Kai savęs rimtai paklausiu, kiek pažįstu tikrai mylinčių žmonių, turiu pripažinti, kad ne tiek ir daug. Veikiau matau daug įvairiais būdais prie gyvenimo prisitaikiusių (tai ypač tinka vyresniajai kartai), su savo problemomis kovojančių, tačiau retai laimingų, džiaugsmingų ar tikrai mylinčių žmonių. Atrodo, lyg meilė būtų tapusi padorumu, o gal tik pareiga. Žinoma, tarp savo draugų ir bendraamžių matau daug daugiau tų, kuriuos galėčiau apibūdinti kaip tikrai mylinčius. Tai, žinoma, nieko nuostabaus – sovietmetis paliko daug žaizdų, o jaunystei būdingas tas ypatingas polėkis ir gebėjimas džiaugtis čia ir dabar. Tačiau kuo mes tapsime po dešimties, dvidešimties ar daugiau metų? Ar visas polėkis nebus tik papildoma energija, skirta beveidei rinkos konkurencijai palaikyti ar valstybės biurokratiniam aparatui remti?

Paradoksalu, nors sovietmečiu didžioji dauguma iniciatyvos buvo užgesinta, kuriant dirbtinę lygybę, tačiau šiandien ją taip pat labai lengvai gali sunaikinti nuolatinė rinkos konkurencija ar tiesiog šiuolaikinis darbo paskirstymas.

Kaip tai vyksta? Man pačiam baisiausias to pavyzdys – perspektyvių specialybių sąrašai, kurie dar ir nuolatos keičiasi. Blogiausia jų savybė ta, kad, užuot skatinę klausti jauną žmogų – kas aš esu, jie kelia klausimą – kur aš tinku? Arba ,kitaip tariant, kaip galiu atlikti pelningiausią įmanomą sandėrį tarp savo turimų gebėjimų ir rinkos poreikių?

Problemos čia kyla kelios. Pirma, vienas pagrindinių žmogaus troškimų yra susieti save su pasauliu per savo darbą. Šis jam kelia pasitenkinimą tik tada, kai yra atsakas į paties žmogaus keltus klausimus ar trūkumus, kuriuos jis matė pasaulyje. Klausimas apie perspektyvą, deja, pranašauja nulines galimybes šio klausimo kėlėjui, nes perspektyva bus to, kas jam nurodys vienas ar kitas užduotis, prie kurių šiam teliks prisitaikyti.

Kaip rašė vokiečių sociologas Erichas Frommas, meilė – esminis atsakas į žmogaus egzistencijos problemą, o stipriai centralizuota ir į gamybą orientuota visuomenės struktūra, šį gebėjimą, deja, naikina. Tai vyksta dėl vienos labai paprastos priežasties. Logiškai mąstant, meilė – prisitaikymo priešybė. Jai kaip oro reikia aktyvumo, sugebėjimo kiekvieną dieną naujai atrasti tą ar tuos, kuriuos myliu. Masinei produkcijai ar aptarnavimuio, atvirkščiai, reikia prisitaikymo, atsisakyti savęs dėl tikslo, kuris nėra tavo paties. Tai sukuria užtikrintumą, tačiau kartu ir svetimumą. Nuolatinis kitų žmonių tikslų vykdymas, kas yra centralizuotų biurokratinių aparatų veikimo pagrindas, kuria žmogų, kuriam spontaniškumas, savo paties iniciatyva ir galiausiai net jausmai tampa kliūtimis. Šitokiu būdu meilę, kaip aukščiausią žmogaus sąsajos su pasauliu išraišką, neretai keičia biurokratinis darbas ir konformizmas, kaip pagrindiniai įstaigos planktono mentaliteto bruožai.

Tai, kad norint pasiekti meilę reikia išsiugdyti gebėjimą veikti aktyviai, spontaniškai ir nuolatos palikti savo patogumų zoną, puikiai įrodo ir vieno garsiausių lenkų režisieriaus Kšyštofo Kiesliowskio juosta „Trumpas filmas apie meilę“. Jis labai gerai reprezentuoja pokytį tarp išnaudotojiško požiūrio, kurį galėtume priskirti prisitaikančiai visuomenei, ir meilės, kaip pagrindinės, etika besivadovaujančios žmonių bendruomenės savybės. Filmo protagonistas – jaunas vaikinas, vakarais pro savo paties įsirengtą teleskopą stebintis jaunos menininkės nuotykius gretimame name. Nors pradžioje tai atrodo tik kaip nebrandus negebėjimas savęs valdyti, tačiau vaikinas prie merginos prisiriša. Pro truputį užsimezga ryšys ir… gimsta meilė. Taip pat jis pastebi, kad dabar jam reikalingos visai kitos savybės, kurias jam reikės išsiugdyti. Vieną akimirką tam, kad galėtų save suvaldyti, jis net turi prispausti prie galvos du ledo gabalus – tai viena garsiausių filmo scenų. Tokiu būdu jis pradeda suprasti, kad meilei reikia nemažų pastangų, tačiau kartu visa tai nenueina perniek. Skirtingai nei banalus prisitaikymas, keliantis liūdesį ir nerimą, pastangos mylėti daro žmogų vis klas kartą laimingesnį.

Tačiau nebūtų teisinga žmones skirstyti į mylinčius ir į įstaigų planktonus. Nei biurokratinis, nei bet koks kitoks darbas nėra blogi patys iš principo. Prasta gali būti tik motyvacija, su kuria juos atliekame. Jei ji – banalus prisitaikymas ir konformizmas, panašu, kad ateityje tapsime nelaimingais, bet jei tai noras padėti kitiems, padaryti valstybę geresne ar prisidėti prie kurio kito tikslo, kuris taip pat yra ir mūsų pačių tikslas, tuomet tikrai būsime laimingi.

Autorius yra „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui „Fortkė“ redaktorius.

Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.