Vilniaus knygų mugėje, kurios tema šiais metais yra lietuviški ženklai pasaulyje, bus pristatoma Tomo Venclovos publicistikos straipsnių rinktinė „Prarasto orumo beieškant“, išleista Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Vasario 24 d. 16 val. knygų mugėje vyksiančiame renginyje dalyvaus knygos autorius – poetas, publicistas, literatūrologas T. Venclova, žurnalistas Pranas Morkus, istorikas prof.  habil. dr. Alvydas Nikžentaitis.

„Pavadinimas „Prarasto orumo beieškant“ glaudžiai susijęs su man rūpimu klausimu: kaip šių dienų Lietuvoje kalbėti ramiai, be isterikos ir sąskaitų suvedinėjimo, be neva patriotinių šūkavimų, bet ir be paniekos savo valstybei ir tautai, stengiantis pagrįsti ir aiškiai išdėstyti kiekvieną teiginį“, –knygos pratarmėje rašo T. Venclova.

Autorius spėja, kad dabartinėje Lietuvoje veikiau laikomas kontraversišku publicistu negu poetu, eseistu, filologu: „Tai manęs anaiptol nedžiugina, bet juntu, kad publicistine veikla kartais privalau užsiimti, ypač jeigu dauguma nutyli ar (bent mano požiūriu) klaidingai suvokia reikšmingus kraštui klausimus. Publicistika yra vienas iš būdų vykdyti pareigą tėvynei.“

T. Venclovos straipsniai jau buvo surinkti keliose knygose (tarp naujausių – su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu parašyta „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje“), tačiau knygos anglų, rusų, lenkų, švedų ir vengrų kalbomis ne itin lengvai randamos, todėl su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka, saugančia nuolat papildomą T. Venclovos kolekciją, buvo sumanyta išleisti šią rinktinę.

Knygos pradžioje publikuojami tekstai, susiję su T. Venclovos emigracijos istorija, po to sudėti įvairūs, paprastai politiniai, pasisakymai. Antrame skyriuje skelbiami straipsniai apie lietuvių santykius su kaimynais, toliau publikuojami straipsniai kultūrinėmis temomis bei interviu. Knyga baigiama atsiminimų pobūdžio esė. Kaip pažymi autorius, tekstai vietomis redaguoti, bet palyginti menkai (idant perteiktų savo laiko atmosferą), kai kurie spausdinami rusų, lenkų kalbomis.

*

Ištrauka iš straipsnio Balkanai ir Baltija. Akiračiai, 1995, Nr. 2

Turbūt politikas neįstengia įsivaizduoti visiško chaoso ir katastrofos – kitaip jis negalėtų verstis savo profesija. Bet rašytojas gali įsivaizduoti visišką katastrofą – jo profesija iš dalies to ir reikalauja. Mes žinome, kad neapykanta – patvariausias iš visų jausmų; kad nepaisant išgarsinto Europos pliuralizmo joje dažnai laimi pirmykščiai instinktai; kad baimės pusiausvyrą, kuri viešpatavo pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais, dabar pavaduoja baimė – baimė, ir tiek. Esu praleidęs dalį savo gyvenimo pagal išgales priešindamasis komunizmui, ir nepriklausau prie tų, kurie jo gedi (manau, tokių gedėtojų iš viso nedaug). Bet žinau, kad žlugus komunizmui gali įsivyrauti naujas tamsos amžius, nors tai ir nėra neišvengiama.

Ar antrasis tamsos amžius atslinks, priklauso ne nuo mūsų, o jei priklauso, tai labai mažu mastu. Rašytojas anaiptol nėra visagalis, dažnai jis tiesiog bejėgis. Bet mums derėtų priimti tam tikrą elgsenos kodeksą. Tas kodeksas nėra cenzūra ar kažkieno primesti „politinio korektiškumo“ reikalavimai: tai laisvo pasirinkimo dalykas. Nereikalauju, kad visi jį priimtų, bet pasilaikau teisę laikyti savo bičiuliais tik tuos, kurie priima. Svarbiausia to kodekso taisyklė turėtų būti ta pati, kaip Hipokrato priesaikoje: primum non nocere, pirmiausia nekenkti. Tai yra, jokiomis aplinkybėmis neskatinti ir neteisinti žudymo.

Beje, tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti, nes tai reiškia: niekada neiškelti savo tautos interesų aukščiau už žmogaus teises; niekada nepagražinti savo istorijos, ypač neversti herojais nenaudėlių, kurie, girdi, „kovojo už tautą“; niekada neužmiršti ir neteisinti savo kaltės, net jei kaimyno ar priešininko kaltė rodosi – arba yra – didesnė negu tavoji; niekada netaikyti dvigubo standarto, net jei kaimynas ar priešininkas jį taiko; iš viso, palikti kaimynui aiškintis jo nuodėmes, o pačiam aiškintis savąsias (kiekvienoje tautoje anksčiau ar vėliau atsiras žmonių, kurie paseks tavo pavyzdžiu). Vadinasi, priešintis pasipūtimui, piktavališkumui, neparankių faktų nutylėjimui, net jeigu tai verčia ginčytis su savo šalies valdžia arba, dar blogiau, su nuomonėmis ir emocijomis, vyraujančiomis tautos daugumoje. Ir čia sunku tikėtis pasisekimo. Atlyginimas bus tik vienas – pėdsakas nedaugelio žmonių atmintyje, besiskiriąs nuo Gavrilo Principo pėdsakų Sarajevo šaligatvyje. Rašančiam žmogui to turėtų pakakti.