All Bong/unsplash.com nuotr

Frankofonija – tarptautinė organizacija vienijanti šalis ir regionus, kur prancūzų kalba – nacionalinė arba kur ši kalba itin paplitusi. Pernai spalio 27 d. Vytauto Didžiojo universitete atidarytas Frankofonijos šalių universitetinis centras. Jo vadovė – Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo katedros vedėja profesorė Aurelija Leonavičienė. Asmenybė, galinti brėžti frankofonijos žemėlapio Lietuvoje reikšminius ir prasminius kontūrus, nužymėti kelius į tas vietas – materialias ir mentalines, – kuriose – prancūziškosios esaties santalkos. Tebūnie šis pokalbis – įkvėpimas ir iškvėpimas kiekvieno ir kiekvienam, prasidedant kovui – frankofonijos mėnesiui, idant žinotume ir jaustume.

Frankofonijos idėja šiandien

Šiandien, kai pasaulyje vis labiau įsigali skaidymasis, atsiskyrimas, išsiskyrimas, neva siekiant išsaugoti savąjį unikalumą, galbūt naiviai manant, jog atskirai, vienumoje, jau savaime būsi unikalus, būsi ne(pa)žeidžiamas, nepagalvojant, jog bendrystėje, sandaros dermėje, skirtybių, priešybių jungties vienyje pasireiškia tikroji stiprybė. Frankofonija kaip jungianti, siejanti organizacija, idėja, šiandienos pasaulyje, Jūsų patyrimu, akimis?

Vis labiau globalėjančiame šiandienos pasaulyje visas prancūzakalbes šalis į kalbinį, kultūrinį ir institucinį dialogą kviečia Tarptautinė Frankofonijos organizacija (pranc. Organisation Internationale de la Francophonie), įsteigta 1970 metų kovo mėnesį. Šios organizacijos pavadinimo pagrindinis žodis „frankofonija“ [franco... + gr. phōnē (garsas)] reiškia kalbėjimą prancūzų kalba, todėl suprantama, kad Tarptautinė frankofonijos organizacija telkia prancūzų kalbos besimokančias ir ja kalbančias šalis į kalbinį ir kultūrinį dialogą; skatina žmonių bendrumą, kviečia labiau pažinti, puoselėti demokratines vertybes ir solidarumą. Tarptautinė frankofonijos organizacija skelbia žinią apie prancūzų kalbos ir ja kalbančių frankofoniškųjų šalių kultūros vaidmenį kuriant liberalesnę, humanistinėmis vertybėmis grįstą visuomenę. Kasmet frankofoniškųjų šalių ir viso pasaulio dialogas ypač suintensyvėja kovo mėnesį, kai kone visuose žemynuose nuvilnija Frankofonijos mėnesio renginiai, keliantys ir nagrinėjantys itin aktualius, dabartinį globalųjį pasaulį dominančius klausimus. Frankofonija moko sieti identiškumą ir universalumą, individualumą ir bendrumą, įvardinti stereotipus ir čia pat juos paneigti. Štai todėl „Frankofonija geriausiai atspindi savo laikmetį“, kaip rašo „Frankofonijos pasaulis“ (Mondes Francophones) knygos autorius, žinomas prancūzų politologas, šiuolaikinių medijų ir komunikacijos profesorius Dominique Wolton, neseniai, 2016 metų spalio 6 dieną, lankęsis Vytauto Didžiojo universitete ir dalyvavęs Mokslo ir inovacijų forume. Idėjinis talpumas, modernus požiūris į populiarėjančios pasaulyje prancūzų kalbos ir frankofoniškųjų šalių kultūros vaidmenį vienija 80 pasaulio šalių, įeinančių į Tarptautinę frankofonijos organizaciją. Beje, 1999 metais šioje organizacijoje Lietuvai buvo suteiktas stebėtojo statusas.

Prof. Aurelija Leonavičienė (Jono Petronio nuotr.)

Kaip autentiškai ir tikrai pajusti frankofonijos ypatingumą nekeliaujant geografiškai?

2016 metų spalio 27 d. įkūrę Frankofonijos šalių universitetinį centrą naujame Vytauto Didžiojo universiteto pastate V. Putvinskio gatvėje, mes kviečiame visus, kuriems įdomi Prancūzijos, Kanados, frankofoniškų Afrikos valstybių kultūra, keliauti po šias šalis ne geografiškai, bet dalyvaujant Frankofonijos mėnesio renginiuose, atversiančiuose frankofonijos šalių naujų idėjų paiešką, filosofinės minties, literatūros, kino gelmes, fotografijose sustingusių akimirkų žavesį ir net kulinarijos paslaptis. Visus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kitur vyksiančius frankofoniškojo kovo mėnesio renginius koordinuoja Prancūzų institutas Lietuvoje ir rengia bendrą planuojamų renginių programą, kviečiančią leistis į frankofonišką kultūrinio pažinimo kelionę.

Kalbinės patirtys – savitumai, ypatybės, sąšaukos

Kalba yra kultūros lauke, tai vienas stipriausių, labiausiai juntamas, plačiausiai vartojamas, nors, sakytina, mažai (pernelyg) mąstomas sandas, priimamas kaip savaiminė duotybė. Taigi, kokia prancūzų kalba šiandien? Kokios problemos, dilemos jai, jos vartotojams?

Jūs labai taikliai pastebėjote, kad kalba yra kultūros lauke. Apie tai nemažai rašė vienos iš pirmųjų vertimo teorijų autorius amerikietis Eugene’as A. Nida. Jis teigė, kad kalba yra sudėtinė kultūros dalis, jos žodžiai – kultūros ypatumų simboliai, negali būti tinkamai suprasti atsieti nuo vietos kultūros reiškinių. Mokslo darbuose ne kartą yra rašyta apie socialiai determinuotas kultūrines reikšmes, kylančias iš buvusių ir esamų visuomenės gyvenimo kontekstų, iš buvimo pasaulyje patirties, iš tam tikro juslinio suvokimo ir racionalumo samplaikos. Šios reikšmės patenka į kalbą ir neretai ilgai pasilieka. Akivaizdu, kad kultūrinės reikšmės kyla ne tik iš konkrečios šalies visuomenės gyvenimo patirties, jas plečia tarpkultūriniai kontaktai, tarpkultūrinė patirtis. Štai todėl kultūrinę reikšmę galima laikyti dinamine kategorija: vienos reikšmės išlieka, kitos išnyksta, bet vietoj jų atsiranda pakitusį visuomenės gyvenimą atspindinčios naujos kultūrinės reikšmės.

Šiandieną sunku kalbėti apie bendrą prancūzų kalbą ir tik prancūzų tautai būdingas kultūrines reikšmes. Prancūzų kalba yra plačiai paplitusi pasaulyje, turi kelis geolingvistinius variantus (Prancūzijos, Kanados, Šveicarijos, Belgijos, Alžyro, Maroko, Tuniso ir kt.), atskiroms šalims būdingus sociolingvistinius variantus, iš kurių kiekviename atsiskleidžia kitoks kalbinis ir sociokultūrinis savitumas. Visą šį kalbinį ir kultūrinį variantiškumą aprėpia frankofonija, vienijanti prancūzakalbes šalis. Tad ar galima sieti prancūzų kalbą tik su Prancūzija? Tarsi atsakydamas į klausimą prof. Dominique’as Woltonas šmaikštauja: „Tam tikru požiūriu, prancūzai yra per daug išlepę. Jie iki šiol dar nesuprato, kad jeigu prancūzų kalba liks pasauline kalba, už tai būsime dėkingi frankofonijai. Būti centre dar nereiškia būti įvykių sūkuryje. Ypač tada, kai vyksta pasauliniai procesai.“ (p. 17) Kultūrologams ir lingvistams svarstant, kaip padidinti prancūzų kalbos įtaką pasaulyje, ne vieno tyrėjo žvilgsnis krypsta į Afriką ir su ja imama sieti prancūzų kalbos ateitis. Juk frankofoniškoji Afrikos dalis pagal užimamą plotą yra beveik tris kartus didesnė nei visa Europos Sąjunga. „Frankofonijos pasaulio mažojo žodyno“ (Petit dictionnaire du Monde francophone) autoriaus Ilyes Zouari nurodo, kad galima nuvažiuoti 6 000 km nuo Alžyro iki Kongo Demokratinės Respublikos pietryčių miesto Lubumbašio ir 4 000 km nuo Dakaro iki Čado visą laiką kalbant prancūziškai. (p. 18–19)

Kaip Jūs vertintumėte pačius pavojus tiek mūsų kalbai, tiek gretindama su prancūzų kalba – laisvė ir saugojimo normos – ką ir kaip patartumėte prisiimti, pritaikyti mums?

Mano mokslinių tyrimų sritis – vertimo teorija, kritika, praktiniai prancūzų kalbos tekstų vertimo į lietuvių kalbą klausimai. Nagrinėjant šios mokslo srities problemas neišvengiamai tenka spręsti originalo ir vertimo ištikimybės ir išdavystės dilemą, svarstyti originalo ir vertimo kalbos raiškos klausimus ir kt. Taigi verstiniai lietuvių kalbos tekstai, jų kalbos kokybės nagrinėjimas yra mano kasdienis darbas dėstant atnaujintoje VDU „Frankofonijos šalių kalba ir kultūra“ bakalauro studijų programoje, kurioje studentai turi galimybę įgyti vertimo specializaciją. Seminarų ir paskaitų metu laikausi nuomonės, kad kiekvieną svetimšalį, t. y. prancūzų kalba rašytus originalus, turime parsivesti į gražiai sutvarkytus lietuvių kalbos namus. Gimtosios kalbos namų priežiūra įpareigoja rūpintis lietuvių kalbos teksto kokybe, atsižvelgti į kalbos normą, nagrinėti stiliaus ir žanro vidinės diferenciacijos ypatumus. Žvelgiant iš šalies, gali atrodyti, kad susirūpinimas kalbos kokybe kyla dėl globalėjančiame pasaulyje didėjančių grėsmių lietuvių kalbai. Deja, tą patį būtų galima pasakyti apie daugelį kalbų. Nepaisant skirtingo kalbų vartotojų skaičiaus, dabartiniu metu tiek lietuvių, tiek prancūzų kalba patiria nemažą anglų kalbos įtaką, į šias kalbas plūsta analitiniai anglų kalbos leksiniai trafaretai, anglicizmai. Lietuvių ir prancūzų kalbos situacija anglų kalbos atžvilgiu kiek panaši, tad ir gynyba yra vienoda: abiejų kalbų politika formuojama valstybės lygmeniu, šios kalbos yra valstybinės kalbos, už jų norminimą šalyse atsako valstybinės institucijos (Lietuvoje – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Prancūzijoje – Prancūzų akademija (Académie française)), valstybinės kalbos vartosena reglamentuojama de jure įvairiais teisės aktais. Ne kartą lituanistikos ekspertai yra rašę, kad lietuvių kalbos politikos formavimo modelis remiasi daugiamete prancūzų kalbos, kaip valstybinės kalbos, politikos modeliu. Taigi, galima matyti daugiau bendrumų nei skirtumų.

Savaime suprantama, kad mažos tautos kalbai visada gresia daugiau pavojų nei didesnės. Tai tiesa, tačiau šiandienė lietuvių kalbos situacija nesuteikia pagrindo perdėm nuogąstauti: juk niekada lietuvių kalba dar nebuvo taip plačiai vartojama visose visuomenės gyvenimo veiklos srityse kaip dabar, į mūsų gimtąją kalbą verčiami visi ES dokumentai, teisės aktai, funkcionuoja visi kalbos stiliai, lietuvių kalba atlieka visas reikalingas valstybinės kalbos funkcijas.

Kokia Jūsų pozicija dėl kalbos laisvės? Pirma vartosena ar taisyklė?

Pasaulyje lietuvių kalba turi išskirtinį statusą – ji laikoma viena iš seniausių gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų, mažiausiai nutolusi nuo indoeuropiečių prokalbės. Pasak pasaulyje žinomo lingvisto, moderniosios lingvistikos pradininko Ferdinando de Saussure’o, lietuvių kalba turi išlaikiusi tokius indoeuropiečių prokalbės bruožus, kuriuos turėjo lotynų kalba III a. pr. Kristų. Šio fakto žinojimas įpareigoja itin apdairiai elgtis su savo kalba, laikyti ją tarsi istoriniam paveldui priklausantį objektą.

Žinoma, gyvoji kalba pamažu kinta. Naujus lietuvių kalbos vartosenoje plintančius reiškinius vertina ir tvirtina, norminimo ir kodifikacijos problemas sprendžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Jos paskirti ekspertai kruopščiai išnagrinėja visuomenei aktualius kodifikuotinus ar nekodifikuotinus kalbos reiškinius, remiasi etimologija, derėjimu su kalbos leksine ir gramatine sistema, paplitimu vartosenoje ir kt. Suprantama, kad taisyklės ne visada spėja paskui vartoseną. Dėl greitos šiuolaikinės pažangos, intensyvių ekstralingvistinių pokyčių, kalbos vartosenoje atsiranda ir įsigali naujų nenorminių leksinių vienetų, junginių, kurie ne visada iš karto sulaukia deramo kalbininkų dėmesio. Taip, tarkime, atsitiko su sūrių pavadinimais. Nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios, t. y. nuo 1990 metų iki 2010 metų, į šalį buvo įvežta itin daug naujų rūšių sūrių, kurių nenorminiai pavadinimai išplito tekstuose aštuoniasdešimčia skirtingų skolinių. Surinkusios itin gausią informaciją ir atlikusios išsamią vartosenoje plintančių skolinių analizę, Lietuvių kalbos instituto mokslininkės Jurgita Girčienė ir Danutė Liutkevičienė 2010 metais išleido „Sūrių pavadinimų“ žodynėlį. Dabar turime aprobuotus pavadinimus, todėl versdami prancūziškus tekstus, kuriuose minimi sūriai, mes galime su studentais vartoti žodynėlyje siūlomus pavadinimus. Kalbos sklandumas, taisyklingumas neprieštarauja kūrybinei kalbos vartojimo laisvei, tik reikalauja nemažai pastangų gerinti kalbos įgūdžius, domėtis kalbos sistemos ypatumais. Vertėjui, verčiančiam visuomenei skirtus meninius ir dalykinius tekstus, svarbi ir norma, ir reali vartosena. Šnekamasis stilius – tai visai kas kita. Jis paliekamas privačioms vartotojo reikmėms, todėl šiam stiliui netaikoma privaloma bendrinės kalbos norma. Kalbėdamas šnekamuoju stiliumi vartotojas yra visiškai laisvas rinktis kalbos priemones, tik jos, beje, parodo kalbėtojo priklausymą tam tikram socialiniam sluoksniui, socialinei grupei, atskleidžia socialines reikšmes.

Literatūra – verčiama ir išverčiama 

Kalbos menas – literatūra. Pasidalinkite, kas, Jūsų patyrimu, įprasmina, perteikia šių laikų Prancūziją būtent prancūzakalbiame mene?

Šiuolaikinė prancūzų literatūra yra labai įvairi. Dabartinėje prozoje, poezijoje ir dramoje susipina skirtingos kultūrinės interpretacijos, atgyja kuo įvairiausi intertekstai, nevengiama eksperimentuoti, eiti meninių ieškojimų keliu. Būtų sunku įvardinti prancūziškiausią literatūros kūrinį, nes meninis stilius apima visą gausą individualiųjų meninių stilių, kuriais autoriai įprasmina šių dienų pasaulį ir kartu Prancūziją.

Skaityti originalo kalba – verta ir vertinga be jokių abejonių, tačiau kultūriniai šalių tarpusavio saitai mezgasi, stiprėja esant susikalbėjimo, kalbinio ir kultūrinio susipratimo – susitikimo – vertimų išraiška. Kaip vertinate šiandienius vertimus iš prancūzų kalbos? Kokius galėtumėte išskirti kūrinius, kuriuos pravartu dėl šalies pajautos ir kalbos meno verta skaityti?

Šiandienė vertimų iš prancūzų kalbos kokybė atspindi bendrąją vertimų kokybę Lietuvoje. Esama leidyklų, kurios skiria vertimo tekstų redaktorius ir nesamdo pigiai apmokamų nepatyrusių vertėjų. Verčiant profesionaliems vertėjams ir vertimą gerai išmanantiems filologams pavyksta pasiekti aukštesnę teksto kalbos kokybę. Man visada smagu skaityti Dianos Bučiūtės, Violetos Tauragienės, Jūratės Navakauskienės vertimus iš prancūzų kalbos. Malonu mėgautis taisyklinga lietuvių kalba ir kūrybiškai perteikta kūrinio dvasia skaitant Dominyko Urbo, Ramutės Ramunienės, Laimos Rapšytės vertimus. Juose puikiai dera teksto pajauta, prancūziškumas ir vertimo kalbos kokybė. Ypač kokybišku vertimu laikytinas Dominyko Urbo verstas François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Kokį svarbų vaidmenį vaidina meninių tekstų vertimai, mums primena 2003 metais steigiamajame Vertėjų centro susirinkime literatūrologo V. Kubiliaus pasakyti žodžiai, kad lemiamą įtaką lietuvių mąstysenai ir literatūrinės raiškos galimybėms padarė ne originalios, o verstinės knygos.

Kadangi dėstau vertimą ir pati verčiu prancūzų literatūrą (esu vertusi Patricko Modiano, François Mauriaco, Anne Philipe ir kt. autorių kūrinius), visada įdomu nagrinėti kitų vertėjų darbus. Nemažai VDU „Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros“ bakalauro studijų programos studentų baigiamuosius darbus rašo vertimų analizės temomis, tad kartu su studentais aptariame meninių ir nemeninių tekstų vertimo problemas. O jų pasitaiko nemažai... Kartais vertėjai per daug išreiškia savo individualumą ir taip suvienodina verčiamus tekstus, kad nebeįmanoma atskirti to paties vertėjo versto Honoré de Balzaco kūrinio nuo Stendhalio kūrinio raiškos. O ką jau kalbėti apie kūrybinių vertimo sprendimų stoką ir lietuvių kalbos klaidas... Pats nekokybiškiausias iš mano skaitytų vertimų yra Romain Gary „Europietiškas auklėjimas“. Tiesiog gaila kūrinio, kurio vertime aptikau daugiau kaip penkiasdešimt kalbos ir stiliaus klaidų. Apie rastas minėto kūrinio klaidas parengiau atskirą  mokslo straipsnį, kurį publikavo „Kalbos kultūros“ 83 numeris.

 Prancūziškumas (post)postmodernizmo laiku

 Jūsų patyrimu, kas nusakys po ketvirčio amžiaus, o ir vėliau – XXI amžiaus pradžios Prancūziją? Kokie šio laiko kultūriniai reiškiniai yra būtent tie prasminiai sandai, kurie bylos ir liudys ją – šiandienę?

Šiandienė Prancūzija yra daugiakultūrė ir socialiniu požiūriu labai įvairialypė valstybė. Globalėjantis XXI amžiaus pasaulis pateikė nemažai iššūkių daugeliui šalių, tad ne išimtis tapo ir Prancūzija. Ši šalis praeityje plėtojo vaisingą kultūrų bendradarbiavimą, pasiekė harmoningų kultūrinių dermių rezultatų, bet šiuo metu susiduria su kultūrų sandūros, socialiniais iššūkiais ir iki šiol sunkiai sprendžiama migracijos problema. Apie migracijos priežastis ir sukeltas problemas, kultūrinį ir vertybinį konfliktą išsamiai kalbėjo 2016 m. lapkričio pabaigoje Frankofonijos šalių universitetinio centro kvietimu Vytauto Didžiojo universitete viešėjęs Nicos universiteto istorijos tyrėjas Yvanas Gastaut. Netrukus, kovo 22 dieną, Frankofonijos šalių universitetinis centras kvies dalyvius į metinę Frankofonijos konferenciją, kurioje aktualų progreso krizės klausimą išsamiai aptars pranešimą skaitysiantis žymus prancūzų filosofas, rašytojas Pascalis Bruckneris. Intelektualų analizuojamas dabartinis Prancūzijos visuomenės gyvenimo kontekstas atsispindi ir mene. Socialiai opūs kontekstai įvairiomis formomis atgyja naujausiuose kino filmuose, pavyzdžiui, režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o darbuose, ir pastarųjų metų literatūros kūriniuose. Kas žino, galbūt kaip tik šiuo antspaudu bus paženklintas XXI amžiaus pradžios Prancūzijos menas.

Esama daug stereotipų, dar nuo tarpukario gyvų mitų, legendų šešėlių, kurie tarsi sudaro tikrąją Prancūzijos dvasios autentiškumo pajautos mozaiką, tačiau kiek iš tiesų manoma tradicija yra tikra, galioja šiandien? Kas yra Prancūzijos dvasia? Kas ją įprasmina, saugo, leidžia pažinti, patirti, asmeniškai Jums?

Tarpukario Lietuvoje kultūros veikėjai siekė semtis naujų kūrybos idėjų ir vesti Lietuvą modernėjimo keliu, todėl žvalgėsi į Vakarų Europos šalis. Vienas iš didžiausių tuometinių kultūrinės traukos centrų buvo Paryžius, o anuometinė Prancūzija reprezentavo modernią Vakarų Europos kultūrą. Taigi Prancūzija tapo savotiška modernumo ir laisvės siekiamybe, ilgainiui suformavusią tam tikrą prancūziškos dvasios įvaizdį.

Šiandieną, net ir remiantis nusistovėjusiais prancūziškumo stereotipais, tikrai nelengva pasakyti, kas yra prancūziška dvasia. Štai čekų autorius Františekas Svátekas rašo, kad prancūzai nemėgsta visko, kad nors kiek panašu į įstatymą ar tvarką, jie kur kas mieliau renkasi laisvę ir fantazijas. Svarstant, ar apskritai egzistuoja prancūziška dvasia, pirmiausia į galvą ateina mintis apie prancūzų revoliucingumą, laisvės siekį ir kultūrinės raiškos formų paiešką. Keliaujant po Prancūziją, skirtingus jos regionus man teko pajusti įvairių prancūziškos dvasios apraiškų: vienokią prancūzišką dvasią radau Provanse, kitokią – Bretanėje, dar kitokią – Paryžiuje ir jo priemiesčiuose. Sutikti žmonės, pažįstami prancūzai dažnai neatitikdavo to, kas stereotipiškai kalbama apie prancūzus, dažnai sugriaudavo visus stereotipus.

Prancūzijos Ambasadorius Philippe JEANTAUD ir VDU Rektorius prof. Juozas Augutis (Jono Petronio nuotr.)

Lietuviški ženklai Prancūzijoje

 Kiek ir kuo Lietuva yra, galėtų būti įdomi Prancūzijai? Mūsų filmai, vaizduojamasis menas ir, žinoma, literatūra?

Nuo seno žinoma, kad Prancūzija yra kultūriškai atvira šalis, kurioje prieglobstį buvo radęs ne vienas menininkas ar mokslininkas. Tad ir dabar prancūzų menininkai ieško naujų meno formų, domisi kitų šalių menu. Kaip didelę sėkmę galime prisiminti 2000 m. lapkričio–2001 metų sausio mėnesiais Paryžiuje, Orso muziejuje eksponuotą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pastelių ir grafikos parodą, sulaukusią nemažai lankytojų ir vėliau perkeltą eksponuoti į Grenoblio miestą. Ieškant atsakymo, kuo prancūzams įdomus lietuvių vaizduojamasis menas ar literatūra, norom nenorom pradedi galvoti apie galbūt kitokią, lyriškesnę pasaulio pajautą, kitokią tikrovės interpretaciją, šiaurietišką charakterį ir šiaurietiško gyvenimo atspindžius... Prieš kelerius metus norėdama moksliškai tyrinėti lietuvių literatūros tekstų kultūrinių reikšmių vertimą į prancūzų kalbą, ėmiau rinkti vertimus, publikuotus nuo 1990 iki 2014 metų. Paaiškėjo, kad per 24 nepriklausomos Lietuvos metus į prancūzų kalbą buvo išversta ir išleista apie 47 įvairių žanrų ir skirtingos apimties lietuvių autorių kūrinių vertimų. Gimtakalbiai prancūzų vertėjai vertė Sigito Parulskio, Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio, Jono Meko, Bitės Vilimaitės, Marko Zingerio, Renatos Šerelytės, Giedros Radvilavičiūtės, Icchoko Mero, Sauliaus Tomo Kondroto, Algirdo Landsbergio, Juozo Grušo, Jono Biliūno, Juozo Apučio, Mariaus Ivaškevičiaus, Valdo Papievio ir kitų lietuvių autorių kūrinius. Minėtų autorių stilius gana skirtingas, tad greičiausiai prancūzų vertėjai rinkosi kūrinius ne pagal tematiką ar laikotarpį, bet stengėsi pateikti kuo įvairesnę literatūrinę panoramą, sistemiškiau supažindinti prancūzų skaitytojus su lietuvių literatūra.

Asmeninės patirtys

Pasidalinkite savo istorija. Kaip atrasta, pažinta ir, ko gera, įsimylėta Prancūzija, jos kalba?

Mokantis sustiprinto literatūrinio ugdymo vidurinėje mokykloje, man gerai sekėsi ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai. Iš užsienio kalbų mokiausi prancūzų. Kiekviena prancūzų kalbos pamoka man tarsi atverdavo po vieną Prancūzijos langelį, pro kurį sklido tuo metu mažai pažįstama, bet viliojanti kultūra su savo garsais, kvapais, skoniais... Norėjosi pasinerti į jos studijas, „prisijaukinti“ šią kultūrą, todėl visai nedvejodama pasirinkau prancūzų ir lietuvių filologijos studijas, vedusias kalbotyros, literatūrologijos ir, žinoma, vertimo studijų keliais. Būtent vertimo praktika ir vertimo mokslo tyrimai man atskleidė nemažai sėkmingos kultūrinės komunikacijos paslapčių, leido ir toliau leidžia vis geriau pažinti lietuvių ir prancūzų kultūrinį dialogą per vertimą.

Jums prancūziškoji laisvės dvasia – koks kvapas, skonis, pojūtis, vaizdas?

Tikriausiai pojūtis, kurį galima patirti vaikštinėjant Prancūzijos miestų gatvėmis, sutinkant rytą su puodeliu kavos prancūzų kavinėse ar palydint dieną pokalbių sūkuryje triukšmingose, vasara alsuojančiose senamiesčių terasose... Prancūzų kalba ir ja kalbantys žmonės, jų neįpareigojantys, bet žavūs kasdieniai pokalbiai, senamiesčio gatvelių labirintai ir meninių erdvių estetinė pajauta ‒ gal visa tai implikuoja prancūziškos laisvės dvasios pajautą?

Esate Frankofonijos šalių universitetinio centro vadovė, pasidalinkite, kuo ir kaip gyvena jau antruosius metus pradėjusi institucija.

Nuo pat centro įkūrimo pradžios ėmėmės aktyvios kultūrinės veiklos, per pastaruosius 2016 metų mėnesius suorganizavome ne vieną akademinį susitikimą su įvairių sričių ekspertais iš Prancūzijos ir Kanados, buvome pakvietę Europos Komisijos Vertimo raštu Generalinio direktorato terminologą dr. Egidijų Zaikauską, kuris noriai dalinosi savo patirtimi su vertimo dalykus studijuojančiais VDU filologais.

Pirmieji rudens mėnesiai greitai prabėgo ir dabar intensyviai ruošiamės visą kovo mėnesį truksiančiai Frankofonijos renginių programai.

Prof. A. Leonavičienės „Frankofonijos renginių programos“ orientyrai

Programą pradėsime kovo 8 d. pasaulyje žinomo lingvisto prancūzų lingvisto Claude’o Hagège’o konferencija „Pasaulio kalbų įvairovė“ (visi pranešimai bus verčiami į lietuvių kalbą). Toliau kone kas vakarą vyks švietėjiškos kultūrinės sklaidos paskaitos apie europietiškąjį Dekarto kalbos filosofijos palikimą (dr. Moreno Bonda), kultūros, politikos ir diplomatijos sankirtas prancūzų ir kanadiečių akimis (dr. Giedrė Pranaitytė, Saulius Mykoliūnas), tarpukario Lietuvos diplomatijos tradicijas Paryžiuje (Simonas Jazavita), nagrinėsime, kaip prancūzų spauda padarė įtaką Marokui ir Tunisui (dr. Loïc Boizou, Mohammed Hatim Belmehdi), vyks aktoriaus Juozo Budraičio fotografijų parodos atidarymas ir knygos „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“ pristatymas ir kt. O kur dar kovo 13 d. vyksianti kulinarinė degustacinė popietė „Prancūzijos ir kitų frankofoniškųjų regionų kulinarijos atradimai“! Ją ves VDU „Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros“ bakalauro studijų programos dėstytojas, anksčiau Australijoje dirbęs virtuvės šefu restorane „La Provence“ Swan Deman kartu su pagalbininkėmis prancūzėmis Maëlle Szwaicer ir Solène Brun. Kovo 16 d. visi, kurie norės kuo daugiau sužinoti apie Frankofoniją, galės dalyvauti protų mūšyje, o kovo 17 d. visus svetingai priims Kauno kino centras „Romuva“, kuris bendradarbiaudamas su Frankofonijos šalių universitetiniu centru kartu pakvies į nemokamą prancūzų kino filmo „Aukštai pakelta galva“ (2015, rež. Emmanuelle Bercot) peržiūrą. Ir visa tai tik artėjant prie renginių kulminacijos...

Visą Frankofonijos mėnesio programą vainikuos Frankofonijos konferencija 2017 „Menas, mokslas ir politika tvariam vystymuisi“, kurioje aptarsime įvairių frankofoniškųjų kraštų aktualiausias patirtis, minėsime 150-ąsias Kanados valstybės įkūrimo metines, veiks Kanados ir Prancūzijos menininkų fotografijų parodos. Konferencijoje plenarinius pranešimus skaitys pasaulyje žinomas prancūzų filosofas, rašytojas Pascalis Bruckneris ir Kanados profesorius Francis Whyte’as. Prancūzų intelektualas išsamiai nagrinės „Progreso krizę“, o Kanados profesorius dalinsis mintimis apie Kanados švietimo politiką ir įvairovės skatinimą (pranešimai bus verčiami į lietuvių kalbą).

Popietinė konferencijos dalis bus skirta frankofoniškajai literatūrai: pranešimą „Žvilgsnis atgal į tamsą. Literatūra ir holokaustas, Alaino Fleischerio menas“ skaitys Lilio universiteto profesorius Pierre‘as Yana, antilų poeto Aimé Césaire’o kūrybą nagrinės VDU Garbės profesorė Viktorija Skrupskelytė, Maroko paslaptis Tahir Shah kūryboje atskleis VDU profesorė Ingrida E. Žindžiuvienė.

Menai, mokslas ir politika... Pačios naujausios ir kuo įvairiausios Frankofoniškųjų šalių idėjos! Ir visa tai – Frankofonijos šalių universitetinio centro renginiuose.