Pradedame publikuoti Šeimos sinodo darbą apibendrinančio ir popiežiaus Pranciškaus pasirašyto dokumento apie meilę šeimoje garsųjį 8 skyrių, sukėlusį daugiausiai diskusijų ir debatų. „Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas „prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni“ – taip skyrių pradeda popiežius Pranciškus.

Sinodo tėvai patvirtino: Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas „prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni“. Apšviesta Kristaus žvilgsnio, „Bažnyčia su meile gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuosius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, ir drąsina juos daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba“.

Kita vertus, tokia nuostata dar labiau sustiprinama Gailestingumo jubiliejaus metų aplinkoje. Nors visada siūlo tobulumą ir kviečia pilnatviškiau atsiliepti Dievui, „Bažnyčia turi dėmesingai ir rūpestingai lydėti savo silpniausiuosius vaikus, paženklintus sužeistos ir žlugusios meilės, stengdamasi grąžinti jiems pasitikėjimą ir viltį, panašiai kaip uosto švyturio ar fakelo šviesa padeda pasiklydusiems vėl surasti teisingą kryptį ar susiorientuoti audroje“. Neužmirškime, kad Bažnyčios darbas neretai primena darbą karo lauko ligoninėje.

Krikščioniškoji santuoka, atspindinti Kristaus ir jo Bažnyčios sąjungą, pilnatviškai įgyvendinama vyro ir moters, abipusiškai dovanojančių save išskirtine meile ir laisva ištikimybe, priklausančių vienas kitam iki mirties ir atsiveriančių gyvybės perdavimui, pašventintų sakramento, kuris suteikia jiems malonę būti namų Bažnyčia ir naujo gyvenimo raugu visuomenei, sąjungos. Kitos sąjungos formos iš pagrindų prieštarauja šiam idealui, tačiau kai kurios jį įgyvendina bent iš dalies ir analogiškai. Sinodo tėvai pareiškė, jog Bažnyčia teigiamai vertina konstruktyvius elementus tokiose situacijose, kurios dar neatitinka ar jau nebeatitinka jos mokymo apie santuoką.

Laipsniškumas pastoracijoje

Sinodo tėvai taip pat apsvarstė ypatingą grynai civilinės santuokos ar – atsižvelgiant į skirtingumą – tiesiog bendro gyvenimo nesusituokus situaciją: „Jei santuoka pakankamai sutvirtinta viešuoju saitu ir paženklinta didelės meilės, atsakomybės už atžalas, gebėjimo įveikti sunkumus, tai šitai gali būti pagrindas lydėti ją kelyje į Santuokos sakramentą“.

Kita vertus, kelia nerimą tai, kad daugelis jaunų žmonių šiandien nepasitiki santuoka ir bendrai gyvena neapibrėžtam laikui atidėję santuokinį įsipareigojimą, o kiti prisiimtą įsipareigojimą nutraukia ir iškart pradeda naują. Tiems, kurie priklauso Bažnyčiai, „būtinas gailestingumo bei padrąsinimo kupinas pastoracinis dėmesys“. Ganytojams tenka pareiga ne tik skatinti krikščioniškąją santuoką, bet ir „skirti daugelio žmonių, nebegyvenančių šia tikrove, situacijas“, siekiant „užmegzti su tokiais žmonėmis dialogą ir jų gyvenime pabrėžti tuos elementus, kurie gali labiau atverti juos pilnatviškos santuokos Evangelijai“. Pastoracijai privalu įžvelgti tai, „kas padėtų puoselėti evangelizaciją ir žmogiškąjį bei dvasinį augimą“.

„Apsisprendimą sudaryti civilinę santuoką ar įvairiais atvejais tiesiog bendrai gyventi nesusituokus labai dažnai lemia ne išankstinis nusistatymas ar priešinimasis sakramentinei sąjungai, bet kultūrinės ar atsitiktinės situacijos“. Tokiais atvejais galima teigiamai vertinti meilės ženklus, kaip nors atspindinčius Dievo meilę. Žinome, kad „gausėja porų, po ilgo bendro gyvenimo nesusituokus prašančių bažnytinės santuokos. Kartu gyventi dažnai pasirenkama laikantis visuotinės mąstysenos, priešingos institucijoms bei galutiniams įsipareigojimams, tačiau taip pat ir tikintis egzistencinio saugumo (darbo ir stabilių pajamų).

Galop faktinės sąjungos trečiose šalyse labai gausios ne todėl, kad atmetamos šeimos ir santuokos vertybės, bet pirmiausia dėl to, kad ten vedybos dėl visuomeninių priežasčių laikomos prabanga, tad į tokias faktines sąjungas žmones stumia materialinis vargas“ . Todėl „visų šių situacijų reikia imtis konstruktyviai mėginant paversti jas keliu į santuokos ir šeimos pilnatvę Evangelijos šviesoje. Priimti bei lydėti būtina kantriai ir jautriai“. Taip su samariete elgėsi Jėzus (plg. Jn 4, 1–26): savo žodžius nutaikė į jos jaučiamą tikros meilės troškimą, kad išlaisvintų ją iš visko, kas temdė jos gyvenimą, ir atvestų į pilnatvišką Evangelijos džiaugsmą.

Šiuo atžvilgiu šventasis Jonas Paulius II suvokdamas, kad žmogus „pažįsta, myli ir įgyvendina moralinį gėrį pagal įvairius augimo etapus“, pasiūlė vadinamąją „laipsniškumo taisyklę“. Tai ne „įstatymo laipsniškumas“. Šis laipsniškumas taikytinas laisviems aktams tų subjektų, kurie dar nepajėgia iki galo suprasti, įvertinti ar įgyvendinti objektyvių įstatymo reikalavimų. Mat ir pats įstatymas yra Dievo dovana, rodanti kelią, visiems be išimties skirta dovana, kuria galima gyventi malonės galia, net ir kiekvienam žmogui „laipsniškai vis labiau įtraukiant Dievo dovanas ir jo neatšaukiamos bei absoliučios meilės reikalavimus į žmogaus asmeninio bei socialinio gyvenimo visumą“.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7