Visai neseniai dienos šviesą išvydo knyga Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas“ – mozaikinis Albinos Navickaitės – vienuolės, lituanistės mokytojos, šviesuolės, muziejininkės, kultūrininkės – (auto)portretas ir sudėtingo, dramatiško, bet įstabiom spalvom išsiskleidusio jos gyvenimo eskizas. Subtilūs šių paveikslų kontūrai knygoje išryškėja palengva, tarsi įsižiūrėjus pro apšviestą langą – susidėlioja iš paskirų detalių: Albiną pažinojusiųjų prisiminimų, jos laiškų, dienoraščio fragmentų, straipsnių, apmąstymų.

Kalbamės su viena iš šios knygos sudarytojų – Lina Navickaite-Greičiuviene.

Pirmiausia įdomu, koks buvo knygos „Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas“ kelias: kam, kodėl ir kaip parūpo, kad knyga pasirodytų?

Man iki šiol keista ir nuostabu, kad ši knyga atsirado tarsi iš niekur – nebuvo jokių planų, svajonių ar svarstymų ją leisti. Tiesiog vieną dieną – regis, 2012-ųjų rudenį – į „Nemuno“ redakciją, kurioje dirbu, paskambino nepažįstamas vyriškis ir pranešė, kad rengiama knyga apie žymius Krekenavos žmones. Buvau paprašyta parašyti prisiminimus apie savo tetą Albiną Navickaitę (1923–2000), kuri 1954–1964 m. mokytojavo (dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą) Krekenavos vidurinėje mokykloje ir daugelio mokinių atmintyje išliko kaip itin šviesi, iškili asmenybė. Man paskambinęs Viktoras Jankūnas, buvusios Albinos mokinės Vilmos Adomavičiūtės vyras, ir ėmėsi iniciatyvos surinkti apie mylimą žmonos mokytoją, vėliau jų šeimos bičiulę, kuo daugiau medžiagos ir ją publikuoti. Knyga „Krekenava laiko tėkmėje“ pasirodė 2014 m., bet tuo viskas nesibaigė. Turėjome nemažą pluoštą labai šiltų, įdomių prisiminimų bei nuotraukų – pernelyg didelį, kad sutilptų minėto leidinio puslapiuose. Tada Viktorui kilo mintis šią medžiagą išleisti atskira knyga. Žinoma, džiaugsmingai palaikiau jo idėją. Tai man buvo puiki proga pagaliau po ilgų atidėliojimų atidžiai peržiūrėti tetos archyvą. Ir ne veltui – mūsų rengiamą knygą papildė jame atrasti Albinos dienoraščio fragmentai bei nemaža šūsnis kitokių įvairaus pobūdžio tekstų. Be to, sulaukėme dar kelių prisiminimų autorių, viena jų, Onutė Krištupienė, pateikė jai rašytų Albinos laiškų. Taigi ši knyga „dėliojosi“ stebėtinai lengvai ir sklandžiai, noriai bendradarbiaujant geranoriškiems žmonėms.

Vienuolė A. Navickaitė buvo jūsų teta. Ką apie ją galėtumėte pasakyti ir koks portretas atsiskleidė redaguojant jos rašytinį palikimą?

Tetą pamenu nuo mažų dienų, nes ji gyveno mūsų namų mansardoje įrengtame nedideliame butelyje. Net ir šiandien, jau prabėgus beveik septyniolikai metų po jos mirties, galėčiau tvirtinti, kad tai didžiausią įtaką man padaręs žmogus. Išskirsiu tik keletą pačių, mano akimis, ryškiausių tetos bruožų. Ji buvo itin santūri ir valinga. Nepaprastos savitvardos – kaip prisiminimuose pabrėžia kone visi jos buvę mokiniai, niekada, jokiomis aplinkybėmis nepakeldavo balso. Iš tiesų, nors ištisus dešimtmečius gyvenome po vienu stogu, nuolat bendravome, neprisimenu atvejo, kad teta kokioje nors situacijoje būtų praradusi kantrybę, kaip nors ūmiai sureagavusi. Ji puikiai išlaikydavo, ko gero, ypač klastingus kasdienybės išbandymus: visas pasitaikydavusias įtampas ir trintį, rutiną, visus nesusipratimus, bėdas ar vargus. Iki šiol iškilus kokiai kebliai situacijai svarstau: o kaip elgtųsi teta? Žinau, jos pozicija – patikima, ji sugebėdavo išbūti tiesoje. Štai tada ir pamatau, kad toli gražu ne visada paprasta taip pasielgti. Netgi labai sunku. Be Dievo malonės ir įtemptų vidinių pastangų čia išvis nežengsi nė žingsnio.

Albina buvo šiltas, jautrus, subtilus žmogus, nors kartu – ir racionali, nesentimentali. Regis, iš jos lūpų niekada neišsprūdo joks nepasvertas žodis. Niekuomet pokalbis, nors ir apie pačius paprasčiausius dalykus, nevirsdavo paplepėjimu – ta skirtis labai ryški.

Neabejoju, kad viduje skaudžiai išgyvendavo patirtą blogį ir neteisybes (to tetos gyvenime nestigo), bet ji turėjo tvirtą atramą – tikėjimą. Kristus buvo jos idealas, Juo ištikimai sekė ir nuostabiai atspindėjo – žvelgiant į jos asmenybę, atrodytų, bemaž visais pasirinkimais.

Teta nepaprastai mėgo literatūrą – šia meile užkrėtė ir mane. Ir apskritai kultūrą – domėjosi menu, kūrėjų asmenybėmis, filosofija. Visus šiuos dalykus uoliai stengėsi pritaikyti saviugdai, dvasiniam augimui. Ji darbavosi kultūrai tiek būdama mokytoja, tiek muziejininke (dirbo tuometiniame Kipro Petrausko ir Juozo Gruodžio muziejuose) ar bibliotekininke.

Redaguojant knygą visi šie minėti ir kiti Albinos asmenybės bruožai ryškėjo ir skleidėsi – per jos pačios tekstus, per prisiminimų autorių įžvalgas. Vis dėlto kai kas mokinių pasakojimuose man buvo nauja – nustebino tetos drąsa ir tvirtumas tais atšiauriais ir pavojingais sovietiniais metais: ji, rizikuodama nukentėti ar net sulaukti valdžios represijų, su mokiniais Krekenavos visuomenei pastatė didelį atgarsį turėjusį lietuvišką patriotinį spektaklį, patikimiems bičiuliams, mokiniams rengdavo slaptus literatūros vakarus. Prisiminimuose atradau nemaža jaudinančių situacijų bei detalių – negalėjau to žinoti, juk teta savo darbų neafišavo.

Gal galėtumėte paminėti kelias situacijas ar detales?

Įstrigo Adelės Gailiūnaitės pasakojimas. Ji prisimena tuo sunkiu laikotarpiu įprastą mokytojos klausimą: „Adeliuke, ar turi ko valgyti?“ Mergaitė, tremtyje baigusi septynmetę, sunkiai lietuviškai skaitė ir rašė. Mokytoja pasikviesdavo Adelę į namus, pirmiausia pavalgydindavo ir tada kantriai mokydavo lietuvių kalbos. Albina, niekieno neprašyta, savo mokine rūpinosi, kol ši baigė vidurinę.

Gydytojas Feliksas Markuckas prisimena, kaip mokytoja jį „atvedė į protą“. Jaunystėje jis rašė eilėraščius, keletą jų perskaitė mokyklos renginyje. Tarp tų kūrinėlių buvo ir vienas „ryškiai politinis“. Pasirodo, mokytoja Albina jau kurį laiką jį stebėjo, domėjosi kūrybiniais bandymais. Po renginio praėjus kelioms dienoms pasikvietė į svečius, pavaišino braškėmis ir taktiškai sukritikavo raudoną eilėraštį. Taip padėjo susiorientuoti, kad nesileistų kvailinamas sovietinės propagandos.

Mokinių prisiminimuose iškyla daugybė šiltų, iškalbingų detalių: Emilija Grinkaitė-Kandratavičienė prisimena, kaip mokytoja savo lėšomis vežėsi mokinius į Dzūkiją švęsti Joninių, O. Krištupienė pasakoja apie išvyką į M. K. Čiurlionio muziejų ir auklėtojos pastangas suorganizuoti kelionę į Palangą, kad jos auklėtiniai galėtų pirmąkart pamatyti jūrą. Arba kaip mokytoja pati dirbdavo pasiligojusios senutės darželyje, kaip pasiturinčius vaikų tėvus įtraukdavo į našlaičių globą. Ir kad patyliukais tarp mokinių ir jų tėvų kuždėtasi, jog ši mokytoja – užsislėpusi vienuolė...

Pasirinkti vienuolės gyvenimą ir ypač sovietmečiu – ne tik drąsus, apgalvotas ir pašaukimo lydimas žingsnis, bet ir dar kažkas, net nežinia kas, gal sielos trauka arba tiesiog – tvirtas tikėjimas. Vis dėlto, kada (kaip anksti) jūsų teta suprato, jog vienuolės gyvenimas yra būtent tai, ko jai reikia, o gal buvo ir kitos šio pasirinkimo priežastys?

Ši Albinos gyvenimo dalis, jos apsisprendimą lėmę motyvai lieka apgobti paslapties. Teta nebuvo iš tų žmonių, kurie be būtino reikalo kalbėtų apie save. Bent jau man apie priklausymą kongregacijai yra užsiminusi tik iš tolo. Tačiau kai ką apie tai šiandien galima numanyti skaitant jos tekstus, ypač dienoraščius. Juk juose, tegu punktyriškai, nužymėtas dešimties metų gyvenimo tarpsnis (dienoraštis rašytas 1957–1967 m., o į Kristaus Karaliaus seserų kongregaciją įstojo 1959 m.). Teta visada pabrėždavo būtinybę apmąstyti savo pasirinkimus, teisingai nukreipti polinkius, gabumus. Siekti įprasminti gyvenimą. Kita vertus, jos tekstuose iš tikrųjų labai aiškiai juntamas Kažko, pranokstančio ribotą racionalumą, dvelksmas, vadovavimas. Albina dienorašty užfiksavo savo širdies gelmių virpesius. Ir gyvenimą derino, kreipė „pagal beribį širdies troškimą“.

Manau, ji nuosekliai ėjo, o tiksliau – leidosi vedama vidinės traukos (1967 m. rašė: „Artėju prie savo pašaukimo idealo“). Senajame Testamente yra labai gražios pranašo Ozėjo eilutės, kaip Dievas vilioja savo tautą, išveda į dykumą, prašnekina jos širdį ir ten jai atiduoda jos vynuogynus. Tai ne tik išrinktosios tautos, bet ir kiekvienos sielos istorijos archetipinė siužetinė linija. Ją, labai subtiliai brėžiamą, galima atsekti ir iš Albinos dienoraščio. Visi gyvenimo įvykiai, išbandymai, suspaudimai – dykumos – buvo ne šiaip: „... ne veltui tiek iškentėjau – Jį suradau.“ Pasakodama apie susitikimą su seserimi Regina Bakevičiūte, Albina pabrėžia: „Mano vidinis poreikis stoti į vienuolyną jau nebedavė man ramybės.“

Taip jau yra – kiek pajėgiame atsiliepti, paklusti šitam gelminiam viliojimui ir vedimui, tiek išsiskleidžia mūsų gyvenimai – suveši vynuogynai. Ta pašaukimo-atsiliepimo dermė tetos atveju buvo labai ryški, leitmotyvinė.

Knygą pristatėte Kaune, Kristaus Prisikėlimo bazilikos konferencijų salėje. Kokie įspūdžiai, gal ketinate ir kur nors kitur pristatyti knygą, kur ją būtų galima rasti?

Renginio įspūdžius norėtųsi apibendrinti pristatymo metu cituota Elisabethos Leseur mintimi: „Mes nežinome viso gero, kurį padarome, kai gera darome.“ Pasirodo, geri darbai, kaip ir malda, yra galingi it atominė bomba. Tačiau „sproginėja“ tyliai, kartais net nepastebimai. Regis, nieko ypatingo neįvyko, tik prieš daugelį dešimtmečių nedideliame Krekenavos miestelyje kukli išmintinga mokytoja be jokių kompromisų dalijo save mokiniams. Bet kas suseks, kokį poveikį turėjo ši gėrio spinduliuotė, į kokias grandinines reakcijas jungėsi ir kokiais atstumais išsklido? Ir iki šiol tebesklinda. Knygoje „Pro apšviestą langą“ surinkti vien paskiri šito vyksmo fragmentai. Labai džiaugiuosi, kad renginyje dalyvavo Kristaus Karaliaus kongregacijos seserys, atskleidusios naujų detalių apie Albiną. Taip, visuminio vaizdo mes nepajėgūs atkurti ir pamatyti, jis regimas tik iš Anapus, bet vis tiek norisi rankioti bent atskalėles, jomis gėrėtis ir dalytis.

Viliuosi, dar bus progų pristatyti knygą, ypač norėtųsi akcentuoti Albinos mirties datą, gegužės 6-ąją. O šiandien, atskirai nevardydama (nes susidarytų nemažas būrys), nuoširdžiai dėkoju kiekvienam žmogui, prisidėjusiam tiek prie knygos atsiradimo, tiek prie jos sklaidos.

„Pro apšviestą langą“ išleista be jokių projektinių lėšų (knygos leidybą svariausiai finansiškai parėmė jos iniciatorius, vienas iš sudarytojų V. Jankūnas), nedideliu tiražu, todėl leidinį galima rasti vieninteliame Šv. Kazimiero knygyne Kaune (Vilniaus g. 3) arba įsigyti pristatymų metu.