Naphtali Marshal/Unsplash.com nuotr.

Buvo kūno kultūros pamoka, kurios įprastinį „rikiuot-lygiuot-ramiai-žygiuot“ ritmą sudrumstė pro duris įžengęs vyras. Visus norinčius berniukus jis pakvietė lankyti futbolo treniruotes. To pakako, kad pamokos ritmas suirtų negrįžtamai. Lakstėme po salę, smūgiavome nematomus kamuolius, džiaugiamės dar neįmuštais įvarčiais ir svajojome, kad tik ką išgirdome pažadą užaugti futbolo žvaigždėmis. Na gerai, gal ne žvaigždėmis, kurios būtų žinomos ir gerbiamos pasaulyje, tačiau bent tokiais, kurie būtų verti užsivilkti gimtojo Panevėžio „Ekrano“ klubo marškinėlius.

Netrukus jau žygiavome į pirmąsias treniruotes. Be to, paaiškėjo, kad daugelis mūsų gyvena trenerio kaimynystėje, tad ramybės jam neduodavome ir savaitgaliais, kai drąsiai belsdavomės į trenerio duris tam, kad šis ne tik „suveiktų“ mums kamuolį, tačiau dar ir pateisėjautų tarpkieminėms rungtynėms – juk taip rimčiau.

Taip prasidėjo mūsų kelias į futbolo olimpą. Treniruodavomės, žaisdavome rungtynes, mokėmės ne tik laimėti, bet ir pralaimėti – pripažinti savo silpnybes, nekaltindami dėl visų nesėkmių aplinkos, nežliumbti ir neisterikuoti, o ramiai suprasti, kur dar būtina pasistiebti, kad kitą kartą pasirodytume geriau. Bandėme tapti žvaigždėmis, puikiais solistais, tačiau sunkiai mokėmės, ką reiškia būti komandoje, pažaboti savo asmenines ambicijas ir kaprizus dėl bendro gėrio. Norėjome būti individualiai kiečiausi, fiziškai stipriausi ir techniškai tobuliausi, tačiau iš lėto turėjome įsisąmoninti, kad galiausiai triumfuoja tas, kuris pasižymi ne tiek raumenimis, kiek savo mąstymu, leidžiančiu nestandartiškai išnaudoti aikštėje atsiveriančias erdves.

Šiandien, nuo tų pirmųjų treniruočių prabėgus jau ketvirčiui amžiaus, neprireiktų nė vienos rankos pirštų norint suskaičiuoti, kiek iš viso to būrio būsimųjų futbolininkų dar kažką rimčiau veikia aikštelėje ar šalia jos. Keli žaidžia, keli treniruoja. Visi kiti, kaip kad ir aš pats, jau seniai palaidojo vaikiškas svajones apie svaiginamą karjerą „Santiago Bernabeu“, „Anfield“ ar kad ir „Aukštaitijos“ stadione.

Treneris neišmokė žaisti futbolo. Tačiau šiandien, kai Algimantas Balilionis mini savo 75-ąjį jubliejų, drąsiai galiu sakyti, kad jis mokė mane šio to daugiau nei tik šleivi kreivi mano įgūdžiai futbolo aikštėje. Ir kalbu čia ne tik apie jau minėtus įgūdžius žaisti/dirbti komandoje, ne tik apie mokymąsi garbingai kovoti, pralaimėti, stengiantis mokytis iš savo klaidų, kad jų nebekartotum, kad augtum.

Prisimenu, kaip kartą po rytinės treniruotės, kadangi mokiausi antroje pamainoje, su treneriu kulniavau namo. Buvau, atrodo, aštuntokas. Kartu treniravosi ir žaidė keli ne patys maloniausi paaugliai, kurie nesidorvėdavo už perimtą kamuolį atsilyginti smūgiu iš nugaros ar grasinimais rimčiau pasikalbėti „vienas ant vieno“ jau po treniruotės. Tąkart trenerio tiesiai šviesiai paklausiau, kodėl jis nepašalina tokių vaikų iš treniruočių. Juk žymiai maloniau būtų žaisti be jų.

„Žiūrėk, Donatai. Tu dabar pareisi namo, tavęs lauks karštas arbatos puodelis, šiltas dušas, mylintys tėvai. Tie, apie kuriuos kalbi, viso to neturi – jų niekas nelaukia. Galbūt čia, lankydami treniruotes, jie turi paskutinę galimybę užsikabinti ir nenueiti šunkeliais. Jei aš juos išmesiu, tai jiems liks gatvė, gauja ir veikiausiai nepilnamečių kolonija“, – kalbėjo treneris.

Tuomet nebuvo lengva priimti šiuos trenerio žodžius. Taip, norėjau visų pirma pasirūpinti savimi. Ir tik ilgainiui suvokiau, kad Balionas, kaip kad vadindavome savo trenerį, buvo ne tik futbolo instruktorius, tačiau žymiai daugiau – ugdytojas, stengęsis perduoti mums svarbiausias moralines nuostatas. Moralines nuostatas, kurios vargiai bus praktiškai naudingos gyvenime, nes juk žymiai lengviau būtų atsikratyti, nusisukti, nepastebėti, nusiplauti rankas – žymiai mažiau rūpesčio. Vis dėlto būtent šios normos šiandien skatina mus kalbėti apie gailestingumą, rūpinimąsi labiausiai socialiai pažeidžiamais žmonėmis, skatina pokyčius per ugdymą, o ne per baudimą.

Dažnai prisimenu šiuos trenerio žodžius, kai kyla pagunda rinktis lengvesnį kelią nuteisiant, atsiribojant, atstumiant, prisiskyrus sau teisuolio vaidmenį. Treneris nesirinko šio kelio, buvo svajoklis, kuriam ne visada pavykdavo. Tačiau net jo pralaimėjimai buvo žmogiškumo pergalės prieš abejingumą ir nejautrą. Man pačiam jo pavyzdys buvo itin svarbus, kai nusprendžiau tapti mokytoju. Dažnai kildavo mintys, kad galbūt geriau būtų klasėje neturėti to ar kito neklaužados, nes tada būtų lengviau dirbti tiek man, tiek klasiokams. Tačiau tai nebuvo tas kelias, kuriuo mokė eiti treneris. 

Algimantas Balilionis yra tikras pedagogo pavyzdys. Juk tikras pedagogas turi rūpintis ne tik dalykinių žinių perdavimu jaunajai kartai. Šalia dalykinių žinių perdavimo, jam tenka ir kita svarbi misija – ugdyti žmogiškumą. Šiandien populiaru kalbėti apie pamatinių vertybių skiepijimą. Deja, pamatinės moralinės normos nėra gaunamos skiepu, nėra perduodamos muštru, gražiais žodžiais, jos yra perduodamos vieninteliu būdu – regint, kaip žmogus savo kasdienybėje geba įkūnyti tai, ką skelbia savo lūpomis.

Būtent už tai, už žmogišką pavyzdį visada liksiu Jums ypač dėkingas. Ilgiausių metų, treneri. Nors ne visus savo vaikus išmokėte žaisti futbolą, neabejoju, kad daugumą jų išmokėte šio to žymiai svarbesnio.