Neseniai perskaičiau vieno užsienio diplomato savotišką kreipimąsi, kad galbūt atėjo laikas atsisakyti tradicijos per Užgavėnes rodyti žydo kaukę. Nes vaikai kitokio žydo dažnai gyvo nėra ir matę, kad tai dažnai būna jų pirmoji „pažintis“ su tais žydais, kuriuos vis dažniau imama vadinti litvakais.

Nepatinka ir man tas paprotys. Bet ką, galvoju, gali padaryti – papročių neuždrausi, įstatymais nesureguliuosi.

Kas bus, jei atsisakysime to papročio? Ar nebeliks kaukės? Išnyks paprotys pasišaipyti iš kitokio, mėginimas jį pažeminti ar įžeisti kad ir archajišku ritualu? O kaip dėl kitokių būdų?

Tą kaukę – atgrasaus, negražaus ir atstumiančio žydo, matome ne tik per Užgavėnes. Nesutvarkytos, apleistos žydų kapinės, nusmurgusios prišiukšlintos masinių žudynių vietos, kurios lankomos dažniausiai kokiai nors iš letargo pabudusiai įžymybei paraginus. Nenutrūkstamas džiaugimasis jau seniai pasibaigusiomis eitynėmis, po kurių laukiama naujų „-nioliktųjų žudynių metinių“ minėjimo, eitynių ir kalbų. Mikrofonus atjungė, televizijos kameros išmontuotos. Renginys, taip sakant, baigėsi. Ar tos kaukės nenešioja tie, kurie niekaip nesugeba apginti taip nuoširdžiai pamiltų nužudytų žydų ir jų atminties nei nuo nacių kolaborantų garbinimo, nei nuo kokio nors garbios institucijos klerko, kuris aiškina, kad jei Škirpos joks teismas nenuteisė, tai nėra jokio pagrindo turėti sąžinės skrupulų dėl jo Lietuvos vizijos, kurioje, be žydų kaukės, neturėjo likti nė vieno gyvo tos kaukės prototipo? Joks politikas – ar vadinantis save jaunu, pažangiu, atsinaujinusiu, liberaliu ir kitais epitetais, nedrįsta prisipažinti, kad šiomis temomis tyli, nes tos liberalios ar kitokios pažangios kelnės yra pilnos visiškai neliberalios, o banalios baimės. Per šitiek metų neatsirado nei vieno politiko, nei vieno Seimo nario, kuris viešai pasakytų: man gėda, aš nusiimu tą žydo kaukę ir niekada jos nebeužsidėsiu.

Manding, kad archajišką ir makabrišką Lietuvos žydų tragedijos fone Užgavėnių ritualą reikėtų palikti ramybėje. Jis išnyks savaime tada, kai visuomenės politinis elitas savo tylėjimu netiesiogiai neragins to ritualo laikytis ir jį gerbti.

O kol kas tegu tas ritualas gyvuoja ir liudija disonansą tarp deklaruojamų gerų vizijų ir realybės, kurioje, pasakęs kokią graudulingą „budinčią“ kalbą per kokias eitynes, dažnas politikas užsideda vėl tą kaukę ir eina postringauti apie tai, „kad Škirpa ir Noreika yra kontroversiška tema“, o gal nuskuba rašyti kalbos apie šlovingą Lietuvių aktyvistų frontą, o ją parašęs nuskuba į kokį priėmimą, kad galėtų įsiamžinti greta kokio nors žydo ar Izraelio valstybės pareigūno – kaip tie žmonės susigaudys, kur to politiko tikrasis veidas, o kur – žydo kaukė. Prie tokių priėjęs kartais paprašai, kad nusiimtų žydo kaukę, o jie žiūri nustebę ir nuoširdžiai atsako – bet kad aš be kaukės. Kontroversiškiau vargu ar galėtų būti.

Litvakas

išdrožtas
išskaptuotas
peisuotas
atgrasus
godus
laukinis
bedantis
kumpanosis
vienintelis
medinis
kiek kinivarpų pagraužtas
trumpam nuo vinies nukabintas
žydas
prigludęs prie tavo veido
skelbia žiemos pabaigą
ir siūlo paragauti
kičinio beigelio

pasibaigus jomarkui
jis vėl sugrįžta
rinkti dulkių
kaboti ant vinies
toks kvailas medinis
bevardis
dvidešimt pirmojo amžiaus
litvakas
Mirties kaukė
iš neobliuotos
laukinės
atminties.