Šių metų sausį „Islamo valstybė“ (ISIS) pradėjo Sirijos pietryčių, prie Eufrato krantų įsikūrusio, Deir ez-zoro miesto puolimą. Į pustrečių metų ISIS blokadoje esantį miestą nukreiptos atakos metu buvo pralaužtos gynybos linijos ir Asado pajėgų – Sirijos Arabų armijos (SAA) kontroliuojama teritorija buvo padalinta į dvi dalis, atskiriant miestą su priemiesčiais nuo oro uosto. Nors iš karto po to sekė gana sėkminga SAA kontrataka, stipriai remiama Sirijos ir Rusijos oro pajėgų, „blokados blokadoje“ pralaužti nepavyko ir miestas su jame likusiais 90 000 civilių, saugomų 4000 karių, neteko priėjimo prie pagrindinio susisiekimo su likusiu pasaulio objekto – oro uosto. Apie šešerius metus besitęsiantį karinį konfliktą Sirijoje rašoma daug, tačiau informaciniame sraute dominuojant kovai prieš „Islamo valstybę“ (ISIS) ar Asado nesutarimams su opozicija, ši ISIS ataka, pasibaigusi 127 žuvusiais SAA kariais bei 105 civiliais, 241 (arba 500) žuvusiu ISIS kovotoju, nors ir susilaukė žiniasklaidos dėmesio, greitai buvo užmiršta.

Nors Deir ez-zoras nėra kovų su ISIS dėl regiono ateities avangarde, miesto situacija ir vietinių gyventojų padėtis tragiškai taikliai iliustruoja Sirijos karo dramatizmą. Tai yra vieta, kur civiliai Asado kontroliuojamose teritorijose likę gyventojai yra itin arti ISIS kovotojų, o abiejų pusių kariai neretai to nežinodami atsiduria per kelis metrus vienas nuo kito. Maždaug du trečdaliai gyventojų yra moterys ir vaikai, kadangi daugelis vyrų žuvę arba atlieka karinę tarnybą, o pabėgėlių iš šio miesto nėra daug, kadangi tik maža dalis vietinių gyventojų, iškilus ISIS, suspėjo pabėgti į kitas Asado kontroliuojamas teritorijas, nekalbant jau apie kelionę į Vakarus. Pralaužus Asado pajėgų organizuojamą gynybą ir užėmus miestą, dešimčių tūkstančių gyventojų gyvybės atsidurtų realiame pavojuje: kaip rodo praktika, SAA kariai bei jų artimieji iš karto baudžiami mirtimi, o likusiųjų gyvenimas lydymas nuolatinės netikrumo atmosferos – nors daugelis gyventojų yra sunitai, bet kas gali būti įtartas kolaboravimu su priešu, šnipinėjimu jam ar tiesiog islamo teisės nesilaikymu ar religinių kanonų neišmanymu. Tokius įtarinėjimus gyvenimas pustrečių metų apsiaustyje laikomame mieste tik dar labiau sustiprintų.

Dėl blokados aplinkines teritorijas kontroliuojant ISIS, miestas pasiekiamas tik oro transportu per Kamišlą, esantį Sirijos šiaurės rytuose, šalia sienos su Turkija, tačiau nereguliarius skrydžius nuolat apsunkindavo tai, kad oro uostas buvo tokiu atstumu nuo ISIS pozicijų, kad iš jų galima apšaudyti pakilimo taką ir taikytis į oro transporto priemones. Tačiau ir toks susisiekimas buvo sutrikdytas, kadangi, per sausio mėnesio puolimą atkirtus oro uostą nuo civilinės miesto dalies, nebeliko prasmės siųsti siuntų į oro uostą, kurios negali pasiekti civilių. Miestą ištikusi humanitarinė katastrofa, Jungtinių Tautų žodžiais tariant, įgavo dar sudėtingesnę formą, kai švarus vanduo ir maistas tapo prabanga.

Dar 2015 m. vandens tiekimas buvo daugmaž reguliarus, tačiau vėliau jo kokybė itin suprastėjo, ir jo nebebuvo galima naudoti maistui, kadangi ISIS nebeleido tiekti chloro į vandens valymo punktus, o nukentėjusios nuo sprogimų vandentiekio sistemos, esančios ISIS kontroliuojamoje teritorijoje, nebuvo leista tvarkyti aiškinant tuo, kad vandens tiekimą organizuojantys darbuotojai atlyginimus gaudavo iš Damasko, todėl vandens tiekimas buvo apribotas iki 3 valandų per savaitę, o jį užtikrino improvizuota, karių prižiūrima ir generatoriumi varoma sistema. Akivaizdu, kad to nepakanka, todėl daugelis maistui ėmė naudoti Eufrato vandenį. Tačiau dėl to buvo užfiksuota tūkstančiai vidurių šiltinės atvejų ir kitų anksčiau išnykusių ligų atvejų, kuriuos gydyti itin sunku, nes labai trūksta vaistų.

Situacija sudėtinga ir aprūpinant miestą maisto produktais. Situaciją gelbėti bando Jungtinės Tautos ir Rusija. Nuo 2016 m. balandžio iki sausio puolimo JT įvykdė per 180 skrydžių. Tiesa, po sausio ISIS puolimo JT kol kas sustabdė siuntų tiekimą. Vis dėlto daugelį būtiniausių produktų sraigtasparniais atsiunčia Damaskas, pasitaiko kontrabandos iš ISIS kontroliuojamos teritorijos atvejų. Atkirtus oro uostą nuo miesto, siuntiniai dažniausiai tiesiog išmetami dykumoje į Vakarus nuo Deir ez-zoro.

Kadangi atsiunčiamos pagalbos neužtenka, gyventojai patys bando prasimaitinti. Jie sugeba užsiauginti daržovių, kadangi Eufrato pakrantės yra tinkamos žemdirbystei. Buvo pasirodę pranešimų, kad gyventojai valgo žolę ir kitus laukinius augalus. Tiesa, Deir ez-zore veikia turgus, kuriame galima įsigyti net saldumynų, tačiau valiutos nuvertėjimas iškėlė kainas. Iki karo už vieną eurą buvo galima gauti apie 70 svarų, šiandien vienas euras kainuoja 226 svarus. Nors dirbantiesiems nuolat keliami atlyginimai, jie nepadengia infliacijos masto. Prieš karą Sirijoje duona kainavo 5–15 svarų, o už 500 galima buvo pavalgyti pietus restorane. Mėnesinė būsto nuoma Damaske atsieidavo 7000–10000 svarų. Dabar Deir ez-zore duonos kaina siekia per 1000 svarų. Už 4000 svarų galima nusipirkti 5 barelius vandens. Žinoma, kainas kelia ir blokada. Mėsa Deir ez-zore keturiskart brangesnė nei Damaske. Tiesa, kai jos būna, o taip nutinka nedažnai. Duonos kaina skiriasi aštuonis kartus. Tai privertė gyventojus pardavinėti daiktus iš namų siekiant prasimaitinti, kadangi daugelis nebeturi darbų.

Mieste praktiškai nebėra ir elektros. Jos tiekimas buvo sutrikdytas 2015 m. pradžioje, kai ISIS sunaikino visus komunikacinius tinklus, o 2017 m. sausį po aviacijos smūgių buvo sunaikinta paskutinė elektrinė ir miestą elektra aprūpina tik keli kariniai generatoriai. Todėl miesto turguje bene paklausiausia prekė yra dyzelis, kadangi žiemos metu tai yra vienintelė galimybė šildytis, o kartais juo galima pakeisti ir elektrą. Jis taip pat gaunamas oro transportu išmetant krovinį su parašiutais. Tai patikima – pavojus netekti krovinio kyla tik siuntiniui pataikius ant sprogmenų.

Vienas rezidentas, nenurodęs savo vardo, videokreipimesi, kuriuo pasidalino vienas iš informacinių kanalų, turinčių vietinių šaltinių Sirijoje, pasakoja, kad baisiausia yra ne tai, jog mirtis gyvena tarp žmonių. Prie to priprantama. Baisiausia, anot jo, kad vaikai mokyklose mokydamiesi nesupranta, kas yra bananai, apelsinai, figmedžiai. Vienintelis dalykas, ką jie tikrai žino, yra pupos, iš kurių daromi net falaveliai, duona, salotos, sriuba, humusas. Ir tai valgoma nuolat. Kasdien. „Visa Sirija turi tris patiekalus per dieną, o mes Deir ez zore vieną. Tačiau žmonės čia tvirti. Kaip ir SAA kariai, kovojantys fronte. Čia net moterys pasirengusios imti ginklus. Nes žmonės prarado baimės jausmą.“ Žinoma, tokį patetišką kreipimąsi galima vertinti kaip bandymą pakelti savo moralę, tačiau tikėjimas miesto gyventojams tapo svarbiausiu dalyku. Tikėti, jog grįš dienos, kurios buvo prieš karą.

Prieš karą Deir ez-zoras neretai buvo vadinamas dykumos perlu. Osmanų pastatytas 1867 m., 1921 m. prancūzų okupuotas, o 1946 m. tapęs nepriklausomos Sirijos dalimi, tai buvo pramonės miestas, daugiausia besiverčiantis naftos ir dujų gavyba, tačiau apylinkėse taip pat auginami javai, vilnamedžiai, citrusiniai vaisiai. Jame gyveno per 200 000 gyventojų, kurių didžiąją dalį sudarė Džaziros ūkininkai ir urbanizuoti Sirijos dykumos beduinai, buvo šiek tiek kurdų, armėnų, asirų, tačiau mieste dominavo sunitai. Šis miestas turi ypač tragišką reikšmę armėnams, kadangi čia buvo stovyklos, kurios tapo galutiniu kelionės tašku per 300 000 armėnų 1915 m. Daliai jų pavyko išlikti ir Asado valdymo metais Deir ez-zoras buvo tapęs armėnų kultūros centru.

Kaip ir visoje Sirijoje, protestai prieš Basharą al Asadą Deir ez-zore prasidėjo 2011 m. kovą, o 2012 m. vasarą prasidėjo ginkluoti susirėmimai tarp SAA ir sukilėlių. Dykumoje, kur miestų nedaug, o esantys nėra dideli, sukilėliai greitai ėmė kontroliuoti didžiąją dalį apylinkių. Maždaug tuo pačiu laiku regione ėmė aktyviai veikti Jabhat al Nusra – su „al Qaeida“ siejama grupuotė, neretai koordinavusi veiksmus su Laisvąja Sirijos armija. Nuolatiniai turto, žmonių grobimai, religiniu pagrindu nukreiptas smurtas, opozicionierių susidorojimo būdai su Asado šalininkais tapo pirmuoju ženklu, jog sukilėliai veikia kitaip nei galima tikėtis iš nuosaikiosios opozicijos ir jie neatneš lauktų demokratizuojančių reformų.

Tačiau tai nebuvo istorijos pabaiga. 2014 m. balandį iškilo ISIS, kuri itin sparčiai pradėjo plėstis ir jau birželį užėmė Mosulą bei plėtėsi ir į Vakarus. Dalis sukilėlių prisijungė prie ISIS, dalis buvo išžudyta, o Asado pajėgoms nebuvo pasirinkimo. Nespėjusieji pabėgti buvo išžudomi arba užsidarydavo apsiausty. Deir ez-zoras tapo miestu, kur miesto gynėjai sugebėjo sutelkti galią ir atremti ISIS puolimą. Ši, nesugebėdama pralaužti SAA gynybos linijų, 2014 m. pabaigoje pradėjo miesto blokadą.

Nors SAA kontroliuojama teritorija nuolat mažėjo, tačiau gynybos požiūriu situacija itin blogėti pradėjo 2016 m. rugsėjį po JAV antskrydžio, kai buvo atakuotos SAA pozicijos ir žuvo per 80 karių. Nors JAV teigia, kad antskrydis įvyko per klaidą, ISIS tuo pasinaudojo ir pradėjo puolimą bei dar labiau apkarpė Asado kontroliuojamų teritorijų dydį. SAA sugebėjo puolimą atremti, buvo atsiųsta papildomai keli šimtai karių, tačiau jėgų balansas pakito Asado nenaudai. Tai sutapo su prasidėjusiu Mosulo puolimu, todėl spaudžiama ISIS pradėjo ruošis Deir ez-zoro puolimui, kuris įvyko 2017 m. pradžioje, pasibaigęs oro uosto atkirtimu nuo likusios miesto dalies. Per SAA kontrpuolimą šis atstumas buvo sumažintas iki 600 metrų, tačiau blokada nebuvo pralaužta. Ne kartą per šiuos pustrečių metų buvo pasirodę pranešimų apie gyventojų evakuaciją į kitas Sirijos dalis, tačiau oficialūs Damasko šaltiniai nuolat tai neigia ir armija kviečiama bet kuria kaina išlaikyti miesto kontrolę.

Šiandien akivaizdu, kad galimybės atsilaikyti patiems tampa vis labiau miglotos, ir kitas stambus ISIS puolimas miestui gali būti lemiamas. 2016 m. Asado pajėgoms su Rusijos pagalba atsikovojus Palmyrą buvo manoma, kad Deir ez-zoras bus kita SAA atakos kryptis, juolab kad jį nuo Palmyros skiria tik keli dykumos miestai, tačiau strategiškai buvo pasirinkta kova su Vakarų remiamomis grupuotėmis ir Alepo išvadavimas. Sutelkus pajėgas šiaurėje, susilpnėjo kitų frontų gynyba, todėl galiausiai vėl buvo prarasta Palmyra. Tačiau vietos gyventojams viltis sužibo netikėtoje vietoje – JAV remiamoje Sirijos demokratinių pajėgų (SDF) operacijoje Rakai išlaisvinti. Deir ez-zoro karinės tarybos, kilme siejamos su Laisvąją Sirijos armija ir neretai naudojančios šias vėliavas, vadas Abu Khoula teigė, kad trečioji operacijos fazė į rytus nuo Rakos yra pasiruošimas Deir ez-zorui išlaisvinti ir pabrėžė su Artimiesiems Rytams būdinga beletristika, kad „jie kovos petys petin su SDF siekiant išlaisvinti ne tik šiuos du miestus, bet ir visus regiono žmonės“. Tačiau šie keliasdešimt kilometrų, skiriantys Deir ez-zorą nuo išsivadavimo, bus itin sudėtingi. ISIS 2017 m. vasarį paragino savo kovotojus visais įmanomais būdais bandyti pralaužti miesto gynybą. Donaldui Trumpui taip pat reikės įtikinti Turkiją, kad kurdų vedamos SDF pajėgos, nepaisant šios ryšių su PKK, yra patikimesnis partneris nei Turkijos remiama Laisvoji Sirijos armija, kuri parodė savo neveiksnumą Eufrato skydo operacijoje. Nors Trumpo pozicija Sirijos klausimu tebėra neaiški, jau dabar galima įžvelgti naują tendenciją: Obama siekė bet kuria kaina spausti Asadą ir jį nuversti, o Trumpas perorientavo prioritetus ir ėmėsi ISIS naikinimo nekeliant išankstinės Asado pasitraukimo sąlygos.

Deir ez-zoro gyventojams nėra kada galvoti apie Sirijos demokratizaciją bei jų nedomina parama opozicijai. Jiems nėra kada politikuoti, kadangi jie kasdieną susiduria su mirtimi. Tai suvienijo net buvusius Asado oponentus. Pavyzdžiui, vietinis Al-Šaitat klanas, buvęs opozicijoje, iškilus ISIS, kuri įvairiais būdais nužudė apie klano 900 narių, perėjo į Asado pusę suprasdami, kad fronte nesprendžiamas klausimas dėl Sirijos demokratizacijos. Tai egzistencinis klausimas, o gynybos linijų pralaužimas būtų rūstus nuosprendis daugeliui. Sirijoje jau priprasta prie nuolatinio žiaurumo ir galimybės bet kada netekti gyvybės. Tačiau musulmonai tiki likimu, todėl Deir ez-zoro gyventojai mano, kad Dievas jais pasirūpins, o jeigu mirti lemta, tai nėra ko galvoti apie tai, ko nepakeisi. Kasdienybę Deir ez-zore kasdien užpildo rūpestis, kaip išgyventi dar vieną dieną.