Toliau publikuojame Šeimos sinodo darbą apibendrinančio ir popiežiaus Pranciškaus pasirašyto dokumento apie meilę šeimoje garsųjį 8 skyrių, kuriame aptariamos tiek įvairios silpnumo ir netobulumo situacijos, tiek ir įžvalgos bei palydėjimo būtinumas.

Sinodas dėmesio skyrė įvairioms silpnumo ar netobulumo situacijoms. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti tai, ką aiškiai pasakiau visai Bažnyčiai, kad nepasuktume klaidingu keliu: „Visą Bažnyčios istoriją ženklina dvi logikos: išstumti ir vėl įtraukti. Bažnyčios kelias nuo Jeruzalės Susirinkimo visada buvo Jėzaus kelias – gailestingumo ir įtraukimo kelias. Bažnyčios kelias yra nė vieno visam laikui nepasmerkti, ant kiekvieno, kuris to nuoširdžiai prašo, išlieti Dievo gailestingumą. Juk tikra meilė visada nepelnyta, besąlyginė ir duodama dovanai!“. Todėl „reikia vengti sprendimų, neatsižvelgiančių į įvairių situacijų sudėtingumą, ir paisyti to, kaip asmuo gyvena ir kenčia dėl savo būvio“.

Įtrauktini visi, kiekvienam padėtina surasti savitą dalyvavimo bažnytinėje bendruomenėje būdą, kad jis jaustųsi „nepelnyto, besąlyginio ir dovanai duodamo“ gailestingumo objektu. Nė vieno nevalia visam laikui pasmerkti, nes tai nėra Evangelijos logika! Galvoje turiu ne tik naują sąjungą sudariusius išsituokusiuosius, bet ir visus bet kurioje situacijoje. Savaime suprantama, tas, kuris demonstruoja objektyvią nuodėmę, tarsi ji būtų krikščioniškojo idealo dalis, ar nori įbrukti ką nors, kas prieštarauja tam, ko moko Bažnyčia, negali tikėtis, jog jam bus leista katekizuoti ar sakyti pamokslus, ir šia prasme jį kai kas nuo bendruomenės atskiria (plg. Mt 18, 17). Jis turi iš naujo išgirsti Evangelijos skelbimą ir kvietimą atsiversti. Tačiau ir toks asmuo kokiu nors būdu gali dalyvauti bendruomenės gyvenime – įsipareigodamas socialinėms užduotims, lankydamas maldos susitikimus arba taip, kaip jam patars asmeninė iniciatyva, lydima ganytojo įžvalgumo.

Aptardami, kaip traktuoti įvairias vadinamąsias „nereguliarias“ situacijas, Sinodo tėvai pasiekė visuotinį sutarimą: „Vykdydama vien civilinę santuoką sudariusių arba išsituokusių ir vėl susituokusių, arba tiesiog be santuokos kartu gyvenančių asmenų pastoraciją, Bažnyčia turi atskleisti malonės dieviškąją pedagogiką jų gyvenime ir padėti jiems suvokti Dievo plano pilnatvę“ – tai visada įmanoma Šventosios Dvasios galia.

Naują sąjungą sudarę išsituokusieji, pavyzdžiui, gali atsidurti labai įvairiose situacijose, kurių nereikėtų sprausti į katalogus ar įdėti į pernelyg nelanksčias ištaras nepaliekant erdvės tinkamam asmeniniam ir pastoraciniam įžvalgumui. Vienas dalykas yra laiko tėkmėje sutvirtėjusi antra sąjunga su naujais vaikais, išbandyta ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu, savo būvio nereguliarumo suvokimu ir dideliu sunkumu viską apgręžti nepajuntant sąžinėje naujos kaltės. Bažnyčia pripažįsta situacijas, kai „vyras ir moteris dėl rimtų motyvų – pavyzdžiui, dėl vaikų auklėjimo – negali patenkinti pareigos atsiskirti“.

Taip pat pasitaiko atvejų, kai dėjusieji daug pastangų pirmai santuokai išgelbėti būna neteisingai palikti, arba kai „tie, kurie sudarę antrą santuoką dėl vaikų auklėjimo, būna sąžinėje subjektyviai visiškai tikri, kad jų ankstesnė santuoka, nepataisomai sugriauta, niekada nebuvo galiojanti“.

Kitas dalykas yra po nesenos ištuokos sudaryta nauja sąjunga, kelianti vaikams ir visai šeimai skausmą bei sumaištį, arba situacija, kai asmuo pakartotinai nevykdo savo pareigų šeimai. Turėtų būti aišku, tai nėra Evangelijos santuokai ir šeimai siūlomas idealas. Sinodo tėvai patvirtino, kad ganytojams visada privalu „tinkamai įvertinti“ skirti mokančiu žvilgsniu. Žinome, jog „paprastų receptų“ nėra.

Pritariu daugeliui Sinodo tėvų, kurie pareiškė, jog „išsituokę ir vėl civiliškai susituokę pakrikštytieji į krikščionių bendruomenę įtrauktini įvairiais galimais būdais, vengiant bet kurios dingsties papiktinti. Įtraukimo logika yra jų pastoracinio lydėjimo raktas, kad jie ne tik žinotų, jog priklauso Kristaus Kūnui, kuris yra Bažnyčia, bet ir galėtų išgyventi džiugią ir vaisingą patirtį.

Jie yra krikštyti, yra broliai ir seserys, Šventoji Dvasia išlieja savo dovanas ir charizmas visų gėrio labui. Jų dalyvavimas gali reikštis įvairiomis socialinėmis tarnystėmis: todėl pravartu įžvelgti, kokių dabar praktikuojamų įvairių atskyrimo formų liturginėje, pastoracinėje, pedagoginėje ir institucinėje srityse galima atsisakyti. Jie ne tik neturi jaustis ekskomunikuoti, bet ir galėti gyventi bei bręsti kaip Bažnyčios gyvi nariai, išgyventi Bažnyčią kaip motiną, kuri juos visada priima, jais kupina meilės rūpinasi ir ragina žengti gyvenimo bei Evangelijos keliu. Toks įtraukimas būtinas ir dėl jų vaikų, kurie turi būti laikomi svarbiausiais, krikščioniškojo auklėjimo“.

Atsižvelgiant į minėtų konkrečių situacijų nesuskaičiuojamą įvairovę, suprantama, jog nei iš Sinodo, nei iš šio paraginimo nereikia laukti naujų visuotinių kanoninio pobūdžio normų, taikytinų visiems atvejams. Galima tik iš naujo paraginti atsakingai asmeniškai ir pastoraciškai skirti ypatingus atvejus suvokiant: kadangi „atsakomybės laipsnis visais atvejais nėra lygus“, normos padariniai ar pasekmės nebūtinai visada turi būti tokie patys.

Kunigams tenka užduotis „lydėti suinteresuotus asmenis įžvelgimo keliu vadovaujantis Bažnyčios mokymu ir vyskupų gairėmis. Šiame procese naudinga ištirti sąžinę pasitelkiant apmąstymo bei atgailos akimirkas. Išsituokę ir vėl susituokusieji turėtų savęs paklausti, kaip jie elgėsi savo vaikų atžvilgiu, kai santuoką ištiko krizė; ar mėgino susitaikyti; kokia yra palikto partnerio padėtis; kokius padarinius nauja sąjunga turi šeimos likučiams ir tikinčiųjų bendruomenei; kokį pavyzdį jie rodo jaunuoliams, kurie rengiasi santuokai. Nuoširdus apmąstymas gali sustiprinti pasitikėjimą Dievo gailestingumu, kuris niekam neatsakomas“.

Tai – lydėjimo ir įžvelgimo kelias, „kreipiantis šiuos tikinčiuosius suvokti savo situaciją Dievo akivaizdoje. Pokalbis su kunigu vidiniame forume padeda teisingai įvertinti tai, kas kliudo galimybei pilnatviškiau dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir kokie žingsniai galėtų padėti augti. Kadangi pačiame įstatyme nėra laipsniškumo (plg. Familiaris consortio, 34), tas įžvelgimas neskatins atmesti Bažnyčios siūlomų tiesos ir Evangelijos meilės reikalavimų. Kad taip nutiktų, nuoširdžiai ieškant Dievo valios ir trokštant vis tobuliau ją atitikti, būtinos nuolankumo, diskretiškumo, meilės Bažnyčiai bei jos mokymui sąlygos“.

Tokios nuostatos pamatinės siekiant išvengti didelio pavojaus, keliamo klaidingų pranešimų, kaip antai minties, kad koks kunigas gali greitai padaryti „išimtį“ arba kad koks nors asmuo mainais už paslaugą gali išrūpinti sakramentinių privilegijų. Kai sutiks ganytoją, gebantį suvokti iškilusių klausimų rimtumą, atsakingas ir diskretiškas asmuo, kuris neturi pretenzijų savo troškimus iškelti aukščiau nei Bažnyčios bendrasis gėris, išvengs tam tikrų įžvalgų, verčiančių manyti, kad Bažnyčia laikosi dvigubos moralės, pavojaus.