Toliau publikuojame Šeimos sinodo darbą apibendrinančio ir popiežiaus Pranciškaus pasirašyto dokumento apie meilę šeimoje garsųjį 8 skyrių, kuriame aptariamos tiek įvairios silpnumo ir netobulumo situacijos, tiek ir įžvalgos bei palydėjimo būtinumas.

Norint tinkamai suprasti, kodėl tam tikromis vadinamosiomis „nereguliariomis“ situacijomis galima ir būtina ypatinga įžvalga, yra vienas dalykas, į kurį privalu atsižvelgti, kad niekada nekiltų mintis, jog siekiama sumažinti Evangelijos reikalavimus. Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas bei aplinkybes. Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės.

Vien normos nežinojimu čia negalima apsiriboti. Subjektui, nors ir gerai žinančiam normą, gali būti labai sunku suvokti „vertybes, glūdinčias moralinėje normoje“, arba jo konkreti situacija gali neleisti kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant. Sinodo tėvai taikliai pareiškė, jog „gali egzistuoti veiksnių, apribojančių gebėjimą spręsti“.

Jau šventasis Tomas Akvinietis pripažino, kad kas nors gali turėti malonę ir meilę, bet negalėti gerai vykdyti kokios nors iš dorybių, kitaip tariant, nors ir turi visas įkvėptąsias moralines dorybes, kurios nors iš jų buvimo gali aiškiai neparodyti, nes tos dorybės išorinis praktikavimas apsunkintas: „Sakoma, kai kurie šventieji neturi tam tikrų dorybių, nes jiems sunku parodyti jas aktais, net jei turi visų dorybių įpročius“.

Apie tokias sąlygas Katalikų Bažnyčios katekizme nedviprasmiškai sakoma: „Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys“. Kitame straipsnyje vėl kalbama apie moralinę atsakomybę mažinančias aplinkybes ir jų įvardijama nemažai: „emocinis nesubrendimas, įpročio jėga, prislėgtumo būklė ir kiti psichiniai bei socialiniai veiksniai“.

Todėl neigiamas objektyvios situacijos įvertinimas neapima asmens pakaltinamumo ar kaltumo įvertinimo. Manau, jog tokių įsitikinimų kontekste labai priderėtų tai, ką panoro pareikšti daugelis Sinodo tėvų: „Tam tikromis aplinkybėmis asmeniui labai sunku elgtis kitaip. Pastoracinis įvertinimas, net ir atsižvelgdamas į tinkamai išugdytą asmens sąžinę, neturi tokių situacijų išleisti iš akių. Atliktų aktų padariniai irgi nebūtinai yra visais atvejais vienodi“.

Pripažindami konkrečių lemiančių veiksnių svorį, galime pridurti, kad žmonių sąžinė turėtų būti labiau įtraukta į Bažnyčios praktiką tam tikrų situacijų, kuriose objektyviai neįgyvendinama mūsų santuokos samprata, atžvilgiu. Savaime suprantama, būtina raginti brandinti sąžinę, kuri būtų apšviesta, išlavinta ir lydima ganytojų atsakingos bei rimtos įžvalgos, ir vis labiau pasitikėti malone. Tokia sąžinė gali ne tik suvokti, kad tam tikra situacija objektyviai neatitinka visuotinių Evangelijos reikalavimų, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai pripažinti, kad kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui, ir su tam tikru moraliniu tikrumu atrasti, jog būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotybių įvairovėje reikalauja pats Dievas, nors tai iki galo ir neatitinka objektyvaus idealo. Kad ir kaip būtų, atminkime, toks įžvelgimas yra dinamiškas ir turi likti visada atviras naujam augimo etapui ir naujiems sprendimams, leidžiantiems idealą įgyvendinti visapusiškiau.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7