JAV remiamoms Sirijos demokratinėms pajėgoms (SDF) pradėjus trečiosios „Eufrato rūstybės“ fazės antrąją dalį, buvo itin priartėta prie ISIS sostinės de facto Rakos. Nors SDF Rakos neatsiėmė ir nuolat balansuoja ties neramumų su Turkija ir jos remiamų sukilėlių iš Laisvosios Sirijos armijos (FSA) riba, o pirmosiomis kovo dienomis prasidėjo ir tikri tarpusavio mūšiai, tačiau SDF su JAV pagalba puolimo metu nuveikė nemažai: tarp vasario 16 ir 23 d. buvo atsikovotos 37 gyvenvietės, 102 kaimai, atkovota 1666 kvadratinių kilometrų teritorijos, įžengta į Deir ez-zoro provinciją ir atkirstas tiekimo kelias, einantis palei Eufratą ir jungiantis Raką su Deir ez-zoru. SDF pasirodė kaip patikimiausias ir sėkmingiausias JAV vedamos koalicijos prieš ISIS partneris.

Žinoma, šio sėkmingo žygio sparta gali būti vertinama kaip gamtinių sąlygų diktuojamas reiškinys, kadangi šiaurės Sirijoje nėra daug miestų ir karinių taikinių bei ISIS sudėtinga organizuoti gynybą dykrose. Miestuose tai daryti kur kas lengviau: SDF Manbidžo apsiaustis tęsėsi apie du mėnesius, o Turkijos vedamos pajėgos Al-Babui užimti paskyrė dar daugiau laiko. Tačiau tai nė kiek nesumenkina priartėjimo prie Rakos simboliškumo, kuris būtinas kaip įrodymas Vakarų visuomenėms, neretai mažai besidominčioms įvykiais Sirijoje, kad kovojama su pasauliniu terorizmu ir užimtas ISIS bastionas reikštų naują kovos etapą prieš grupuotę. Tačiau, nors miesto užėmimas netaps ISIS pralaimėjimu, nes šiai svarbu ne teritorijos kontrolė, o pati džihadistinė kova, galinti vykti bet kur ir bet kada (pavyzdžiui, dar vasario 21 d. ISIS perkėlė vadovavimo ir koordinavimo bazę iš Rakos į Anbarą Irake), tačiau simbolinį žingsnį žengti nori daugelis, kadangi įsitvirtinimas Rakoje svarbus siejančioms save su regionu kariaujančioms pusėms. Todėl nenuostabu, kad dėl Rakos prasidėjo savotiškos varžybos. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nuolat ragina remti jo vadovaujamą koaliciją iš įvairių FSA grupių kovai su ISIS, o 2016 m. rudenį tai įgyvendinti pabandė ir Damaskas, kai kelių kilometrų atstumu priartėjo prie Al-Thawraho karinės bazės, nuo kurios iki Rakos lieka keliolika kilometrų, tačiau ši ataka baigėsi nesėkme ir buvo grįžta į pradines pozicijas. Užtikrinčiausiai žygiuoja SDF, kurios mūšiai su ISIS buvo girdimi jau pačiame mieste. Tačiau šiandien svarbesnis nei Rakos atsiėmimas, kuris anksčiau ar vėliau įvyks, yra susiformavusios naujos galios įsitvirtinimas, kurį patvirtina vykstantys ginčai dėl SDF. Kurdų dominuojamoje Rožavoje (Rojava – Vakarų/Sirijos Kurdistanas, kurį kontroliuoja SDF), kurioje gyvena 4–6 milijonai žmonių, iš kurių pusė – vidiniai pabėgėliai, susikirto trijų pusių interesai: JAV, Rusijos ir Turkijos. Naivu teigti, kad SDF nėra iš esmės kurdų darinys, ir po šiuo vardu slepiasi ilgametė kurdų patirtis, dėl karo Sirijoje tapusia instituciškai ir kariškai apibrėžtu dariniu, o to neigimas yra ne daugiau nei politinis žaidimas.

Kurdai dabartinėje šiaurės Sirijoje gyveno dar iki Kryžiaus žygių 11 a., o vėliau nuolat minimi įvairiose karinėse kampanijose bei dokumentuose. Tačiau tai buvo kurdų populiacijos periferijoje, o pagrindinis jų paplitimo židinys yra dabartinėje Turkijoje ir Irake. Dabartinės Sirijos kurdų susitelkimo vieta yra šiaurės rytų Sirija, kur buvo mišriai gyvenama su armėnais ir asirais. Tačiau susikūrusioje nepriklausomoje Sirijoje kurdų populiacijos dydis pralenkė kitas mažumas ir, siekiant išvengti separatizmo, praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje prasidėjo stipri regiono arabizacija. 1962 m. 20 % kurdų neteko Sirijos pilietybės, motyvuojant tuo, kad jie į Siriją iš Turkijos atvyko nelegaliai; nebuvo leidžiama vaikams duoti kurdiškų vardų ar steigti kurdų mokyklas, leisti spaudos leidinius ar knygas, atviras kurdų kultūros demonstravimas taip pat nebuvo toleruojamas. Tuo tarpu krikščionys tokių apribojimų nepatyrė. Šalia regione gyvenančių kurdų ir beduinų arabų pradėti kelti arabai iš kitų valstybės regionų.

Tačiau pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje prasidėjo Rožavos revoliucija – Basharui al-Assadui pakeitus savo tėvą Hafezą al-Assadą prezidento poste, buvo pradėtos reformos, vadinamos Damasko pavasariu; kurdai gavo daugiau teisių, 2011 m. balandį kurdams nepiliečiams buvo leista susigrąžinti pilietybę. Gerėjanti situacija ir iš to kylantis kurdų atgimimas lėmė, kad pradėjo augti įtampa tarp vietinių arabų ir kurdų, pasireikšdavusiu atsitiktiniu smurtu, pavyzdžiui, tarp futbolo fanų po rungtynių. 2003 m. susikūrė kairioji, nacionalistinį kurdų Demokratinės unijos partija (YPD), o 2004 m. buvo įkurti Tautinės gynybos daliniai (YPG) kaip YPG sukarinta atšaka. Prasidėjus Sirijos revoliucijai ir Assado pajėgoms pradėjus prarasti teritorinę kontrolę Šiaurės Sirijoje, 2012 m. iškilo YPG kaip vienintelės kurdų pajėgos, sugebėjusios konsoliduotis ir organizuoti gynybą prieš islamistus.

Vis dėlto, kol YPG nebuvo stipri, ji netraukė užsienio dėmesio, o Kobanio gynybai Turkija net atvėrė savo sienas ir leido atvykti Irako Kurdistano Pešmerga daliniams padėti organizuoti gynybą prieš ISIS. Tačiau Kobanio apgultis buvo pralaužta, JAV su koalicija pradėjo remti YPG iš oro, 2015 m. po Tell Abyado miesto puolimo susijungė Kobanio ir Džaziros kantonai ir YPG ėmė plėstis. Šiame žygyje Turkija įžvelgė grėsmę savo saugumui kaltinant YPG ryšiais su Turkijoje uždrausta ir teroristine paskelbta Kurdistano darbininkų partija (PKK). Kita vertus, Turkija negalėjo nenumatyti, kad tautiečių sėkmės paskatinti Turkijos kurdai taip pat gali pradėti judėti, todėl, siekiant nuraminti kurdų augimą, buvo pradėta kalbėti apie arabų teises šiaurės Sirijoje ir plačiai naudoti etninio valymo vykdant kurdifikaciją sąvoka. JAV, norint neprarasti reikšmingos partnerės regione Turkijos, reikėjo kažko imtis.

2015 m. spalį JAV raginimu į jų remiamą koaliciją įtraukti ir vietinius arabus, buvo sukurta SDF, susijungiant gausiausiai regiono grupuotei YPG (50 000 kovotojų) su smulkesniais ir lokaliais daliniais. Steigiamąjį dokumentą taip pat pasirašė kurdiški moterų apsaugos daliniai (20 000), vietinio arabiškojo Šammaro klano Drąsos pajėgos (Al-Sanadid, 7000), Asirų/Aramėjų karinė taryba (2000), opozicinis Rakos Revoliucionierių frontas (Jabhat Thuwar al-Raqqa 800), pasitraukęs iš FSA, multietninė Revoliucionierių armija (3000) ir Džaziros regiono beduinų brigados, kurių skaičius neaiškus, bet neviršija 1000. Gruodį buvo sukurtas politinis flangas – Sirijos demokratinė taryba, kurios tikslas – sukurti sekuliarią, demokratišką, federacinę Siriją Rožavos revoliucijos pagrindu, kurios dvasia įkvėpta 2016 m. gruodį patvirtinta Demokratinės Federacinės Šiaurės Sirijos Sistemos konstitucija, kurių oficialiomis gynybinėmis pajėgomis yra SDF, įprasmina Rožavos suverenumą. Nors į SDF įeina ir arabų, armėnų, turkmėnų, čerkesų, čečėnų brigados, tačiau matant skaičius akivaizdu, kad, nors vėliau prisijungė ir daugiau multietninių grupuočių į koaliciją, tai vis tiek išlieka kurdų dominuojamas darinys.

Karinė SDF sėkmė negalėjo neperaugti į politinius sprendimus. 2016 m. kovo 17 d. Rmelane konferencijos metu turkmėnų, arabų, krikščionių ir kurdų atstovai paskelbė apie Rožavos – Šiaurės Sirijos federacijos įkūrimą jų kontroliuotose teritorijose. Buvo suformuoti trys – Afrino, Džaziros ir Kobanio kantonai su Šahba regionu, kuris kantonu tapo 2016 m. vasarį. Nors šio žingsnio nei Damaskas, nei Vakarų remiama opozicija nepalaimino, tai nesutrukdė Rožavai organizuoti net savo diplomatines misijas ir savarankiškai kurti kontaktus užsienyje. 2016 m. Rožavos atstovybės buvo Rusijoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Irako Kurdistane, tiesa, Čekijoje esanti 2016 m. gruodį buvo uždaryta dėl silpnų ryšių su kurdais ir Turkijos spaudimo.

Kurdų kairysis nacionalizmas lėmė specifinę politinę santvarką. Rožavoje valdymas paremtas konstitucija, vadinama „socialinio kontrakto chartija“, standartiškai užtikrinančia lyčių, religinį, etninį pliuralizmą, turto lygybę. Valdymas yra paremtas tiesiogine demokratija per vietines renkamas tarybas. Tai reiškia, kad egzistuoja itin silpna centralizacija, valdžios vertikalės aukščiausioje padėtyje esantis Demokratiškos visuomenės judėjimas, vadovaujamas PYD, kuris pakeitė prieš tai egzistavusią Kurdų nacionalinę tarybą, tik organizuoja sklandžią vietinių tarybų veiklą ir užtikrina konstitucijos veikimą, kurios esmė yra aktyvus žmonių dalyvavimas visuomenės gyvenime. Prikurta buvo ir įvairių grupių, komitetų ir komunų gatvių, kaimynysčių, kaimų pagrindu, kurių tikslas – susitikti kas savaitę ir aptarti problemas, su kuriomis susiduriama kasdieniame gyvenime. Apsilankantys užsienio diplomatai aiškiai apibrėžtą hierarchiją atranda tik kariniuose daliniuose, tačiau administraciniame ir civiliniame valdyme įvyksta platus pareigų dalinimasis.

Tokiam kairiųjų idėjų pagrindu sukurtam modeliui itin didelę reikšmę turėjo PKK lyderio Abdullah Ocalano mintys. Šis iš įkalinimo įstaigos susirašinėjo su Murray Bookchinu ir jo idėjų apie socialinę ekologiją, tiesioginę demokratiją ir libertarinį municipalizmą pagrindu parengė „Demokratinio konfederalizmo Kurdistane deklaraciją“. Jos esmė buvo nebepulti valdžios (PKK naudojama taktika Turkijoje), o kurti municipalines asamblėjas, kurios taptų demokratija be valstybės, tačiau turėtų visą karinę struktūrą savo gynybai ir būtų įgyvendintos pan-Kurdistano forma geografiškai, tačiau struktūriškai įterpiant ir nekurdiškus elementus. Tai primena Libano konfesiocionalistinę sistemą: kiekvienoje savivaldybėje tris aukščiausius postus turi užimti vienas kurdas, vienas arabas ir vienas krikščionis, siekiant išlaikyti etninį balansą. Įdomu tai, kad toks pasidalinimas egzistuoja ir lyčių požiūriu – vadovauti turi ir vyras, ir moteris. Vis dėlto, be libertarinių transnacionalinių aspiracijų, nulemtų PKK ideologų posūkio į anarchizmą, Rožavoje yra įvairių vietinių gentinių, etnininių-sektarinių, kapitalistinių ir patriarchalinių elementų.

Būtent Abdullah Ocalano aukštinimas Rožavoje kelia nerimą Turkijai, kuriai SDF yra neatsiejama nuo YPG. Nors SDF, YPG (taip pat ir YPD vadovas Salihas Muslimas) ir net JAV neretai (tačiau ne visuomet) neigia šių grupuočių tapatumą ar ryšius su PKK, tačiau yra užfiksuota, kad Sirijoje kaunasi Turkijos pilietybę turinčių kurdų; neabejotinai daugybę informacijos pateikia ir žvalgybinė medžiaga, todėl Turkija tokią kooperaciją vertina kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, ypač atsinaujinusio vidaus konflikto kontekste, todėl praėjusiais metais buvo pradėta statyti siena Turkijos ir Sirijos pasienyje, o Sirijoje palaikomos FSA pajėgos, kovojančios su SDF. Turkiją YPG ryšių su PKK klausimas kėlė nerimą nuo pat JAV vadovaujamos koalicijos prieš ISIS pradžios: dar 2015 m., prieš pradedant kurdams žygį į Vakarus nuo Eufrato, Turkija teigė, jog jų interesas yra, kad kurdų nebūtų į Vakarus nuo Eufrato, o 2015 m. rugsėjį pasirodė knyga pavadinimu „Sirijos Sevras: Amerikos koridorius“, kurioje Sirijos kurdai pateikiami kaip imperialistų įrankis kovai su Turkija. Todėl nenuostabu, kad vasario 28 d. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas po to, kai SAA susijungė su SDF pajėgomis, esančiomis į Vakarus nuo Eufrato, ir Turkijos remiamiems sukilėliams bei kariuomenei nebeliko tiesioginio priėjimo prie ISIS, pareiškė, kad kitas Turkijos žingsnis Sirijoje yra Manbidžas. Į tokius teiginius YPG turi savo atsakymą. Vasario 24 d. pasirodė YPG JAV atstovams skirtas pranešimas, jog „mes paliksime Raką ir kovosime Manbidže, jeigu Turkija/FSA puls“.

Nėra aiškūs ir SDF santykiai su Basharu al-Assadu. Daugeliu atveju jie būdavo neutralūs, tačiau kartais tarp Assado pajėgų ir SDF įsiplieskia smulkūs apsišaudymai. Tačiau tiek Assadas, suprasdamas, kad Turkijos remiami sukilėliai yra tie patys, su kuriais buvo kovota dėl Alepo (dalis buvo perkelta iš Alepo kautis šalia Turkijos), todėl su jais ateityje susidūrimas neišvengiamas, tiek SDF supranta, kad Assadas yra palankesnis derybų partneris nei FSA, kurios tikslas SDF eliminavimas. Todėl vasario 27 d. SDF atstovas Talal Silo oficialiame pareiškime pasidžiaugė, kad SAA susijungė su SDF teritorijomis, o kovo 1 d. Manbidžo karinė taryba po mūšių su FSA, tarpininkaujant Rusijai, sudarė sutartį su Assadu ir jo pajėgų kontrolei perdavė Assado kontrolei visas SDF kontroliuotas žemes į vakarus nuo Manbidžo.

SDF ir Sirijos kurdų ateitis priklausys nuo užsienio jėgų susitarimų. Turkija ir Rusija pareiškė, kad yra pasiruošusios koordinuoti veiksmus su JAV ir kartu atsiimti Raką, tačiau išankstinė Turkijos sąlyga yra SDF eliminavimas iš Sirijos taikos proceso, o Rusija palaiko neblogus santykius su SDF ir yra padėjusi šiai grupuotei atakomis iš oro. Koalicija prieš ISIS į tai atsakė Assado armijos puolimą palaikančiais oro smūgiais prieš ISIS. JAV, tuo tarpu, ir toliau demonstruoja savo paramą SDF tiek diplomatiniu lygmeniu, tiek siųsdamos ginkluotę. Tačiau, siekdamos sušvelninti įtampą su Turkija, JAV teigia, kad jie ginkluoja tik SDF arabus, o ne kurdus, pareiškė, kad remia Turkijos kovą prieš PKK ir terorizmą. Vasarį buvo pasirodę gandų, jog Johnas McCainas, lankydamasis Šiaurės Sirijoje, buvo pasiūlęs nuo Tel Abyado iki Rakos 20 km koridorių turkams, siekiant, kad šie atsikovotų Raką su FSA, tačiau SDF paneigė šiuos gandus, o McCaino atstovas teigė, kad JAV ir toliau ruošiasi remti SDF kovą su ISIS. Kovo 2 d. Turkija pagrasino JAV, kad jei šios ir toliau rems YPG, bus uždrausta naudotis Indžirliko karine baze JAV pajėgoms. Toks nuolatinis žodžių karas tęsiasi jau ne vienus metus, tačiau, kas vyksta pokalbiuose už uždarų durų, mes galime tik spėlioti ir bandyti suprasti iš veiksmų kovos lauke.

Šiandien Sirijos kurdai yra konsoliduota ir stipri jėga ir sėkmingas SDF (kurios etniškai nėra, tačiau idėjiškai neabejotinai tapačios kurdiškajam nacionalizmui) žygis Sirijoje rodo, kad kurdų klausimas yra dar viena Sirijos konflikto detalė, kurią kažkaip reikės spręsti, siekiant taikos regione. Kurdų atstovaujamas neįprastas kairysis nacionalizmas sugebėjo patraukti ne tik kurdus, bet ir kai kuriuos buvusius FSA dalinius bei vietinius klanus nuo arabų iki turkmėnų, kuriems SDF neretai yra priimtinesnė alternatyva už FSA, nes stipriausios jos grupuotės vadovaujasi salafistiniais idealais, nekalbant jau apie ISIS islamo sampratą, tačiau jis neabejotinai vieną dieną susidurs ir su Assado Sirijos idėja. Spėlioti yra sudėtinga, tačiau Sirija po karo neabejotinai bus kitokia valstybė, ir kurdai joje turės kitokį vaidmenį, nei kad buvo iki karo pradžios.