Alice Donovan Rose/Unsplash.com nuotr.

„Sveiki. Esu Aistė. Ais-tė. Aha. Na, panašiai kaip šalta arbata (ice tea) – taip lengviau prisiminti. Esu iš Lietuvos. Ne, ne Latvijos, Lietuvos. Europos šiaurėje, taip taip. Ryga yra Latvijoje, o Lietuvoje yra Vilnius. Aha, nemenkas kelias, nemenkas... Ne, anglų kalba nėra mano gimtoji kalba, mes lietuviškai Lietuvoje šnekame. Esu pirmoji lietuvė, kurią sutikote per savo gyvenimą? Na, gali būti, nedidelė mes tauta. Aš aukšta labai? Ir balta labai? Na, ačiū...“

Maždaug taip. Maždaug taip prasideda visi mano, labai aukšto ir labai balto žmogaus, pastarojo mėnesio pokalbiai. Prancūzijoje. Paryžiuje. Erasmus studijų mainuose. Žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių apsuptyje. Kruasanų, vyno ir sūrio aromate. Didžiuliame nuotykyje.

Bent du kartus spartesnis širdies ritmas. Bent dvi valandos miego prieš egzaminą. Ketvirtą egzaminą. Ketvirtą dieną iš eilės. Bent du rimti apsvarstymai: „Ar tikrai buvo verta?“

Maždaug taip. Maždaug taip teko gyventi pastaruosius porą mėnesių, iki pasiekiant Paryžių. Na, pasirodo, studentas – tai visai rimtas siuntinys, norint jį išsiųsti kur nors svetur, tenka susidurti su daug svarbių asmenų. Mielai juos pristatysiu. Pirmasis – garbus vyriškis Aukštas Vidurkis. Su juo reikia bičiuliautis bent du semestrus iki išvykimo. Antroji – teta Biurokratija. Ne pati maloniausia teta, turiu prisipažinti. O su ja teko bene daugiausia bendrauti: „Vienas dokumentas. Va, čia dar vienas dokumentas. Na, ir dar šitą reikia pasirašyti! O po šito, žinok, dar vienas ir jau beveik viskas! Na, kai nuvyksi ten dar porą reikės...“ Trečio asmens apskritai tikiuosi niekada gyvenime nebepamatyti. Taip, tai panelė Išankstinė Sesija. Kadangi mokslai Paryžiaus universitete prasidėjo gerokai anksčiau, nei iš Vilniaus universiteto iškeliauja Įprastinė Sesija, teko su Išankstine glaudžius ryšius palaikyti. Manau, kad būtent Išankstinė Sesija tą mano širdies ritmą spartino. Ir ne dėl išskirtinės simpatijos, patikėkit. Dar keletas asmenų tikrai nusipelno būti paminėti – Lėktuvo Bilietas, Gyvenamosios Vietos Paryžiuje Paieška (ak, su ja praleidome ypač daug laiko) ir Tinkamai Sukrautas Lagaminas taip pat buvo kelionės palydovai.

Bent du kruasanai per dieną. Bent du bučiniai į skruostus, susitikus pažįstamą veidą. Bent du kartus pasakyti „pardon“, išlipant iš sausakimšo traukinio rytais.

Maždaug taip. Maždaug taip bėga mano dienos čia. Siuntinys pavadinimu „RAKAUSKAITE Aiste“ (taip prancūzai rašo vardus, keistuoliai) sėkmingai pasiekė Paryžių ir pradėjo trečio kurso antro semestro psichologijos studijas Nanterre universitete. Pradžia nelengva, nemeluosiu. Ir čia tenka susidurti su svarbiais asmenimis. Keletas reikaliukų su teta Biurokratija. Keletas reikaliukų su Visokiomis Kortelėmis – studento pažymėjimu, transporto bilietu ir kitomis šios šeimos atstovėmis. Susidraugauti su Metro Žemėlapiu – iš pradžių visiškai jo nesupratau, bet netrukus jis pasirodė esąs visai paprastas vaikinukas. Na, ir, žinoma, ponia Adaptacija. Tam, kad labai aukštas ir labai baltas žmogus taptų bent truputėlį prancūzas, neužtenka suvalgyti bagetę ir užsidėti beretę. Reikia atsukti laikrodį viena valanda atgal. Suprasti, kad niekas universitete nekalba tavo gimtąja kalba. Įprasti stovėti eilėse – visur! Sukandus dantis naudotis itin lėtu internetu (juk Lietuvoje jis pats greičiausias!). Pamiršti cepelinų skonį. Konspektuotis paskaitas, dėstomas prancūziškai. Tačiau su kiekviena diena sutinku vis malonesnių asmenų. Prancūziška Virtuvė (tikiuosi, kad su ja ryšys niekada nenutrūks). Prancūzų kalba (labai malonus asmuo, tik, deja, labai sudėtingas, tad kol kas dar nelabai sutariame). Geras Oras. Dažnai tie malonūs asmenys būna netgi realūs (pavyzdžiui, Maria, Faye, Joy, Fanny, Mali, Liucia, Alessandro, Matteo). Dėl to širdies rimtas lėtėja. Veide pagaliau randasi šypsena, lūpų kampučiuose – kruasanų trupiniai, akyse – senutėlės architektūros atspindžiai, o galvoje – lankytinų vietų planai (ir truputį mokslai).

Paryžiaus yra daug. Jo daug visur. Vyno taurėse. Sūriuose. Metro stotyse. Nuolatiniuose atsiprašinėjimuose, netyčia palietus praeivio petį. Mona Lizos žvilgsnyje. Eifelio bokšto švyturyje. Triumfo arkos tunelyje. Paryžiaus tiek daug, kad nežinau, ar man pakaks laiko man visą jo gausybę aprėpti.

Kažkaip. Kažkaip rėpsiu Paryžiaus daugybę dar pastaruosius keturis mėnesius. Labai aukštas ir labai baltas žmogus iš tolimo krašto jau baigia įprasti prie bagečių ir berečių ritmo. Jau visai plačiai šypsosi. Jau atsako, kad buvo verta. Ir užsikanda kruasanu.