Lietuvą sukrėtusi mirtinai sumušto keturmečio mirtis paskatino Seimą ypatingos skubos tvarka priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kurios draudžia bet kokios formos smurtą prieš vaiką. Tarp jų pakliūva ir plačiai paplitusi prasikaltusio vaiko drausminimo priemonė – diržas. Nors pas mus tikrai nauja, kad valstybė imasi griežčiau ginti šeimose nuo smurto kenčiančius vaikus, platesniame europiniame kontekste vaikų teisės pabrėžiamos ir ginamos kur kas seniau.

Jau bus prabėgę beveik trisdešimt metų, kai, viešėdamas Švedijoje, bažnyčioje išgirdau pamokslą, kuriame buvo kvestionuojama, ar valstybė neprisiima per didelės kompetencijos, įpareigodama tėvus atsisakyti tradicinių auklėjimo būdų, o konkrečiai – diržo. Ar gindama vaiką nuo smurto neperžengia ribos ir nepažeidžia kitos fundamentalios piliečių teisės į sąžinės ir religinių įsitikinimų laisvę? Anuomet šie klausimai skambėjo labai keistai, o pati problematika, rodės, tokia tolima. Tačiau šiandien suvokiu, kad, siekdami tapti tikrais europiečiais, mes turime nedaug pasirinkimų. Anksčiau ar vėliau Vakarų Europoje vyraujantys nauji požiūriai į šeimą bei tai, kas joje dera ir kas ne, bus įtvirtinti ir mūsų valstybės teisėje.

Tūkstantmečiais gyvavusios moralinės Vakarų civilizacijos normos kinta, ir tik istorija įvertins, ar dvidešimtame amžiuje parsidėję socialinio elgesio pokyčiai atneš pažangą ar griūtį. Visgi, manau, svarbu prisiminti, jog europinė kultūra, kaip Tigro ir Eufrato drėkinama Mesopotamija, per visą savo istoriją sėmėsi išminties iš dviejų šaltinių – antikinių ir biblinių tekstų (palyginimas, rodos, D. Schwanitzo). Juose gausu pamąstymų, pamokymų ir, be abejo, įsakymų, apibrėžiančių tėvų ir vaikų santykius.

Apsiribokime tuo, kad tiek graikai, tiek žydai šeimos galva laikė vyrą, kuriam buvo pavaldi žmona, vaikai ir vergai, jeigu tokių turėjo. Pasak Aristotelio, žmona ir vaikai turi teisę svarstyti, diskutuoti ir patarti, tačiau moteriai neužtenka valdžios / sugebėjimų vadovauti (filosofai ir antikinių tekstų tyrinėtojai nesutaria, ką tiksliai jis turėjo omeny tai sakydamas), o vaikas dar nėra tam subrendęs. Panašaus požiūrio laikėsi ir judaizmas. Kai romėnų istorikas Tacitas užsipuolė žydus, esą jie niekina dievus, atsižada savo valstybės ir mažai kreipia dėmesio į savo tėvus, vaikus bei brolius, Filonas Aleksandrietis, būdamas žydas, jam atkirto: „Bet kuris iš tų, kuriuos užsipuolei dėl jų protėvių tradicijų, iš karto ir nesvyruodamas tau atsakytų, jog vyras yra pakankamai kompetentingas perduoti įstatymų pažinimą žmonai, tėvas – savo vaikams, o šeimininkas – savo vergams.“

Graikų romėnų kultūroje vyravusi patria potestas – tėvo valdžios viršenybė buvo pasiekusi mums jau sunkiai suvokiamas ribas. Tėvas turėjo teisę plakti sūnų rykštėmis, surakinti jį grandinėmis, įkalinti ir net įvykdyti mirties nuosprendį. Ši tėvo viršenybė galiojo ir suaugusių sūnų atžvilgiu. Net Dionisijus iš Halikarnaso, kuris žinomas dėl to, kad gyrė Romos valstybės įstatymus ir didžiavosi jų teikiamomis išskirtinėmis tėvo galiomis, stebėjosi, kad tėvas turi daugiau valdžios savo sūnums nei šeimininkas savo vergams. Mat tėvas turėjo teisę parduoti sūnų vergijon du kartus, o šeimininkas vergą – tik vieną. Jei vergas tapdavo laisvas, įstatymas draudė šeimininkui parduoti jį antrąsyk.

Kiek ši absoliuti tėvo valdžia pasireikšdavo realiai šeimos gyvenime jau yra kitas klausimas. Būtų klaidinga įsivaizduoti romėnų tėvų ir vaikų santykius tik kaip makabrišką paveikslą. Tėvas, kaip pater familias – šeimos galva, buvo atsakingas už religinį šeimos gyvenimą ir iš tiesų laikomas šeimos kunigu. Rodos, einant laikui, romėnai pradėjo susivokti ir patys kritiškai vertinti destruktyvų pater familias elgesį. Terencijaus komedijoje Broliai svarstoma, koks auklėjimo būdas yra veiksmingesnis: ar grindžiamas bausmėmis, ar supratimu ir suteikiama laisve. Šis motyvas atsikartoja ir kituose romėnų kūriniuose. Antai, Pseudo-Plutarchas pirmenybę atiduoda verbalinėms, o ne fizinėms auklėjimo priemonėms. Sakoma, jog labiausiai mėgstama tema poleminiuose romėnų oratorių debatuose buvo būtent patria potestas, o konkrečiau – kiek tėvas gali naudotis įstatymo suteikta teise diktuoti savo vaikams, kaip jie turi gyventi, ir ar tėvas autokratas geriausiai tinka doroviniam vaikų auklėjimui.

Reikia paminėti, jog tėvas tapdavo atsakingas už savo sūnų auklėjimą, kai jiems sueidavo septyneri. Iki tol daugiausia jais rūpindavosi mama, turtingesnėse šeimose padedama auklių. Geru tėvu buvo laikomas tas, kuris sugebėdavo tapti išradingu ir sumaniu savo vaikų mokytoju bei artimu draugu. Auklėjimas, kaip jau minėta, turėjo ir religinį bei moralinį aspektą. Vaikai nuo mažų dienų girdėdavo pasakojamų mitų ir dalyvaudavo šeimos dievams skirtoje liturgijoje.

Šis svarbus tėvystės etapas baigdavosi, kai vaikas sulaukdavo maždaug šešiolikos metų ir tuomet būdavo patikimas kuriam nors iškilesniam pedagogui, dažniausiai vienam iš šeimos draugų. Vėliau dėl helenizmo įtakos septynerių metų berniukus pradėta leisti į mokyklas. Tačiau tėvas visgi laikytas tikruoju savo sūnų auklėtoju, kurio praecepta paterna – tėviški priesakai turėjo išskirtinę reikšmę. Senovės Graikijoje tėvas, sulaukęs maždaug šešiasdešimties metų, šeimos galvos teises perleisdavo savo vyriausiajam vedusiam sūnui, o Romos valstybėje šios teisės galiojo iki tėvo mirties.

Panašiai tėvo autoritetą traktavo ir helenistinis judaizmas. Tėvai priklausė viršesnei klasei, kaip ir valdytojai, globėjai, šeimininkai. Filonas jų statusą vaikų atžvilgiu palygina su Dievo: „Tėvai, mano nuomone, yra savo vaikams tuo, kuo Dievas esti pasauliui. Kaip jis suteikė egzistenciją neegzistavusiems, taip tėvai kiek sugeba, sekdami jo pavyzdžiu, užtikrina tai, kad žmonių rasė neišmiršta. Tėvas ir motina nusipelno pagarbos ne tik dėl šito, bet ir dėl daugybės kitų priežasčių.“ Jam antrina ir Juozapas Flavijus, teigdamas, jog Mozės įstatymas deramą pagarbą tėvams laikė antra pagal svarbą po pagarbos Dievui. Semdamasis iš Senojo Testamento išminties knygų, helenistinis judaizmas pabrėžė tėvų pareigą auklėti vaikus nuo jaunų dienų ir mokyti juos Toros įsakymų. Pasak Filono, žydų vaikai jau vystykluose yra mokomi tikėti vienu Dievu ir Tėvu, visatos Kūrėju.

Judėjams šeimyninį ir visuomeninį gyvenimą reguliuojantys įstatymai sykiu yra ir Dievo apreiškimai. Todėl tėvai deda labai daug pastangų auklėdami savo atžalas. Juk išmintis moko: „Turi sūnų? Drausmink juos, sprandus lenk jiems nuo mažens. Turi dukterų? Laikyk jas skaisčias, nebūk joms nuolankus“ (Sir 7, 23–24). Čia pavartotas gr. veiksmažodis paideuō, reiškiantis auklėti, ugdyti, mokyti, drausminti, taikant bausmę, pataisyti ir pan. Septuagintoje, graikiškame Senajame Testamente, išverstame pačių judėjų, jis plačiai vartojamas tiek žemiškųjų gimdytojų, tiek dangiškojo Tėvo auklėjimui įvardinti. Toje pačioje Siracido knygoje skaitome: „Žmogus gali būti gailestingas savo artimui, bet Viešpats gailestingas visiems žmonėms. Jis pabara juos, auklėja (paideuōn), pamoko ir susigrąžina kaip piemuo savo kaimenę. Jis gailestingas tiems, kurie nusilenkia jo drausmei (paideian) ir uoliai vykdo jo įsakymus“ (Sir 18, 13–14). Pastebėtina, jog Dievo gailestingumas neeliminuoja pabarimo ir drausminimo. Ir išmintingai elgiasi tas, kuris, įžvelgdamas Viešpaties bausmėje jo meilę ir gerumą, tampa nuolankiu jo mokiniu.

Hebrajams tėvams Dievo auklyba tampa savotiška paradigma, kuria jie vadovaujasi ugdydami savo vaikus. Pasak Flavijaus, žydai vertina derlingą žemę ir ją sunkiai triūsdami įdirba. Tačiau „pagrindinis mūsų rūpestis ir siekis yra vaikų auklėjimas, [...] daugiausia skausmo ir vargo mes patiriame mokydami vaikus, o įstatymų laikymąsi bei juos atitinkantį pamaldumą laikome svarbiausiu viso gyvenimo dalyku“. Toks tėvų pasišventimas vaikų ugdymui neša didelių dividendų – vaikai anksčiau ar vėliau pradeda iš tiesų gerbti savo tėvus.

Taigi helenistinis judaizmas uoliai saugojo Dekalogo įsakymą „gerbk savo tėvą ir motiną“, tačiau radikalios auklėjimo priemonės, minimos Mozės įstatyme, kaip antai, „kas keiktų savo tėvą ar motiną, bus mirtim nubaustas“ (Kun 20, 9), jam jau buvo svetimos. Mokytojai dažniau apeliuodavo į vaiko sąžinę ir sąmoningumą, o ne grasindavo: „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atmink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).

Tokiame kontekste augo bei buvo auklėjamas ir Jėzus. Lukas pabrėžia jo kaip vaiko klusnumą tėvams ir sieja tai su išmintimi bei malone (Lk 2, 51–52). Jau subrendęs Jėzus savo pamoksluose atkreipia dėmesį į nejautrą tėvų atžvilgiu ir moko, kad neteisinga aukoti šventyklos iždui tai, kuo žmogus galėtų aprūpinti tėvus senatvėje (Mk 7, 9–13). Taip jis pasmerkia religinį uolumą, iškeliantį eklezinę instituciją aukščiau už šeimą. Apie Jėzaus rūpinimąsi savo motina (matyt, Juozapui numirus) nereikia kalbėti, nes visi žino, kad, kentėdamas kryžiaus kančias, jis pagalvoja Marijos ateitį ir paliepia savo mylimam mokiniui ją globoti (Jn 19, 26–27).

Apaštalo Pauliaus pamokymai Laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams, skirti tėvams ir vaikams, tęsia helenistinio judaizmo tradicijas, tik, aišku, jas sukrikščionina. Tyrinėtojai pastebi ir jų akivaizdžias paraleles su vadinamąja Aristotelio pamokymų šeimynykščiams tradicija. Labai tikėtina, kad Pauliaus pamokymų stilius buvo sąmoningai parinktas apologetiniais sumetimais, idant primintų tuo metu graikų romėnų kultūroje plačiai paplitusius šeimyninius kodeksus. Persekiojamai ankstyvajai Bažnyčiai, kuri buvo kaltinama palaidumu, kanibalizmu ir ardomąja imperijos veikla, buvo reikalingi tekstai, įrodantys, kad yra priešingai. Bet kuriuo atveju, Pauliaus nurodymai vaikams visais klausimais klausyti savo tėvų, o tėvams nepykdyti ir neerzinti savo vaikų (Ef 6, 1–4; Kol 3, 20–21) nustatė pagrindines kryptis, į kurias orientuojasi krikščioniška tėvų bei vaikų moralė ir mūsų dienomis.

Taigi visuomeninės socialinės struktūros formavosi ir buvo stipriai veikiamos mūsų aptartų graikų romėnų bei žydų krikščionių puoselėtų vertybių. Akivaizdu, kad, joms kintant, iškyla esminiai Vakarų civilizacijos tapatybės klausimai. Mūsų svarstoma tema, nors ir reflektuoja neseniai įvykusią kraupią tragediją Lietuvoje, iš dalies paaiškina ir vis didėjantį neužtikrintumą dėl europinės sąrangos bei pačios Europos Sąjungos ateities. Kokiomis vertybėmis šiandien yra grindžiamos visuomeninės normos? Ar atsisakant tradicinių principų ir perrašant ilgaamžes elgesio taisykles, šie pokyčiai yra pakankamai apmąstyti ir suprantamai komunikuojami? Ar išorinis derinimasis prie naujų socialinių taisyklių, nesuvokiant intencijų ir apskritai dvejojant jų veiksmingumu, gali atnešti siekiamų pozityvių rezultatų?

Rodos, tai suprasdami, vieni radikaliai atmeta socialinės sistemos pertvarką ir ragina grįžti ad fontes, prie laiko išmėgintų moralės normų. Kiti, priešingai, visuomenės moralinės sąrangos atsinaujinime ir pertvarkyme regi drąsų žingsnį prie aukštesnių, pačiai visuomenei naudingų ir jos gerovę užtikrinančių principų.

Atsistoti silpnojo, savęs apginti nepajėgiančio pusėje, ar jis būtų nuo smurto kenčiantis vaikas, ar nuo karo bėgantis kitatikis, ar nusidėjėlis, neatitinkantis mūsų religinių dorovės normų, yra labai krikščioniška. Todėl visiškas Vakarų demokratijos liberalėjimo atmetimas tikrai nereiškia krikščioniškų vertybių ginimo. Tačiau lygiai nepriimtinas turėtų būti ir paviršinis prisitaikymas, sveikinantis permainas, bet nusuvokiantis jų esmės.

Status quo išjudintas. Mūsų laukia neramūs laikai. Te Viešpats padeda suvokti laiko ženklus ir teisingai juos išsiaiškinti.