Evgenios Levin nuotrauka

Laikausi politikos per daug nesigilinti į po mano tekstais parašytus komentarus. Dažniausiai peržvelgiu, apie ką jie yra (nes kartais diskusijų viražai tiesiog niekaip nepaaiškinami)... ir kartais vis tiek atrandu kokią nors neapykantos bombą, kurią perskaitau ir gailiuosi, kad perskaičiau. Anksčiau, kai dar tik pradėjau rašyti, komentarai man buvo viskas – kariaudavau su kiekvienu, kuris turėdavo nors vieną priekaištą mano mintims, į viską reaguodavau asmeniškai ir emocingai, kaip į puolimą.

Tai buvo gana senais laikais, prieš 6–7 metus, kai buvau paauglys tinklaraštininkas, o ne žurnalistas.

Žurnalistams, kaip ir politikams ar kitiems viešesniems asmenims reikalinga labai labai stora oda. Po tekstais dažniausiai vien neigiami atsiliepimai ir purvas. Rašant apie politiką, ko nors kito vargu ar galima tikėtis, nors aišku, žvelgiant iš autoriaus pozicijų, norėtųsi bent jau konstruktyvumo ir pagarbos.

Tačiau panašu, jog pastaruoju metu gyvename itin didelio politinio jautrumo laikotarpiu. Kai kritikams nėra lengva ir visi linkę užsižaisti su sąmokslo teorijomis. Štai Ramūnas Karbauskis po Gretos Kildišienės skandalo kalbėjo, kad tai yra „bandymas griauti valdžią“. Po vienu savo tekstu apie „valstiečių“ prioritetinius darbus taip pat teko matyti komentarų apie „puolimą prieš valstiečius“.

Ne tik „valstiečiai“ ir jų gerbėjai dabar yra labai jautrūs. Tas pat galioja visiems, o pirmadinį itin sužibo Tėvynės sąjungos (TS-LKD) naujojo pirmininko Gabrieliaus Landsbergio gerbėjai, netgi „vatniku“ buvau pavadintas socialiniuose tinkluose. Dėl to per daug nustebęs nesu – tekste tikrai nieko įžeidžiančio G. Landsbergį nėra, tačiau tokios jau tos reagavimo į kritiką tradicijos. Visgi šiame flange padėtis kur kas geresnė negu prieš 3–5 metus, kai bet kuri nuomonė, kurioje skeptiškai žvelgiama į Dalią Grybauskaitę ar Andrių Kubilių, buvo laikoma Maskvos pinigų inspiruota niekšinga diversija prieš Lietuvos valstybingumą.

Paradoksai čia yra keli. Visų pirma tokie komentarai paprastai savo neapykanta tūkstančius kartų lenkia tariamą tekstų autorių „neapykantą“ politikams bei partijoms ir dažniausiai būna skirta būtent asmeniui, o ne jo pažiūroms. Tie, kurie visur mato puolimą, patys yra aršiausi puolėjai.

Antras paradoksas yra tas, jog žiniasklaida niekada nebuvo, nėra ir neturi būti palaikymo komandos šokėja (cheerleader). Čia aišku taikau būtent į politikos sritį. Žiniasklaidos užduotis nėra pasakyti, jog vienas ar kitas politikas yra geras. Politikoje už gerumą apdovanoja arba neapdovanoja rinkėjai, o ne žurnalistai. O žurnalistai privalėtų būti vienodai kritiški visoms politinėms jėgoms, nepaisydami to, ką patys per rinkimus apdovanoja. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog dėl tų, kuriuos norėtųsi palaikyti, klaidų ar potencialių klaidų labiausiai ir skauda, tad kone natūraliai jie ir gauna didžiausią kritikos dozę.

Žiniasklaidos darbas nėra (ar bent jau neturėtų būti) ir parodyti, kad kuris nors politikas ar partija yra moralinis blogis. Tereikia iškelti negeroves, klausimus, į kuriuos trūksta atsakymų, abejoti iki begalybės viskuo, kas kelia nors mažiausių klaustukų.

Ketvirtoji valdžia nebebus valdžia, jeigu po kiekvienu kritikuojančiu tekstu (o jie daugiau ar mažiau ir yra tokie) ieškosime Maskvos ausų, interesų grupių ar stambaus verslo įtakos. Nesakau, kad to žiniasklaidoje tikrai nėra, nors įrodymų pateikti negalėčiau, tačiau burtažodiai: „Maskva, biznis, 30 sidabrinių“ nužudo kiekvieną politinę diskusiją ir leidžia toliau gyventi idiliškame informaciniame burbule, kur visi vaizdai ir garsai malonūs, o aplink matai tik pritarimo linkčiojimus ir varžybas, kas riebiau pasisakys apie JUOS, kad ir kas tie JIE būtų.

Ar tam mums reikėjo laisvės, ypač žodžio laisvės, kad dabar užsidarytume į saugius minties rezervatus?

Jeigu jau reikia rinktis, būti vatniku ar cheerladeriu, geriau būsiu vatnikas.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.