Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. 
    O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?! 
    Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“. 
    Jis dar jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę ateinančią su galybe“. 

Pr 11, 1–9: Nusileiskime žemėn ir jiems sumaišykime kalbą

Ps 33, 10–11. 12–13. 14–15. P.: Laiminga tauta, kuri išrinkta būti Viešpaties nuosavybe.


 

Evangelijos komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Tai, kas čia įvardijama kaip pagrindinė krikščioniškojo gyvenimo laikysena, iš esmės jau yra pačiai kūrinijai būdinga žymė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).

Jau gamtoje galioja dėsnis, kad gyvenimas ateina tik per mirtį, per savęs atidavimą. Būtent Jėzuje atbaigiama tai, kas kūrinijoje ryškėja tik bendrais bruožais: jis, įžengdamas į kviečio grūdo dalią, atsigręždamas į kitus ir savęs netekdamas, atveria tikrąjį gyvenimą.

Tačiau, kas nori tik duoti ir nepasirengęs priimti, kas trokšta būti tik dėl kitų ir nenori pripažinti, kad ir pats savo ruožtu gyvas nelaukiamu kitų savęs dovanojimu, tas neteisingai supranta pagrindinį buvimo žmogumi būdą, todėl neišvengiamai sunaikina tikrąją buvimo dėl kito prasmę.

Idant būtų vaisingas, bet koks savęs peržengimas turi būti lydimas priėmimo iš kitų ir galiausiai iš Kito.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai