Tyla yra Shūsaku Endō romano adaptacija. XVII a. du kunigai jėzuitai atvyksta į Japoniją, ieškodami savo mokytojo tėvo Ferreira, dingusio tuomet, kai siekė ten paskleisti katalikybės mokymą. Pastarasis buvo didis salyno evangelizuotojas, dėl kankinimų galiausiai išsigynęs tikėjimo, o paskui perėmęs savo engėjų požiūrį. Po pavojingos kelionės šie du kunigai atranda šalį, kurioje krikščionybė yra paskelbta neteisėta religija, o jos išpažinėjai persekiojami. Savo pavojingus ieškojimus jie turės vykdyti pogrindžio sąlygomis, dėl to jų tikėjimas patirs sunkiausių išbandymų.

Būtų tikrai gaila, jei spręstume apie šį filmą vien pagal tai, kaip režisierius suvokia brolio Rodrigeso apostaziją. Šis filmas yra nepalyginamai daugiau, lygiai kaip ir knyga. Tam tikrais momentais tikėjimas jame galingai prasiveržia, dėl kai kurių dalykų svariai verčia suabejoti…

Suprantu tuos žiūrovus, kuriems susidaro įspūdis, jog Scorcese pritaria apostazijai kaip atjautos aktui ir šiuo požiūriu nerimauja. Galiu net suprasti, kad, jų požiūriu, šis Rodrigeso „nuopuolis“ filme užgožia visa kita. Pavojus būtų silpnesnės dvasios asmenims į šį Rodrigeso veiksmą pažiūrėti lengvabūdiškai – tai būtų moralinio reliatyvizmo ir utilitarizmo ženklas. Tačiau pagrindinio veikėjo nuopuolis nepadaro filmo mažiau įdomaus, ypač matant, kaip labai Rodrigesas vėliau kankinasi.

Žiūrint šį filmą labai dažnai norėjosi paspausti „pause“, kad galėčiau pasimelsti, kad pasižymėčiau tam tikrą citatą, kad paprašyčiau atleidimo už mano pačios nusižengimus. Dvejojantiems dėl šio filmo nuopelnų, pavyzdžiui, tikintiesiems, arba tiems, kurie norėtų svarstytinų temų sąrašo pažiūrėtam filmui aptarti, pateikiu šiuos dėmesio vertus klausimus.

  1. Nesuprantu Rodrigeso pasirinkimo. Ne todėl, kad būčiau dorybingesnė už jį. O todėl, kad man atrodo paprasčiau iškęsti kitų skausmą nei savąjį. Gana griežtai teisiu Rodrigesą, nes jis neatlaikė išbandymo, kurio gerai nesuvokiu. Ar dažnai taip elgiuosi su kitais žmonėmis ?

  1. Kaskart, kai rekomenduoju šią knygą, perspėju skaitysiantįjį: „Ši knyga skaitoma kaip kryžiaus kelio stotys“. Rodrigeso atkaklume įžvelgiu sąsają su Jėzaus kančiomis. Tačiau Ferreiros požiūriu toks tapatinimas su Kristaus kančiomis yra arogantiškas. Ar įmanoma, kad kančia būtų atperkanti, jei ji nėra šitaip susieta su Kristaus kančia? Kuriame etape tapatinimasis su Kristumi tampa arogantiškas?

  1. Išsižadėjęs tikėjimo Rodrigesas akivaizdžiai pasijautė labai blogai. Kodėl niekad nebepersvarstė savo sprendimo? Tikrai dar paskui buvo laiko tarpas, kai jo tikėjimas niekam nekeltų mirties grėsmės. Ar tokio pasirinkimo laikėsi dėl puikybės? Gal tai buvo bandymas save įtikinti, jog padarė gerą pasirinkimą? Stambiu planu rodydamas visus tuos metus išsaugotą nukryžiuotąjį, Scorsese leidžia suprasti, kad Rodrigesas išlaiko tam tikros formos tikėjimą, nepaisydamas visko, ką yra padaręs, kad palaužtų krikščionybę Japonijoje. Iš pradžių šis stambus planas man suteikė vilties. Jaučiau, jog nepaisydamas apostazijos, kurią jis jautėsi privaląs rinktis, jis tikrai mylėjo Jėzų ir jam buvo reikalingas Jo artumas. Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau jo gyvenimas man atrodė kaip išdavystė. Viẽna yra save įtikinti, kaip kad Ferreira, jog Evangelija nėra tiesa. Tačiau veikti diena iš dienos daugelį metų prieš Dievą, kurį mylėjo? Man tai atrodo nepalyginamai blogiau, nei pirmiau išgyventa silpnumo akimirka išsižadant tikėjimo.

  1. Ištikimiausiai doktrina sekantys krikščionys pasakys, mano manymu, jog „Jėzaus balsas“ liepiantis Rodrigesui sutrypti šventąjį atvaizdą nėra Kristaus žodžiai, o veikiau gundymas arba haliucinacija. Kaip tai atskirti tą akimirką? Pats šv. Ignacas mums sako, kad Dievas nekviečia mūsų daryti objektyviai blogų dalykų – būtent ši situacija šiuo požiūriu yra gana pamokoma. Tačiau kaip elgtis, kai riba nėra tokia aiški ar akivaizdi? Kaip žinoti, kuris yra tiesos, o kuris yra pasaulio, kūno (carne/chair/плоть prasme), blogio balsas?

  1. Didžiojoje dalyje kankinių istorijų pastarieji yra pateikiami kaip džiaugsmingai mirštantys ir laikantys save laimingais, kad buvo palaikyti vertais kentėti dėl Kristaus. Šiame filme mes daugiau matome raudas agonijoje, net kai žmogui nukertama galva, užuot žiauriai lėtai ir skausmingai jį nužudžius. Ar tai dėl to, kad Scorsese nepajėgia iš esmės suvokti, kas yra tikėjimas? Arba gal mes turime pernelyg romantišką kankinystės viziją, o filme pateiktoji yra artimesnė tikrovei? O gal yra kažkoks kultūrinis aspektas, kurio neįžvelgiu?

  1. Scenoje, kur kaimo gyventojai paskandinami nukryžiuoti jūroje, tiems žmonėms, kurie yra aprašomi kaip murzini ir atstumiantys, kaip laukiniai ar beveik tokie, suteikiamas orumas. Kai keturias dienas vandenyje išbuvęs Mokiči gieda (kažką panašaus į „Tantum ergo“), jis man primena, kas yra gyventi ir mirti dėl Kristaus. Vien dėl tos scenos galėčiau daug ką atleisti šiam filmui.

  1. Po pirmo susitikimo su Rodrigesu iš jo kameros išėjęs vertėjas kalba apie pastarojo aroganciją ir apie tai, kad jis „nupuls“. Susitvardžiau ir neišsiėmiau telefono, kad užsirašyčiau šią citatą žodis žodin. Ši mintis perkeitė mano žvilgsnį į kankinystę, ir, jei sąžiningai, žvilgsnį į save pačią. Tuomet pasižiūrėjau kuriomis valandomis klausoma išpažinčių, ir ši scena mane paruošė išpažinčiai geriau nei bet koks sąžinės ištyrimas. Nusižeminę negali kristi iš labai aukštai, tad velnias prie jų galbūt taip nepristoja. Maža to, jų tikėjimas remiasi Kristumi. Rodrigeso tikėjimas, kad ir koks nuoširdus būtų, rėmėsi savęs suvokimu kaip stipraus, drąsaus ir išsimokslinusio. Jei tik jis būtų buvęs silpnesnis Jėzus būtų galėjęs veikti jame su didesne jėga.

  1. Paskutiniojo teismo dieną mieliau norėtumėte būti Rodriguesas ar Kičidžiro?

  1. Ferreira tvirtina, kad japonai nepajėgūs priimti Evangelijos, nepaisant to, kad per 50 metų atsivertė 300 000 vietinių žmonių. Šis klausimas, kuris Endo’ui gyvenime buvo pagrindinis, yra vertas aptarimo. Kiek savo prigimtimi krikščionybė yra vakarietiška? Ką įmanoma padaryti dėl sklandesnio jos įkultūrinimo? Vis dėlto mane ypač palietė tai, kad jis pabrėžia, jog japonai nėra iš tiesų priėmę tikėjimo Jėzumi Kristumi. Anot jo, jų supratimas buvo klaidingas, per Jį jie garbino gamtą. Ir vis dėlto jie atidavė gyvybes už Jį. Mano manymu, jie Jį pažinojo, kitaip nebūtų turėję tokios stiprybės. Ir net, jei tai nėra tiesa, net jei jie garbino saulę, vadindami ją Jėzumi, ar tai nebuvo pakankama? Ar Dievas prašo būti tiksliems doktrinos požiūriu ar pakanka duoti, ką galiu geriausia?

  1. Nuo pat pradžių Rodrigesas kaimo gyventojams davė leidimą užminti ant ikonos (tapti apostatu), nors pats to nedarė ištisus mėnesius. Kodėl pats buvo kitokios laikysenos? Ar gerai, kad pats sau kėlė aukštesnius reikalavimus, ar tai ir atvedė jį į nuopuolį? Kaip galime būti gailestingi kitų atžvilgiu, jei siekiame tapti šventais patys nepatyrę tokių suklupimų?

  1. Matant tuos sakramentų alkstančius kaimo gyventojus man pasidarė gėda. Jų džiaugsmas atvykus kunigams, nepaisant su tuo susijusių pavojų, jų poreikis kuo skubiau prieiti išpažinties – visa tai man primena kaip subanalinu Dievą. Pažiūrėkit, kaip jie Jį myli!

  1. Rodrigeso apostazijos veiksmas yra nedviprasmiškas, ir daugelis mūsų sutiksime (bent jau proto lygmeniu), kad tokiam veiksmui nėra pateisinimų. Tačiau ar nepateisinu mažesnių apostazijos veiksmų, kuriuos gyvenime padarau, nes jie grįsti atjauta, apdairumu arba, kad taip lengviau? Ar sutinku, kad tam tikri veiksmai yra esmiškai blogi, ar sakau sau, jog kartais tikslas pateisina priemones? Ar jau esu ėjus į kompromisą dėl iš pažiūros nereikšmingo dalyko, kuris palaipsniui tapo vis reikšmingesniu ? Kokią lengvąją nuodėmę turėčiau mėgint išraut savo gyvenime, kad vėliau nepadaryčiau mirtinos nuodėmės?

  1. Jei esate skaitę Grahamo Greeno „Galybė ir garbė“ (http://www.sofoklis.lt/galybe-ir-garbeThe power and the glory : http://www.goodreads.com/book/show/3690.The_Power_and_the_Glory), palyginkite Rodrigesą su šio romano silpnybių kupinu kunigu. Išnagrinėję šiuos du veikėjus, ką sužinome apie puikybę ir šventumą?

  1. Kuo skiriasi Rodriguesas ir Garupė? Juos sukeitus vietomis, ar Rodrigesas mirtų kankinio mirtimi, o Garupė – kaip apostatas? Ar jie jau ir prieš tai buvo skirtingi? Ar manote, kad galėtumėte išgyventi tai, ką teko patirti Rodrigesui, ir, nepaisydami visko, išsaugotumėte tikėjimą?

  1. Surinkite medžiagos apie Bažnyčios Japonijoje istoriją, ypač – apie „slaptoje gyvenusių krikščionių“ periodą. Panagrinėkite Takaši Nagai, Ven, Satoko Kitahara ir kitų Japonijos kankinių gyvenimus. Išplėskite paiešką pasidomėdami Korėjos ir Kinijos kankiniais. Yra dešimt kartų daugiau šventųjų kinų, nei amerikiečių. Kalbame ne apie vakarų pasaulio Bažnyčią, ne baltųjų rasės Bažnyčią, ne apie anglakalbę Bažnyčią, o apie Katalikų Bažnyčią.

  1. Vienu metu Rodrigesas užduoda sau klausimą: „Ką esu padaręs dėl Kristaus? Ką šiuo metu darau dėl Kristaus? Ką ateityje padarysiu dėl Kristaus?“ Šiuos iš šv. Ignaco pratybų žinomus klausimus verta sau užduoti mūsų pačių gyvenimuose. Jie taip pat parodo, koks svarus vaidmuo teko ignaciškajam dvasingumui, kuriant šį filmą. Kokios kitos filmo vietos galėtų byloti nekrikščionims ir paskatinti juos pagilinti ryšį su Kristumi? Ar galėtumėte parodyti šį filmą nekrikščionims, kad užmegztumėte diskusiją, ar šis filmas tam yra pernelyg katalikiškas? Ar rodytumėt jį katalikams paaugliams (drungnokiems) ar baimintumėtės, kad jis nugramzdintų juos į dar didesnį moralinį reliatyvizmą?

  1. Filmo pavadinimas yra aliuzija į Dievo tylą žmonių kančios akivaizdoje. Ar užsitęsusi Dievo tyla silpnina mūsų tikėjimą visos šios kančios akivaizdoje? Taip nenutiko Motinai Teresei. Kodėl? Ar ir kaip kitaip Rodrigesas galėjo reaguoti susidūręs su šia tyla? O jūs?

Žinoma, būtų ir daugiau ką pasakyti apie šį filmą. Tačiau nėjau jo žiūrėti su ketinimu parašyti recenziją, todėl nedariau jokių užrašų, o rašyti pradėjau tik praėjus kelioms dienoms po jo peržiūros. Tačiau sutikau tiek daug žmonių, dvejojančių – žiūrėti ar ne tą filmą, nes nesutiko su Rodrigeso pasirinkimu, jog pamaniau verta pagirti ne vieną šio filmo nuopelną. Jei baiminatės, kad filmas, kurio kulminacija grynai utilitarinė, privers susvyruoti jūsų tikėjimą, tuomet nežiūrėkit. Tačiau mūsų dienomis yra tiek nedaug krikščioniškų meno kūrinių, kad atsiradus tokiam darbui kaip šis gerai darytume dėkodami Dievui už visa, kas jame yra gera, nepaisydami jo trūkumų.

Parengta pagal Alethea.org

Iš prancūzų k. vertė Rūta Kisielytė