Jums patinka „Niekas nenorėjo mirti“? Gal todėl, kad dar niekuomet nematėte tikrai gero lietuviško filmo, kokį pagaliau turime – „Emilija iš Laisvės alėjos“.

Ką šie du filmai turi bendro? Tuo antrasis ir nuostabus, kad beveik nieko – gal nebent tai, kad juos sugretinus galima lengvai pamatyti meno, gimusio mele (kompromiso) ir laisvo meno kokybinius skirtumus.

Ne iš lengvo gyvenimo dalis Lietuvos kadais įklimpo sovietinių kompromisų pelkėje. Užsistovėjusio ir sugedusio vandens liūne, traukiančiame įklimpusius žemyn. Bet dabar jau atvirai norisi pasakyti, kad joks kompromisas niekuomet nedavė gerų vaisių – nei mene, nei gyvenime apskritai.

Dažniausiai tie vaisiai atrodo saldūs ar bent pakenčiami tik dėl to, kad nieko geriau po ranka tuo metu nėra. Buvo sovietmetis ir turėjo būti laikomasi sovietijos standartų: autoriai rašė, o aktoriai vaidino, ką reikia ir kaip reikia, ir kai kurie iš jų turėjo kiek daugiau kūrybinės autonomijos nei kiti. Tada gal ir atrodė, kad tai savotiškai gražu. Bet visas tas burbulas, pilnas tuščių šnekų apie tai, kaip kompromisinis menas yra geriau negu nieko, sprogsta ir iš jo nieko nelieka vos tik pamačius Emiliją. Ji taip ryžtingai žengia Laisvės alėja, lyg norėtų mums pasakyti: jeigu bijosite kurti taip drąsiai, kaip kurtas šis laisvės filmas – geriau visai nekurkit, nes jūsų kompromisas nieko vertas.

Ne veltui net ir turėdami „Niekas nenorėjo mirti“ sovietmečiu visi pro informacinius plyšius dairėsi į Vakarus: patiko ne tik Ala Pugačiova, bet ir ABBA, norėjosi pasikvėpinti Chanel, o ne sovietiniu falsifikatu, kad ir koks ten jo pavadinimas (nemoku rusiškai ir man nuostabu, kad galiu nemokėti).

Po teisybei, jei ne okupacija, niekam ta Ala nebūtų buvusi įdomi – didesnioji dalis lietuvių net nemokėtų rusų kalbos. Tą kalbą žmonės išmoko, nes juos privertė. Ir Alos klausytis privertė – ji visada buvo po ranka.

Šiandien Lietuva gyva tik dėl sprendimų, kurie nebuvo po ranka. Jie nebuvo ranka pasiekiami ir tam, kad jie būtų priimti, reikėjo ne tik begalinės vaizduotės – dar reikėjo spjauti į kompromisus. Vasario 16-oji? Stebuklinga kūrybinė drąsa. Partizanai? Nesileido į jokias kalbas – gynė Lietuvą iki paskutinio kraujo lašo. Kovo 11-oji? Netiko Lietuvai „platesnė autonomija“ ar kitos kompromisinės Maskvos ponų idėjos.

Ir štai mes laisvi. Mūsų partizanai nebėra „miškiniai“, o stribai sulaukia savo poelgių verto galo – pamažu nugrimzta į tos prarūgusios ir jau istorija tapusios pelkės dugną, kur laikui bėgant nugula visi tokie „kompromisai“ – žaidimai su sąžine, laisve, su tautos ir valstybės likimu. Ir leiskime jiems grimzti, ir dar padėkime, nes jau esame – o kas dar nesate, tai drąsiai galite būti – laisvi.

Manote, kad negalite? Nes reikia nelįsti į akis, neerzinti, neprovokuoti tų, kurie už mus stipresni ir kurie gali užpulti? Galiu jums pasakyti, kad agresorius dar niekada nėra susilaikęs nuo puolimo todėl, kad kažkas stengėsi jo neerzinti – jeigu norės, tai ir puls – ir nieko jūs jam nepadarysite. Vienintelė viltis kaip tik ir yra garsiai vienas kitam ir visam pasauliui liudyti, kad esame laisvi ir norime tokie būti bet kuria kaina. Amžinai. Ne tik norime, bet ir viską darome, kad taip būtų. O ir šiaip – juk mes visa širdimi esame Vakarų civilizacijos dalis. Dabar tai liudija jau ir mūsų kinas. Žvelgdami į savo Emiliją, mes jau tuoj visiškai pamiršime nespalvotą ir nykią „Niekas nenorėjo mirti“ tikrovę.

Ir, beje, dėl to „nenorėjo“. Stribai tai tikrai nenorėjo, nes kas gali norėti mirti už sovietinę melagystės nykumą? Užtat tarp lietuvių daug atsirado tokių, kuriems Lietuva, kai reikėjo kovoti dėl jos išlikimo, pasirodė verta net ir mirties aukos. Apie tokios dvasios žmones yra filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“.

Apie žmones, kurie anksti suprato, kad nieko nėra tokio saldaus ir gražaus kaip laisvė – kai melą galima vadinti melu ir nereikia apsimetinėti, kad kompromisas yra geriau negu nieko.