Albert’as Camus yra sakęs, kad tie, kurie rašo aiškiai, turi daug skaitytojų, o tie, kurie rašo miglotai, turi daug savo kūrybos aiškintojų. Dažnai prisimenu tai, kai perskaitau aiškinamąjį kritikos straipsnį apie knygą, kurios nepajėgiau iki galo perskaityti, nes nieko nesupratau.

Štai, jau susidėjo keletas atvejų, kai mūsų literatūros kritikai netgi liaupsina knygas už tai, kad jos nesuprantamai parašytos, o jų autorius – už tai, kad net patys nežino, ką rašo.

1 atvejis: Andriaus Jakučiūno apsakymų vainikas „Lalagė“ (2011)

Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno „apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia bent jau susierzinti. Ir štai sužinojau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad knygos redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: „Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės.“ A. Jakučiūnas jai atsakė: „Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio.

Iš kitos recenzijos sužinojau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug kritikos, nes, anot recenzento, mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? „Pernelyg intelektuali knyga.“

2 atvejis: Donatas Kajokas ir Undinė Radzevičiūtė – du „koanai“ (2012 ir 2013)

„Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti“, – teigia docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė*. Ką ji turi omenyje?

Gal paaiškės skaitant toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. (…) Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė ką tik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2013). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.“

Dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba”, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

Abi minimos knygos man pasirodė miglotos ir pretenzingos. Galbūt jose ir esama estetinių-filosofinių idėjų ar bent fragmentų, bet vien tai nepadaro knygos geros. Bet galima pažiūrėti kitu aspektu, pasitelkti dzenbudistinį vertinimo kriterijų. Skaitytojas turi „intelektualiai vargti” ir nesuprasti knygos iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti.

3 atvejis: Kęstučio Navako šedevras „Vyno kopija“ (2016)

„Tai tekstas, apie kurį pats jo kūrėjas mėgsta viliojančiai slaptingai pareikšti, kad net ir jis pats ten tikrai ne viską suprantąs, nors su laiku jam viskas ima lyg ir darytis aiškiau. Veikiausiai tokia pati aiškėjimo trajektorija galioja ir šios knygos skaitytojams“, – teigia literatūros kritikė Jūratė Čerškutė.***

Toliau ji rašo: „Autorius, kaip ir dera, nuolat kaitindavo skaitytojų lūkesčius, atsainiai, tarsi tarp kitko atskleisdamas vieną kitą detalę iš romano rašymo kasdienybės, pridurdamas ir tai, kad esą tai bus toks tekstas, kuriame išties niekas nieko nesupras. (…) Galvojant apie „Vyno kopiją“ kaip literatūrinį žaidimą, prigrūstą citatų ir intertekstų, tenka sakyti, kad skaitytojas šiame romane it patyręs naras turi stebėti visas povandenines reikšmines sroves, (…) K. Navako „Vyno kopijoje“ kuriamas gryniausias literatūrinis grožis ir absoliutus vaizduotės šlovinimas bei triumfavimas, kurį kai kas vadina pačiu tikriausiu šedevru.“

Net jei recenzentės galvoje ir buvo kilęs klausimas: „o kas iš to?“ – jis lengvai nuslopintas. Argi gali nusirašyti į lankas Nacionalinės premijos laureatas? Nieku gyvu: „Šis tekstas dar kartą liudija kruopštaus darbo, erudicijos ir žinojimo galią, leidžiančią rastis šėlui, žaismei ir žavingoms literatūrinėms prasmės dekonstrukcijoms.“

Visos minėtos knygos jau buvo ar dar bus apdovanotos įvairiomis prestižinėmis premijomis, ir tai yra puiku – reikia tik džiaugtis, kad autoriams sekasi. Norisi sekti jų pėdomis, kad mums taip pat pasisektų, ar ne? Tad kaip sukurti tokią literatūrą? Manau, būtina įdėti kuo mažiau protinio darbo ir kuo daugiau aistros, būtina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, apie ką kalbi, kuriant intelektualiai neprivargti – tegul vargsta aiškintojai, jeigu jau tokie intelektualūs. 

Bet kartais mane apninka liūdesys… Ar sunku dekonstruoti tai, ko nesugebi sukonstruoti? Ar teksto nesąmoningumas yra literatūros vertė? Ar patys kritikai tiki tuo, ką rašo? Žinote, tokia nuojauta, kad irgi ne. Jie meluoja ir patys tai žino.

* 10 Things You Didnʼt Know About How the NY Times Book Review Works | Literary Hub 3/1/17, 09:28

http://lithub.com/10-things-you-didnt-know-about-how-the-ny-times-book-review-works/

** Audinga Peluritytė. Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-22-doc-audinga-pelurityte-tikuisiene-tikrai-gera-literatura-paprastai-yra-nemadinga/95983

 

*** Jūratė Čerškutė. Du totalūs tekstai apie šėlą: gydantis nuo meilės ir svaiginantis nuo vaizduotės.

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/jurate-cerskute-du-totalus-tekstai-apie-sela-gydantis-nuo-meiles-ir-svaiginantis-nuo-vaizduotes-286-681797