Evgenios Levin nuotrauka

Mūsų draugai iš portalo „ProPatria“ pirmadienį mums skyrė išskirtinai daug dėmesio. Pridėjo „Bernardinai.lt“ prie savotiškos katalikybės Lietuvoje „blogio ašies“ – kartu su „Naujuoju Židiniu–Aidais“ ir „Mažąja studija“. Kompanija gana garbinga.

Kaip ir kiekvienas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų (VU TSPMI) susidūriau su „Pro Patria“ labai asmeniškai. Kai buvau pirmakursis, organizacija dar tik žengė savo pirmuosius žingsnius. Apskritai 2011-ieji buvo judėjimų kūrimosi metai VU TSPMI tuo laikotarpiu buvo įkurtas ir „Dešiniosios minties centras“ (DMC), kurį laiką organizacijos praktiškai persidengė – daugelis ryškesnių abiejų judėjimo narių priklausė abiem.

Kaip ir kiekvienas VU TSPMI pirmakursis, buvau didelis Vytauto Radžvilo gerbėjas. Tokiems kaip aš, ką tik išaugusiems provincijos abiturientų drabužius, tai buvo intelektualinis iššūkis ir visiška alternatyva tam, ką girdėdavome mokyklose. Tai buvo visiškai naujos, sukrečiančios patirtys. Ne kartą po seminarų išeidavome kitokie, negu ateidavome. Sukrėsti, nustebinti, šokiruoti. Atsiverdavo naujos erdvės ir naujas suvokimas. Ne veltui studentų tautosaka teigia, kad kartą į auditoriją per V. Radžvilo paskaitą užsukęs Egdūnas Račius atmosferą palygino su... ortodoksų mišiomis!

Buvau prie tų studentų, kurie šventai tikėjo kiekvienu V. Radžvilo žodžiu, nepraleido nė vienos paskaitos, visada kruopščiai ruošdavausi seminarams ir, be abejo, gana neblogai išlaikiau egzaminus.

Kai atsirado interneto portalas „Pro Patria“, man jis pirmiausia asocijuodavosi būtent su tuo, jog jame publikuojami V. Radžvilo tekstai. Jeigu ten rašo V. Radžvilas, vadinasi, ten yra Tiesa. Ne vienam savo aplinkos žmogui kažkada esu rekomendavęs skaityti šį portalą, ypač dėl to, kad bėgant laikui atrasdavau vis daugiau tekstų gyvybės apsaugos, šeimos klausimais.

Visgi mane pirmiau užverbavo „Dešiniosios minties centras“, o dar po gero pusmečio įvyko tikrai labai taikios ir kultūringos skyrybos – didžioji dalis tuometinių aktyvistų (Linas Kojala, Vytautas Keršanskas) pasirinko DMC, Vytautas Sinica liko prie „Pro Patrios“ platformos. Santykiai tarp organizacijų buvo ir turbūt reikėtų sakyti, tebėra gana draugiški – esame ne vieną jų tekstą publikavę savo žurnale „Tribūna“.

Visgi, laikui bėgant, „Pro Patrios“ idėjos man darėsi vis tolimesnės. Pirmą kartą visu aštrumu tai ėmiau jausti todėl, kad vis daugiau kritikos portale sulaukdavo popiežius Pranciškus. Nors portalo skiltyje „Sambūris“ rašoma: „Tikime, kad katalikybė yra lietuvių politinės tautos moralės ir kultūros pagrindas, kurį turime saugoti ir skleisti valstybės labui“, tačiau Katalikų Bažnyčios galva čia nuolat sistemingai maišomas su žemėmis.

Viršūnė veikiausiai buvo pasiekta praėjusią savaitę publikuotu verstiniu tekstu, kuriame Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, abortą ir kontracepciją skatinančios organizacijos, gyventojų skaičiaus kontrolės organizacijos, George'as Sorosas, klimato kaitos aktyvistai, Vakarų žiniasklaida, LGBT ir feministiniai judėjimai, marksistai ir anarchistai, Amerikos švietimo įstaigos, masonai, korporacijos ir multimilijonieriai, karingasis islamas kartu su popiežiumi Pranciškumi ir Vatikanu vykdo „beveik šėtonišką išpuolį“ prieš D. Trumpo administraciją.

Paradoksaliausia, kad šioje svetainėje nuolat savo tekstus publikuoja kunigai: Robertas Urbonavičius, Nerijus Pipiras. Gana tragikomiškai atrodo, kai šalia Katalikų Bažnyčios kunigo R. Urbonavičiaus teksto atsiranda Pijaus X kunigų brolijos nario Edmundo Naujokaičio video. Kaip yra rašę „Bažnyčios žinios“: „Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra katalikiška organizacija, ji nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, nes 1988 m. arkivyskupo M. Lefebvre sprendimas konsekruoti vyskupus be popiežiaus sutikimo užtraukė Bažnyčios ekskomuniką – atskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios. Panaši liturgija ir iš Katalikų Bažnyčios pasisavintos maldos formos, stokojant informacijos apie Šv. Pijaus X kunigų brolijos veiklą, gali suklaidinti katalikusׅ“. Popiežius Benediktas XVI ekskomuniką panaikino ir siekė susitarti dėl brolijos grįžimo į Bažnyčią sąlygų. Šių metų birželį organizacija paskelbė nesieksianti kanoninio pripažinimo. Taigi, nors brolija šiuo metu nebėra atskirta nuo Bažnyčios, neturi jokio juridinio statuso Katalikų Bažnyčioje. Kaip prieš kelerius metus sakė Tikėjimo ir mokslo kongregacijos prefektas Gerhardas Mulleris, organizacija yra schizmatikai, kuriems paliktas kelias sugrįžti į vienybę su Šv. Sostu, tačiau jie šiuo metu patys tą galimybę atmeta. Pats Benediktas XVI teigė, jog, nepaisant panaikintos ekskomunikos, jokios „kunigų“ vykdomos tarnystės netampa legitimios bažnytinės teisės požiūriu.

Įdomu, kaip N. Pipiras ir R. Urbonavičius patys vertina portalo bendradarbiavimą su Pijaus X kunigų brolijos atstovu Edmundu Naujokaičiu? Kunigai, bendradarbiaujantys su „ProPatria“ priklauso Kauno arkivyskupijos jurisdikcijai, pats Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas yra „Naujojo Židinio–Aidų“ redakcinės kolegijos narys, o šį leidinį L. Šopauskas laiko simuliakrinės krikščionybės atstovais.

Galiausiai „simuliakrinei krikščionybei“ tuomet atstovauja ir Mažesniųjų brolių ordinas – pranciškonai, kurie yra interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ steigėjai. Ypač aišku Julius Sasnauskas, nes darbuojasi ir „Mažojoje studijoje“.

Nenorėčiau „ProPatria“ vaizduoti taip, kaip jie vaizduoja mus – kaip absoliutaus blogio. Kalbant apie ne vieną politikos klausimą, iš tikrųjų mano paties asmeninės pažiūros yra per vidurį tarp to, ką siūlo „Naujasis Židinys-Aidai“ (nors savaime suprantama, kad apie kažkokią bendrą „židiniečių“ ideologiją reiktų kalbėti atsargiai, nepaisant to, jog dominuojančias tendencijas galima išskirti) ir „ProPatria, be to, daugeliu atvejų turbūt netgi arčiau „ProPatria“ pozicijų. Kalbant tiek apie vieną, tiek apie kitą organizaciją, man labiausiai kliūna elitizmas – ar tai būtų „ProPatria“ laikysena, kurią galėčiau pavadinti „o dabar mes pasakysime, kaip viskas yra iš tikrųjų“, ar kai kurių „Naujojo židinio–Aidų“ veikėjų arogancija ar netgi pseudoaristokratiška laikysena.

Tad tai, kuo pastaruoju metu ar kiek anksčiau užsiėmė „ProPatria“ (kaip dar vieną iš dabartinės padėties kregždžių galėčiau paminėti „Europeizatorių galeriją“) bent jau mano akyse triuškinamai nusveria tuos dalykus, dėl kurių portalą būtų galima puikiai vertinti – diskusijas dėl istorijos politikos, dėmesį šeimos politikos klausimams, kartais tikrai puikius pokalbius apie iškilias istorines Lietuvos asmenybes.

Reiktų nepamiršti, kad kalbame apie objektyviai vertinant, itin sėkmingą organizaciją. „Facebook“ jie turi 2,5 karto daugiau gerbėjų už pagrindinius savo oponentus „Naująjį židinį-Aidus“. Sėkmingai dirba su jaunimu – kiekvienais metais nemažai pirmakursių įsitraukia į jų gretas. Nenuostabu. Šiuolaikinis jaunimas tikrai nori radikalumo ir atsakymų. „ProPatria“ sėkmingai kuria tų, kurie „žino kaip yra iš tikrųjų“ mitą, be abejo, veikia ir milžiniškas V. Radžvilo, autoritetas, kuris šiai organizacijai yra kaip „dvasinis lyderis“. Nemanau, kad tai iš principo yra bloga mokykla, tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime turi ateiti tas laikas, kai jis privalo nustoti vadovautis sukramtytais ir ant lėkštutės padėtais atsakymais.

Kalbant apie Laisvūną Šopauską, ne kartą prie jo tekstų pastebėjau prierašų, jog jo tekstus atsisakė spausdinti visos žiniasklaidos priemonės ir liaupsių dėl to, jog Lietuvoje niekas nepajėgia tokiu lygiu polemizuoti. Pasirausęs po savo el. paštą, turiu pripažinti ir savo kaltę dėl to – esu gavęs vieną tekstą, kurio nutariau nepublikuoti dėl itin didelės apimties ir gana specifinės temos. Visgi polemikos čempionu L. Šopauską verčia būtent jo tekstų apimtis.

Tarkime, pagal LRT radijo laidą parengtą publikaciją apie Kristiną Sabaliauskaitę – daugiau nei 1500 žodžių. L. Šopausko atsakas 10 000 žodžių, tekstas iš dviejų dalių. Matematika paprasta – norėdama panašiu lygmeniu atsakyti, K. Sabaliauskaitė turėtų parašyti 60 000 žodžių. Tai maždaug keturi magistro darbai. Dauguma žmonių gyvenime užsiima ir kitais dalykais, ne tik karais su kitais, tad nenuostabu, jog L. Šopauskas gali jaustis nugalėtoju.  

Ne vieną iš organizacijos aktyvistų pažįstu asmeniškai, gerbiu ir toliau gerbsiu. Dauguma jų tikrai yra talentingi žmonės ir gyvenime turėtų pasiekti labai daug. Tik gaila, jog šiuo metu organizacija, kuri pagal jos pavadinimą turėtų kovoti už Tėvynę, daugiausia energijos skiria kovai prieš popiežių, Katalikų Bažnyčią ir kitus krikščioniškos minties skleidimo kanalus.