William Bossen/Unsplash.com nuotr.

Iš to, ką A pasako apie B, daugiau galime sužinoti ne apie B, o apie A. Kitaip tariant, mūsų kalba dažniausiai daugiau pasako ne apie tuos, apie kuriuos kalbame, o apie mus pačius, kurie kalbame. Nebeprisimenu, kur pirmą kartą perskaičiau šį posakį, tačiau ne vieną ir ne du kartus galėjau įsitikinti jo teisingumu.

Štai Laisvūnas Šopauskas portale „Pro Patria“ surašė tris ilgus tekstus apie tariamai simuliakrinę arba neoliberalią filosofo Vytauto Ališausko krikščionybę. Tiesa, vien V. Ališausko asmenybe čia neapsiribojama, demaskuojami visi jo mokiniai, globotiniai ir bendraminčiai. Pristačius V. Ališauską kaip sąmokslininkų vadą, argumentuojama, kad kartu su juo išvidinį krikščionybės, o tiksliau katalikybės griovimo darbą atlieka žurnalas „Naujasis židinys“, dienraštis „Bernardinai.lt“ ir per Lietuvos radijo pirmąją programą transliuojama „Mažoji studija“. Esminė rašinio mintis labai paprasta – yra vadinamieji buldozeriniai ateistai, kurie atvirai kovoja su religija, ir yra kitų, kiek sofistikuotesnių, kurie infiltruojasi į tikinčiųjų gretas ir ardomąjį darbą atlieka iš vidaus. „Išplauti ir susinti  katalikišką socialinį ir politinį mokymą bei propaguoti laisvąją rinką, eurofederalizmą ir kultūrinį liberalizmą“, – štai koks, anot L. Šopausko, yra tų užsimaskavusių simuliakrinės krikščionybės išpažinėjų tikslas. Visa tai, jo teigimu, kardinaliai prieštarauja katalikybei.

„Bernardinai.lt“ labiausiai kliūva už tai, ką autorius įvardija kaip tolerancijos propagandą, remiantis viską atleidžiančio Dievo samprata. Stop, bet ar ne popiežius Pranciškus pareiškė, kad nėra tokių nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti? Popiežius nepanaikino nuodėmės kaip tokios, neatšaukė nė atgailos už jas. Jis tik pasakė, kad tas, kuris nuoširdžiai atgailauja, gali tikėtis atleidimo iš Bažnyčios, kuri turėtų būti tarsi karo lauko ligoninė, veikianti ten, kur nuodėmė atakuoja stipriausiai. Teisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę.

Ar gailestingumui šiandien labiausiai priešinasi ne tie, kurie patys už viską labiausiai nori būti teisėjais, kurie yra pasiryžę nuo pareigų nušalinti net patį šv. Petrą, kad tik galėtų sudarinėti sąrašus tų, kuriems bus lemta patekti į Dangų? Nors ir tas sąrašas gal net ne pats svarbiausias. Svarbiausia juk surašyti sąrašą tų, kuriems nebus atleista, kurie kaip kad toje žymiojoje Mikelandželo Siksto koplyčios freskoje dardės į peklą.

Taip, tolerancija juk irgi maišo. Dažniausiai maišo tolerancija, kuriai suteikiame tokią reikšmę, kokią tik patys norime. Tada nestebina, kad tolerancija tampa karikatūra, vaizduojančia abejingumą, savo pozicijos neturėjimą, tiesos atsižadėjimą. Tada muši ir pajuoki baubą, kurį pats nusipiešei. Problema čia ta, kad, kaip rašė rabinas Jonathanas Sacksas, tolerancijos kaip pakantumo prireikė ne tada ir ne tam, kad žmonės nebetikėtų tiesa, nebetikėtų Dievu, o tam, kad jie skirtingai tikėdami neskubėtų perrėžti vienas kitam gerklės ir savo nesutarimus aiškintųsi civilizuotomis priemonėmis, nepaminančiomis kito žmogaus orumo, sąžinės laisvės, pamatinių teisių.

Galima rinktis, kaip atsakyti į L. Šopausko tekstą. Galima jį ignoruoti, tačiau tai suteiktų galimybę pačiam autoriui argumentuoti, kad jo kritikuojamieji neva neturi kontrargumentų. Žinau, kad kai kas autorių svarsto apkaltinti melu ir net kreiptis į Žurnalistų etikos komisiją ar kitas instancijas.

Savo ruožtu aš pats teturiu keletą klausimų, kurie leistų geriau suprasti tikruosius autoriaus tikslus rašant šį tekstą. Roberto Harriso knygoje „Konklava“ vienas kardinolų pareiškia, kad sąmokslo teorijų plėtotojai yra mūsų dienų eretikai. Sąmoksliškai kvepia ir ta sukonstruota primityvi schema, kurioje V. Ališauskas įvardijamas kaip tariamo krikščioniškojo flango konstruojant simuliakrinę katalikybę lyderiu. Panašu, kad analizė nepradedama hipotezės, kurią būtų galima patvirtinti arba paneigti išsikėlimu. Ji pradedama jau turint tvirtą nuostatą dėl to, kad egzistuoja toks būrys „simuliakrinės krikščionybės“ kūrėjų. Tada belieka tik selektyviai atrinkti išankstines nuostatas patvirtinančius faktus ir nutylėti viską, kas tiems faktams prieštarauja. Bingo, įrodyta. Nors iš tiesų tai, manding, čia išeina taip, kad simuliakrų kūrimu kaltini kitus, nors būtent pats juos ir konstruoji.

Itin keistai atrodo, kad tekste tokią svarbią vietą užima krepšelių klausimas švietime. Suprask, kad tai yra tarsi lakmuso popierėlis siekiant įvertinti vieno ar kito asmens krikščioniškąsias nuostatas. Bet ar tikrai? Diskutuoti dėl pačios reformos esmės ir jos padarinių tikrai galime, tačiau piršti mintį, kad krikščionys turėjo pasisakyti prieš vadinamąją „krepšelinę reformą“, man regis, jau yra paties katalikiško socialinio mokslo suprimityvinimas, o dar tiksliau tariant, gudri manipuliacija siekiant išnaudoti katalikybę politinėms diskusijoms užkardyti ir vienai alternatyvai primesti.

Itin daug pylos L. Šopausko tekste tenka tam, ką jis vadina „laisvosios rinkos fundamentalizmu“. Konkretus šio fundamentalizmo įsikūnijimas yra Laisvosios rinkos institutas, bendradarbiavimas su kuriuo, suprask, yra vienas iš „simuliakrinės krikščionybės“ įrodymų. Čia daugiausia kliūva Pauliui Subačiui. Katalikų bendradarbiavimas su Laisvosios rinkos institutu yra laikomas nenatūraliu. Tačiau, jei kritikas yra nuoseklus, tai jis turėtų kelti ir klausimą dėl vyskupo Kęstučio Kėvalo teksto instituto išleistoje knygoje „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“. Kaip gali vyskupas bendradarbiauti su institucija, kuri, kaip teigia L. Šopauskas, viską daro priešingai, nei liepia Bažnyčios mokymas? O gal čia tik autorius nupiešia tokį sukarikatūrintą institucijos vaizdą?

Jei žurnalas „Naujasis židinys“ in corpore yra „simuliakrinių krikščionių“ leidinys, kaip kad bando parodyti L. Šopauskas, tai kyla klausimas, ką jo redakcinėje kolegijoje veikia Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Jei „Mažojoje studijoje“ yra susibūrusi „simuliakrinių katalikų“ kuopelė, tai koks vaidmuo joje tenka broliams pranciškonams Juliui Sasnauskui ir Arūnui Peškaičiui? Kitaip tariant, ar abejojama jų krikščionybe? O gal tiesiog norint suvesti asmenines sąskaitas su kai kuriais asmenimis šešėlis metamas ir ant šių ganytojų? O gal jie nesupranta, kur atsidūrė? Klausimų kyla daug.

Įdomu, kokia autoriaus nuomonė apie tokius įtakingus katalikų mąstytojus ir laisvos rinkos šalininkus kaip Samuelis Greggas ir visas Actono institutas ar popiežiaus šv. Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis? Juk, kaip suprantu, laisvąją rinką jie gina ne todėl, kad norėtų demontuoti krikščionybę, būtų pasišventę kokiam nors socialinės inžinerijos projektui, o tiesiog todėl, kad labiau pasitiki žmogaus laisve spręsti, o ne valstybiniu reguliavimu, kuris, telkdamas vis didesnius reguliacinius svertus ir išteklius centrinės valdžios rankose, vestų ne tik į ekonomikos neefektyvumą, tačiau ir į augantį despotijos pavojų.

Beje, o kaip su fundamentalizmu? Ar fundamentalizmas blogas per se? O gal tik tada, kai tai yra rinkos fundamentalizmas? Ar kai kurie fundamentalizmai yra leidžiami ir pateisinami, tarkime, religinis ar tautinis, ar abiejų jų mišinys? Jei fundamentalizmas blogas per se, tai jo priešingybė būtų nuosaikumas. Tačiau ar ne nuosaikumas L. Šopauskui ir jo kolegoms yra traktuotinas kaip silpnybė, yda, eliminuotina problema?

Eurofederalizmą L. Šopauskas taip pat įvardija kaip problemą. Taip, ne kokį nors konketų eurofederalizmo modelį, o apskritai pačią idėją. Lyg nebūtų buvę katalikų, pasisakiusių už Europos federaciją. O gal pasisakydami už Europos federaciją jie automatiškai nustojo būti katalikais? Pats Jacquesas Maritainas Antrojo pasaulinio karo metu rašė, kad federacinė Europa, kurios vardan būtų iš dalies apribotas valstybių suverenitetas, yra sprendimas, galintis padėti užkirsti kelią ateities kruviniems konfliktams.

Bažnyčia egzistavo ir prie imperijų, ir prie karalysčių, ir prie tautinių valstybių, ir prie Europos integracijos projekto. Taip, kai kam galbūt norėtųsi paversti Bažnyčia nacionalistinės ideologijos priedėliu, tačiau Bažnyčios misija yra kitokia, ji yra visuotinė, t.y. peržengianti tautinių valstybių, imperijų, sąjungų sienas. Bažnyčia nedaro stabo iš tautos, Bažnyčios socialinio mokymo centras yra žmogiškasis asmuo, kurio išganymo siekiama. Katalikybė nėra tik klijai, kuriuos galima paimti norint sulipdyti tautos namus.

Bažnyčios mokymas kalba apie subsidiarumo principą kaip apie priedermę, kad „aukštesnioji organizacija neturi kištis į žemiau esančios vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti, iškilus būtinybei, ir jai padėti, derinant jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekiant bendros gerovės“. Tad tiek Europos integracijos projektas, tiek tautinės valstybės veikimas turėtų būti vertinamas pagal tą patį principą. Iš XX amžiaus istorijos puikiai žinome, kaip ta pati tautinė valstybė geba sutrypti šį principą. Be to, Europos integracijos procesas nebūtinai yra pasmerktas pažeisti subsidiarumą. Tad turėtume kalbėti apie konkrečius atvejus.

Paliečiau čia tik kelis svarbius klausimus. Nenoriu apsistoti prie autoriaus knibinėjimosi kai kurių aptariamų asmenų praeityje ieškant kabliukų, kurie neva pagrįstų jo poziciją, kad dalis jo aptariamų asmenų yra buvę komjaunuoliai, tęsiantys „subtiliojo ateizmo“ tradiciją ir „savo marksistines ir ateistines kompetencijas“ naudojantys „krikščionybės simuliakrui kurti“. Visa tai vėlgi yra ne argumentacija, o veikiau bandymas rankioti pabiras razinas iš oficialių dokumentų ar gandų, kad būtų paramstytas iš anksto susikurpta pozicija. Ideologija eina pirma.

Laimei, krikščionybė kalba apie Dievo, o ne žmonių teismą, ypač ne teismą tų, kuriems taip norisi įsitvirtinti didžiojo inkvizitoriaus krėsle. Iš „Didžiojo inkvizitoriaus legendos“, deja, žinome, kad galima veikti ir Jėzaus vardu, tačiau jį visiškai atmesti, t. y. iš jo mokymo susikonstruoti ideologiją, tarnaujančią savo galios, teisuoliškumo įtvirtinimo poreikiams.