama meilės galia ir tuo pačiu – atsakomybė už savo meilę. Čia vėl cituoju Maceiną, interpretuojantį Putiną: „Putiniškas Prometėjas [nuvainikuotoji vaidilutė, Prometėjas moteriškuoju pavidalu – V. K.] kovoja su dievais meilės vardu. Tuo tarpu meilės nešėja ir jos žadintoja yra ne kas kita, kaip moteris. Ne vyras yra meilės šaltinis. Vyras yra tiktai meilės priėmėjas ir jos vykdytojas.“ Tad jei vyras yra meilės priėmėjas, jis nelabai atsako už tai, kas meilės vardu yra daroma, jis tampa pasyviu lauku, į kurį meilė projektuojama. Meilė yra tik duodama vyrui, o ne jo kuriama, ir dėl to jis negali būti už ją atsakingas.

Čia šiek tiek panašu į jau kelis kartus minėtą tezę: vyras siejamas su kultūra, o moteris su gamta. Tačiau vėl truputį susikomplikuoja šios lygtys: gamta, su kuria siejama nuvainikuota vaidilutė, yra sutapusi su tautos likimu, jinai gimdo ne šiaip sau, kad gimdytų (gamtos balso šaukiama arba instinkto skatinama), o tam, kad stiprintų savo tautą. Jos pasiryžimas gimdyt yra inspiruotas, kaip Maceina sako, „nesąmoningų šnibždesių, sapnų ir lūkesčių“, – tokių truputį transcendentiškų jėgų, ir gamta čia sutampa su istorija, su tautos likimu. O vyras, kuris sutapatinamas su kultūra Altorių šešėly, savotiškai suvokia tą kultūrą. Pora pastraipų iš Altorių šešėly: „Jis jausdavo augantį pasiryžimą, nusikračius dvasininkų luomo varžtais, atsidėti vien literatūrai, pažinti žmones ir pasaulį, ruoštis kūrybai ir tik jai savo gabumus ir patyrimus sunaudoti. Gyvenimas, manė jis, yra didžiausia vertybė ir neturi būti jokių formalių kliūčių jį tikslingiausiai ir vaizdingiausiai sunaudoti.“ Iš kur kilusi tokia retorika, kalbanti apie „tikslingiausią ir vaisingiausią“ kokios nors žaliavos „sunaudojimą“? Manufaktūroje, fabrikuose taip kalbama, jei, pavyzdžiui, gamini batus, tai racionaliausiai panaudok klijus, odą, siūlus, kad nereikėtų išmesti. Poetas, kuris yra subjektyvus simbolistas, autobiografiniame romane naudojasi šita fabrikine retorika. Laisvės jis reikalauja ne dėl to, kad atskleistų save, kad ji pati savaime būtų vertybė ar kad žmogus, jos negaudamas, negalėtų būti žmogumi, nei todėl, kad ji būtų moraliai vertinga, nes tik laisvas apsisprendimas už gėrį turi vertę. Putinas sako, kad jam laisvė yra reikalinga tam, kad galėtų tikslingiausiai ir vaisingiausiai sunaudoti savo gyvenimą.

Ir tas motyvas kartojasi. Putinas rašo: „Žmogaus gyvenimas nuo senų senovės yra suvaržytas daugelio nuostatų, kurie dažnai trukdo mums pasireikšti ir veikliai išnaudoti visas savo jėgas.Taigi išvada aiški: raukime iš gyvenimo tokius principus, kurie, patys būdami nevaisingi, trukdo kitiems gera daryti, savo galias sunaudoti ir pasmerkia beprasmiškai kankintis.

Vyriausias principas mano gyvenime yra tas, kuris leidžia tobuliausiai ir vaisingiausiai išnaudoti man savo pajėgas ir gabumus. Visa kita – varžtai, kuriuos saugoti netikslu ir prietaringa.“ Visa kita yra varžtai, kad ir kas tai būtų, – mano pažadai, bet kokios institucijos, – visa, kas varžo galimybę sunaudoti savo jėgas. Vyras identifikuojamas su kultūra, kuri suvokiama kaip fabrikas, įgalinantis tą vyrą transformuoti save kaip prigimtinę žaliavą į biblioteką, į knygų kolekciją. Tokią kultūros sampratą galima ir kritiškai vertinti.

Tuo pat metu kaip ir Putinas, savo tekstus rašo Nėris, reikšmingiausia to laikotarpio poetė, ir jos kūryboje – eilėraščiuose ir dienoraščiuose – taip pat randame vyrų ir moterų reikšmių skirtumų apibūdinimą. Moters ryšį su prigimtimi, kurį Putinas pabrėžia, stipriai pajunta ir Nėris. Ji rašo: „Pabudo manyje moteris, ir viso pasaulio moteriškumas susikaupė manyje.“ Šiuo atžvilgiu panašus ir Putino, ir Nėries moters supratimas. Nėris taip pat labai stipriai išreiškia laisvės motyvą, toji laisvė yra emocinė, ir jos ilgesys jaunystėje atrodo bendras ir vyrui, ir moteriai. Bet vyras anksčiau praranda emociškai suvoktą laisvės ilgesį. Moteris jį išlaiko. Tokią interpretaciją išskaitome Nėries dienoraščio ištraukose, kuriose ji kalba apie Juozą Eretą ir save: „Ar žinai, kad sakalas... Tas sakalas, su kuriuo pasiekdavom aukščiausių kalnų viršūnes, su kuriuo perskrisdavom plačiausius ežerus ir mėlyniausias jūras – kad jis, mano sakalas, mano audringas maištingasis demonas, pasidarė jaukus naminis paukštis“, taigi prijaukinta višta. „Mane dar šaukia neperskristos bedugnės, neperplauktos jūros, nepasiekti kalnai.Tu senai sparnų nebepakeli.“ Kadaise ir vyras, ir moteris buvo panašūs tuo beribiu laisvės ilgesiu, tai nėra specifinė vyriško ar moteriško charakterio savybė, nes abu tą ilgesį jautė ir juo dalinosi, bet vyras greičiau perdegė, vyrui jis greičiau praėjo.

Tai primena amerikietės Carroll Smith-Rosenberg studijas apie moterų draugystes Amerikoje XVIII–XIX amžiuje. Yra išlikę tūkstančiai laiškų, liudijančių, kad moterys susidraugavusios dar mokykloje, visą gyvenimą lieja savo jausmus viena kitai tuo pačiu tonu, taip  pat atvirai, taip pat jaunatviškai, kaip ir savo jaunystės metais. Vėliau paaiškėjo, kad ir vyrai XIX a. rašydavo tokius laiškus, tačiau taip susirašinėdavo daugiausia tik studentai. Kažkas panašaus yra Nėries dienoraštyje – vyras perdega, jį galutinai pražudo jo racionalumas. Ir kaltinimas Eretui: „Tu esi sistematiškas ir visame racionalus.Tu esi tvarkingas ir neklaidžioji šuntakiais. Tu suskirstei savo sielą į daug daliųTu pasvėrei savo sielą atatinkamomis dalimis kaip rūpestingas, įgudęs komersantas“

Vyras yra prijaukinamas savo sendinančio racionalumo ir visuomeninių atsakomybių, o moteris išlieka begalinio ilgesio saugotoja, nesuvaldoma būtybė. Gal dėl to, kad ji mažiau racionali (pačios Nėries interpretacija), arčiau prigimties. Bet tai ne vienintelis galimas moters nesuvaldomumo suvokimas. Lietuvių literatūroje tokios moters bruožų turbūt anksčiausiai randame Šatrijos Raganos Rimties valandėlėje. Marija Pečkauskaitė nagrinėja moters paskirtį ir rašo: „Būdama jautresnė, religingesnė, ji stipriau už vyrą ilgis to, ko šis pasaulis negali duoti, ją mažiau, negu paskendusį veikliame gyvenime ir žemės reikaluose vyrą, patenkina visų šios žemes dalykų laikinumas.“ Tai priešinga Maironiui, kuris savo poezijoje vaizdavo vyrą kaip begalybės besiilginčią būtybę. Šatrijos Ragana, tos pačios ideologinės galvosenos žmogus, atranda, kad moteris stipriau už vyrą ilgisi to, ko šis pasaulis negali duoti, nes ji mažiau paskendusi veikliame gyvenime ir žemės reikaluose. Toks moters nepasitenkinimo šiuo pasauliu išaiškinimas galbūt negaliotų ištekėjusiai, vaikus auginančiai moteriai, kuri turi būti pasinėrus veikliame gyvenime ir žemės reikaluose. Galbūt tai galioja tokiai moteriai kaip Šatrijos Ragana, kuri buvo laisva nuo žemės rūpesčių, vien tik kultūriniam darbui priklausanti intelektualė. Bet tai jau būtų sociologinė analizė.

Pati Šatrijos Ragana tą moters nesutapimą su visuomene aiškina ontologiškai, lyg tai būtų moters prigimty – būti mažiau pasinėrus į visuomenės gyvenimą. O mums atrodo, kad čia kalbama apie tam tikrą sociologinę būseną, apie tam tikro istorinio laikotarpio ir socialinių aplinkybių pasekmes. Kitais laikais būna kaip tik atvirkščiai – moteris turi būti daugiau pasinėrusi į kasdieninį gyvenimą, ir todėl vyrui lieka daugiau galimybių tam laisvės ilgesiui savyje surasti, siekti begalybės. Bet šiuo atžvilgiu Šatrijos Ragana truputį panaši į Nėrį ir už ją pirmesnė, nes stipresnį ilgesį to, ko šis pasaulis negali duoti, randa moteryje. Nėris tai aiškina lyg ir prigimties balsu, o Šatrijos Ragana – moters religingumu. Šitokią moters savybę galima aiškinti nebūtinai kaip prigimtinę, bet ir kaip istoriškai susiformavusios religinės laikysenos arba socialinių aplinkybių nulemtą.