Reaguodamas į Laisvūno Šopausko tekstų seriją apie simuliakrinę filosofo Vytauto Ališausko katalikybę, Donatas Puslys straipsnyje „Simuliakrinė simuliakrinės krikščionybės kritika“ net nebando neigti pateikto V. Ališausko pažiūrų paveikslo, tačiau griežtai nesutinka, kad tokia katalikybė yra „simuliakrinė“. Norint suprasti viešumoje užsiplieskusio ginčo dėl katalikybės sampratos priežastis, būtina pažvelgti į principines konfliktuojančių stovyklų prielaidas.

Neatsitiktinai nesutariama net dėl argumentavimo formos. D. Puslys iškelia mintį, jog L. Šopausko argumentavimo metodas yra iš esmės ydingas, nes iš anksto susidarytas nuostatas mėginama patvirtinti selektyviai atrinktais pavyzdžiais. Kritikuojant tokį neva ydingą samprotavimą, buvo pasiūlyta alternatyva argumentą konstruoti keliant hipotezes, kurias būtų galima patvirtinti arba paneigti. Tačiau skirtingai nei įrodinėdamas empiriškai patikrinamas hipotezes, L. Šopauskas paprasčiausiai mėgino atsakyti į klausimą, ar V. Ališausko ir jo bendraminčių propaguojama katalikybės samprata atitinka doktrininį Romos Katalikų Bažnyčios mokymą. Todėl tai, ką D. Puslys pavadino selektyviai atrinktais faktais, logiškai yra ne kas kita kaip minėtos katalikybės sampratos bruožai. Jie arba atitinka Bažnyčios mokymą, arba ne; ir visiškai nesvarbu, ar įrodymas sukonstruotas deduktyviai, ar induktyviai. Esminga šiuo atveju yra tai, jog aptariama katalikybės samprata pasižymi Bažnyčios mokymui kardinaliai prieštaraujančiais bruožais, todėl jos negalima laikyti sutinkančia su oficialiąja doktrina, net jei dalis jos atitinka mokymą. Juk jeigu iš kvadrato atimsime porą kraštinių, kvadrato nebeliks, nors dvi kraštinės ir likusios.

Tad kas yra tie oficialiajam Bažnyčios mokymui prieštaraujantys bruožai? Vienas pagrindinių ginčų sukasi apie tolerancijos bei Dievo gailestingumo suvokimą. Minėtame tekste D. Puslys teigia, jog neegzistuoja nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti, ir kad nuoširdi atgaila per sąryšį su Bažnyčia leidžia tikinčiajam išsaugoti viltį ir tikėtis Dievo malonės. Tai suprantama ir teisinga, tačiau ignoruoja Dievo gailestingumo ir teisingumo santykį.

Šiandien, skelbiant, kad „Dievo vardas – gailestingumas“, sukuriama disproporcija gailestingumo naudai ir imama kaltinti tai parodančius oponentus. L. Šopausko įvardinta tolerancijos propaganda yra ne kas kita kaip Dievo gailestingumo iškėlimas aukščiau teisingumo, neretai paneigiant objektyvias moralines gaires. Tai itin primena po Antrojo Vatikano susirinkimo įvykusios liturginės reformos atgarsius. Kaip teigė buvęs žurnalo „The Roman Catholic“ redaktorius kun. Anthony Cekada, viena iš naujovių buvo ta, ką reformatoriai pavadino „negatyviąja teologija“: pvz., senosios advento oracijos, kuriose buvo kalbama apie bausmes, pyktį ar Dievo rūstybę bei krikščionio kaltę, buvo apšauktos kaip „nuskurdintos“, pernelyg „negatyvios“ ar per daug „moralizuojančios“. Apskritai „Susirinkimo dvasia“ nuosekliai skiepijo mintį, esą tokios doktrininės realijos tik apsunkina šiuolaikinio žmogaus savimonę ir gyvenseną, todėl yra iš esmės netinkamos modernaus žmogaus psichikai (kas, regis, rezonuoja su „Naujojo Židinio-Aidų“ pozicija katalikybės atžvilgiu). Visi „negatyviosios teologijos“ principai, kaip pažymėjo A. Cekada, yra lyg „teologiniai dinozaurai“ modernaus žmogaus pasaulyje. Šios nuostatos niekada netapo doktrinos dalimi, tačiau rado pasekėjų Bažnyčioje.

Bėda ta, kad tokia liberali katalikybės samprata ima pavojingai trinti ribą tarp pasitikėjimo Dievo gailestingumu ir krikščioniško įsipareigojimo gyventi taip, kad būtum kuo panašesnis į Jėzų Kristų. Asmeniniu požiūriu tai reiškia vengti nuodėmių, visuomeniniu – aktyviai priešintis matomam blogiui. Tuo tarpu gailestingumo suabsoliutinimas nebeleidžia pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, reikėtų drausti abortus ar tos pačios lyties asmenų santuokas, apskritai atima teisę rūpintis kitų išganymu ir dorybių skatinimu, nes atleista esą bus viskas ir visiems. Kaip tyčia pamirštama paminėti, jog tik nuoširdžiai besigailintiesiems.

Panašiai ir tolerancijos sąvoka, kurią kritikuoja L. Šopauskas, yra miglota ir pavojinga kaip tik dėl to, kad nebėra tapati klasikinei pakantumo sampratai kaip mokymui nesmerkti artimo ir pakęsti blogį. Šiuolaikinė liberali mąstysena vadovaujasi kitokia nuostata – tolerancija čia suprantama kaip abejingas pritarimas bet kuriam mąstymui ar elgesiui, kuris išvis nebevertinamas kaip geras arba blogas. Pati gėrio ir blogio skirtis paneigiama ir yra nesvarbi, kai viskas atleistina, pateisinama ir verta Dievo gailestingumo.

Disproporcija teisingumo naudai taip pat iškreiptų Bažnyčios mokymą. Dangstymasis teisuoliškumo kauke bandant įtvirtinti savo ideologiją yra smerktinas ir nepateisinamas. Tačiau egzistuoja skirtis tarp grynai asmeninio ir visuomeninio santykio. Abiem atvejais artimo smerkimas yra nekatalikiškas, tačiau katalikišku mokymu grįstas politinis veikimas ir nėra smerkimas. Šiuo atveju Bažnyčios mokymo laikymasis yra neabejotina kiekvieno kataliko pareiga, net jei dėl to tektų užimti asmeniškai kam priešišką poziciją. Politiškumui visada reikia draugo ir priešo santykio, tačiau ne asmens, o jo idėjų atžvilgiu. Pavyzdžiui, abortai nesuderinami su Bažnyčios mokymu, tad gydytojas katalikas atsisako atlikti abortą. Ar taip jis išsyk tampa smerkiančiu priešu to trokštančiai moteriai? Ne. Tačiau Bažnyčios mokymas ne tik draudžia nuodėmę, bet ir skatina gerus darbus, įskaitant priešinimąsi blogio skleidimui. Seniai žinoma, bet vis pamirštama, kad katalikas stoja prieš nuodėmę ir ją ginančias idėjas, o ne prieš asmenis, kurie jas skleidžia.

Atskiros pastabos reikia dėl „Bernardinai.lt“ skelbiamos pasenusios ir net klaidinamos informacijos apie Šv. Pijaus X broliją. Teigiama, jog „Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra katalikiška organizacija, ji nepriklauso Katalikų Bažnyčiai“. Tačiau Pranciškus 2016 m. teigė, kad Šv. Pijaus X brolija yra „katalikai kelyje į pilną bendrystę“. Jeigu brolija pripažįstama kaip katalikų, akivaizdu, jog ji – Katalikų Bažnyčios dalis. Neįmanoma būti pusiau kataliku, ir su šia brolija susijęs klausimas visai ne toks. Tai brolija, kurios kanoninis statusas nėra apibrėžtas, jiems pripažįstama teisė ne į visų sakramentų teikimą. Tačiau net ir šis neapibrėžtumas artėja prie pabaigos. Už santykių su brolija sureguliavimą atsakingos Vatikano komisijos Ecclesia Dei sekretorius arkivyskupas Guido Puzzo 2016-ųjų rudenį pareiškė, kad santykiai su brolija bus sureguliuoti nereikalaujant pripažinti Vatikano II susirinkimo dokumentų dėl ekumenizmo, religijos laisvės, tarpreliginio dialogo ir kitų atsivėrimo modernybei aspektų, nes tai nebuvo doktrininiai dokumentai, todėl nėra privalomi katalikams. Priešingai, dėl jų galima diskusija. Kol kas oficialiai nepatvirtinta informacija, jog dar šiais metais FSSPX turėtų būti suteiktas asmeninės prelatūros statusas. Lietuvoje apie šiuos procesus katalikiškoje žiniasklaidoje ne tik nerašoma, bet ir apsimetama, kad jie nevyksta. Netgi klausiama, kaip turi jaustis kunigai, publikuojami greta šios katalikų brolijos kunigų tekstų, tuo tarpu pačiuose „Bernardinuose“ publikuojami kunigai atsiduria greta protestantų ir judaistų dvasininkų tekstų. Joks ekumeninis ar tarpreliginis dialogas nepadaro jų pažiūrų artimesnių katalikybei už Pijaus X brolijos. Toks užsispyrusiai priešiškas santykis gali baigtis nemažu pasimetimu, jei brolija bus kanonizuota ir jai demonizuoti nebeliks net formalaus pagrindo. Nebent, žinoma, kritikuoti patį popiežių ir jo sprendimą.

Būtent popiežiaus kritika yra dar vienas sambūrio propatria.lt veiklos aspektas, užkliuvęs Bernardinai.lt redakcijai ir apskritai daugumai modernesnės pasaulėžiūros katalikų. Maža to, bandoma teigti, kad Katalikų Bažnyčios galvos kritika (neva „juodinimas“) yra pačios katalikybės puolimas. Tai visiškas nesusipratimas. Katalikiško tikėjimo pagrindas yra bažnytinio mokymo doktrina, arba katalikų ortodoksija, kurios „Pro Patria“ propaguojamas katalikiškumas ragina laikytis nuosekliai ir nedarant selektyvių išlygų. Tačiau savaime suprantama, jog tam tikro Bažnyčios pareigūno veiksmai ar laikysena iš principo gali nukrypti nuo oficialiosios doktrinos. Tą aiškiai liudijo neseno Šeimos sinodo diskusijos, kai daugybė hierarchų stojo prieš eretišką kardinolo Walterio Kasperio pasiūlymą, kurį galiausiai palaikė pats popiežius. Išeitų, kad bet kurio už liberaliąsias reformas pasisakiusio dvasininko, taip pat popiežiaus, kritika neva reiškia katalikybės kaip tokios menkinimą ir kad tuo masiškai užsiėmė Bažnyčios hierarchai. Tai absurdiška: priešinimasis konkrečių asmenų reformoms, paminančioms esminius doktrinos principus ar net Kristaus žodžius, kaip tik yra katalikybės gynimas nuo ją iškraipančių ir tokiu būdu silpninančių tendencijų.  

Negana to, dabartinio popiežiaus kritika iš esmės niekuo nesiskiria nuo visame Vakarų pasaulyje ir net čia pat Lenkijoje vykstančių atvirų katalikų diskusijų apie Pranciškaus Bažnyčioje sukeltus procesus ir doktrinos reformas. Didžiausia JAV katalikiška televizija EWTN rengia atviras diskusijas apie popiežiaus sprendimus ir jų suderinamumą su Bažnyčios mokymu. Tokių laidų fone itin išryškėja lietuviškos katalikiškos žiniasklaidos provincialumas ir Lietuvoje įsigalėjęs ultramontanizmas, kai bet kokiems popiežiaus sprendimams pritariama, nes tikriausiai jie teisingi tikintiesiems nesuvokiama plotme. Negalima likti kurtiems dėl šių esminių diskusijų, nes nuo jų baigties priklauso Bažnyčios ateitis. Atvirkščiai, nemažai profesorių, kunigų ir tiesiog tikinčiųjų dažnai dėkoja propatria.lt už tai, kad tik čia galima išsamiai susipažinti su visame pasaulyje vykstančiomis diskusijomis. 

Liberaliosios katalikybės šalininkai taip pat kritikuoja fundamentalizmą. Apie jį savo tekste rašo ir D. Puslys, tačiau straipsnyje iškeltas klausimas yra logiškai klaidingas. Fundamentalizmas kaip reiškinys čia sutapatinamas su konkrečiu jo turiniu. Akivaizdu, jog fundamentalizmas per se, kaip nuoseklus vadovavimasis tam tikra pažiūrų sistema nedarant jokių selektyvių išlygų, yra siektina dorybė. Bloga arba neteisinga gali būti tik doktrina, kurios laikosi fundamentalistas. Tokiu atveju D. Puslio keliamas klausimas, „ar kai kurie fundamentalizmai yra leidžiami ir pateisinami“, iš principo netenka prasmės. Fundamentalizmas yra siektinas, jei jo laikomasi teisingos doktrinos pagrindu (pvz., Romos Katalikų Bažnyčios mokymu), o priešinga, nuosaiki laikysena, suvokiama kaip išlygų teisingai doktrinai darymas, iš tiesų yra ydinga ir problemiška.

Konfliktų kelia ir katalikybės bei tautiškumo santykis. D. Puslys teisus, jog L. Šopauskas kritikuoja eurofederalizmą kaip tokį, nenurodydamas Katalikų Bažnyčios principams prieštaraujančio jo modelio. Juk ir krikščioniškos ES kūrėjai, tarp jų ir popiežiai, svajojo apie federaciją. Todėl visiškai nestebina tai, jog iš tiesų būta katalikų, pasisakiusių už Europos federaciją, ir nuo to jie tikrai nenustojo būti katalikais. Tačiau, nors Bažnyčios mokymą atitinkantis federalizmas iš principo yra įmanomas (kadaise buvo svajojama apie federaciją, paremtą Šventosios Romos Imperijos modeliu), dabartinėje ES darbotvarkėje tokių realiai svarstomų modelių nebėra ir nėra prielaidų jų sugrąžinti į sekuliarios Europos diskusijas. Šiandienis eurofederalizmas remiasi katalikišką žmogaus prigimtį paneigiančia ir iš esmės individą ir visuomenę iš nieko sukurti kviečiančia „vienovės įvairovėje“ koncepcija. L. Šopausko teksto nuorodos leidžia aiškiai suprasti, apie kokią federaciją kalbama. Neatsitiktinai Europos Komisija savo prioritetu skelbia postmodernias mažumų teises. Neįmanoma, kad išsilavinę, universitetuose dėstantys liberalūs katalikai to nesuprastų. Kad dabartinė Europa net minimaliai savęs nebesieja su krikščionybe, liudija ir paprasčiausias faktas, kad ES atsisakė ją įvardinti Europą vienijančiu pamatu Lisabonos sutartyje. Bažnyčia prieštarauja tokioms idėjoms kaip abejingumu blogiui paversta tolerancija, naujo žmogaus kūrimas ar tautinių valstybių atsisakymas (Europos Komisijos vadovas apskritai nedviprasmiškai pareiškė, jog „valstybių sienos yra blogiausias kada nors sugalvotas dalykas“). Krikščionybė yra universali, bet ne kosmopolitinė religija. Peržengdamas atskirų tautų ribas, tikėjimas iš tiesų kuria vientisą žmonijos vaizdinį – bet tik transcendentiškai, tuo tarpu šiame pasaulyje egzistuojantys nacionaliniai bei kultūriniai skirtumai Bažnyčios pripažįstami prigimtiniais, o prigimties neigimas atmetamas. Šiandien plintant moksliškumu maskuojamiems mitams, kad tautos esą sukonstruotos XIX amžiuje, verta prisiminti vieną didžiausių Bažnyčios autoritetų Tomą Akvinietį, kuris dar XIII amžiuje rašė, kad „iš priklausymo tai pačiai tautai natūraliai atsiranda ypatinga meilės ir dėkingumo tėvynei pareiga“. Tačiau L. Šopausko kritikuojamas federacijos modelis atmeta tautas, jų politinę reikšmę ir europiečių pareigas savo tautoms ir tėvynėms.

Galiausiai – skirtingai suprantamas ir Bažnyčios mokymas apie socialinę bei ekonominę tvarką, ypač diskutuojant dėl laisvosios rinkos ir katalikiško socialinio mokymo principų suderinamumo. D. Puslys savo tekste mini Samuellį Greggą, Georgą Weigelį, kaip Actono institutui atstovaujančius katalikus, kurie propaguoja laisvosios rinkos doktriną visų pirma todėl, kad „labiau pasitiki žmogaus laisve spręsti, o ne valstybiniu reguliavimu, kuris, telkdamas vis didesnius reguliavimo svertus ir išteklius centrinės valdžios rankose, vestų ne tik į ekonomikos neefektyvumą, tačiau ir į augantį despotijos pavojų“. Vakaruose Actono instituto veikla yra gan gerai žinoma ir vertinama. Tačiau pats institutas daugelio katalikų atvirai vadinamas libertarizmo arba laisvosios rinkos fundamentalizmo idėjoms atstovaujančiu sambūriu. Jo tikslas – suderinti laisvosios rinkos idėjas su katalikiškojo socialinio mokymo principais. Tačiau tokia misija sunkiai įgyvendinama, nes reikalauja ignoruoti kai kuriuos socialinio mokymo principus.

Jų nepastebėti „padeda“ dažnai daromos klaidos. Pirmoji jų – laisvosios rinkos kaip sinonimo rinkos ekonomikai vartojimas. Istoriškai tokio dalyko kaip nereguliuojama laisva rinka tiesiog niekada nebuvo ir nėra iki šių dienų. Tai yra pripažinusi net ir buvusi Laisvosios rinkos instituto vadovė Rūta Vainienė, „Pasivaikščiojimų“ laidoje tvirtinusi, kad laisvoji rinka tėra „sąmonės konstruktas“ arba tikrovėje neegzistuojantis idealas. Tuo tarpu rinkos ekonomika egzistuoja tikrovėje kaip visuomenės ir jos atstovų reguliuojami santykiai, kuriuose kuriama ir tos pačios visuomenės nariams paskirstoma pridėtinė vertė. Antroji daroma klaida – nuostata, suponuojanti, kad jei esi prieš laisvą rinką, automatiškai esi prieš rinkos ekonomiką ir palaikai sovietinio stiliaus planinę ekonomiką. Tai gudrybė oponentams sumenkinti ir sutapatinti su diskredituota sovietine sistema. Laisvosios rinkos ideologija turi gan aiškiai apibrėžtą rinkos modelio sampratą. Tuo tarpu rinkos ekonomikos modelių egzistuoja daug daugiau, nei vien tik grindžiamas Austrų ekonomikos ar Čikagos ekonomikos mokyklos idėjomis, Lietuvoje ginamomis LLRI ir NŽ-A. Tarp jų yra ir socialinės rinkos ekonomikos doktrina, turinti glaudžių sąsajų su krikščioniškąją demokratija.

Tad tikrovėje yra visiškai kitaip, nei bando suprastintai vaizduoti laisvosios rinkos šalininkai: katalikiškasis socialinis mokymas nepritaria nei vienos moderniųjų ideologijų – tiek liberalizmo, tiek marksizmo (ar socializmo) – kuriamai socialinei bei ekonominei pasaulio vizijai. Nepritariama pirmiausia todėl, kad abi vizijos grindžiamos prielaidomis apie žmogaus prigimtį, kurios prieštarauja katalikiškai žmogaus sampratai. Trumpai tariant, abi ideologijos pasaulyje siekia sukurti „rojų žemėje“, kuriame kiekvienas žmogus galėtų nevaržomas realizuoti savo beribius troškimus, tokiu būdu atskleisdamas savo tampančią prigimtį, kuri abiejų ideologijų yra laikoma kintančia ir neapibrėžta. Akivaizdu, kad tokioje pasaulio vizijoje nelieka vietos tam, kas katalikiškoje doktrinoje vadinama nuodėme, ir kuri pripažįstama neatskiriama žmogaus prigimties dalimi. Kitas laisvosios rinkos ir katalikybės socialinių principų nesuderinamumas yra visuomenės išlikimą, tvarumą ir dvasinį bei ekonominį augimą laiduojančių principų skirtumas. Laisvosios rinkos ideologijoje šis visuomenės santykius ir pažangą laiduojantis principas yra konkurencija, kuriai aktyviai besireiškiant „nematoma ranka“ visus socialinius santykius ir dėl konkurencijos atsiradusius materialius laimėjimus perdėlioja ir padalina taip, kaip ir prideda teisingos visuomenės tvarkai. Tvirtinama, kad kuo daugiau visuomenėje konkurencijos, tuo daugiau socialinių laimėjimų ta visuomenė pasiekia. Tuo tarpu katalikiškasis socialinis mokymas socialinių ir ekonominių santykių valdymą patiki solidarumo ir subsidiarumo principams, kurie visų pirma reiškia visuomenės narių bendradarbiavimą ir visuomenės narių tarpusavio autonomijos užtikrinimą tiek naudojant privačią nuosavybę, tiek kuriant socialines ar ekonomines organizacijas.

Tai, kad konkurencijos principas negali grįsti visuomenės tvarkos, yra išdėstęs dar popiežius Pijus XI, socialinėje enciklikoje „Apie visuomeninės tvarkos atnaujinimą“ (Quadragesimo Anno). Jis teigė: „Kaip negalima žmonių visuomenės vienybės pagrįsti „klasių“ kova, taip lygiai ir geras ekonominis režimas neįvykdomas nevaržoma konkurencija. Iš šitos klaidingos pažiūros, kaip iš užnuodyto šaltinio, ir kilo visos individualistinės ekonomijos mokslo klaidos. Šitas mokslas, ar tai iš užmiršimo, ar tai iš nežinojimo, paneigė ekonomikos socialinį bei moralinį charakterį ir manė, kad valstybės valdžia ekonominio gyvenimo klausimais visai neturi domėtis, kad laisva nuo bet kokių varžtų, palikta pati savo sugebėjimams ekonominė sritis laisvoje rinkoje bei nevaržomoje konkurencijoje rasianti daug saugesnį savo vadovaujantį principą, negu kad vaduodamosi bet kurio žmogaus proto nurodymais. Be abejo, konkurencija — tam tikrose ribose — yra teisėta ir tikrai naudinga, tačiau ji niekada nebus tinkama normuoti ekonominiam gyvenimui. Tai pakankamai įrodė faktai, kai nelemtojo individualizmo dėsniai buvo vykdomi. Tad būtina, kad ekonomika būtų tvarkoma teisingai bei sėkmingu vadovaujančiu principu. Ekonominė diktatūra, kuri šiandien pakeitė laisvą konkurenciją, juo labiau negalės to padaryti, nes savo prigimtimi būdama nesaikinga ir prievartinga, yra reikalinga griežto suvaldymo ir protingo vadovavimo, jeigu norime, kad ji būtų naudinga žmonėms; ko negali rasti jinai pati savyje. Reikalingi tad yra aukštesni ir kilnesni principai, kurie griežtai ir pilnai tvarkytų šias ekonomines jėgas, būtent: socialinis teisingumas ir socialinė meilė.“ Šios laisvajai rinkai prieštaraujančios ištaros išliko katalikiškojo socialinio mokslo dalimi iki šių dienų ir buvo ne kartą pakartotos popiežių Jono Pauliaus II, Benedikto XVI bei dabartinio popiežiaus Pranciškaus socialinėse enciklikose.

Vadovaudamiesi būtent šiomis nuostatomis, o ne primityviu teisuoliškumo jausmu, propatria.lt portalo autoriai kartkartėmis suabejoja kai kurių visuomenėje gerbtinų katalikų aktyvaus dalyvavimo „MG Baltic“ koncerno prezidento D. Mockaus anuomet kartu su bendraminčiais įsteigto Laisvosios rinkos instituto veikloje verte.  

Minėtų skirtumų svarba ir problemiškumas liudija, jog tarp konfliktuojančių liberaliosios ir tradicinės katalikybės šalininkų esama fundamentalios perskyros. „Pro Patria“ anaiptol nesiekia priskirti sau vienintelių ir nepajudinamų tiesos nešėjų vaidmens – jo nariai paprasčiausiai laikosi įsitikinimo, kad būdami katalikai turi gilintis ir siekti įsisąmoninti tiesą ten, kur pati Bažnyčia, ilgą laiką perduodama tradiciją, yra ją suformulavusi ir išsaugojusi. Buvimas kataliku iš esmės yra neatsiejamas nuo tikėjimo, jog Bažnyčia kalbą tiesą, ir iš čia neišvengiamai atsiranda natūrali pareiga ja vadovautis.

Vienas esminių pavojų, kuriuos „Pro Patria“ regi „Naujojo Židinio-Aidų“ bei jiems pritariančių asmenų ir organizacijų laikysenoje, yra tas, kad tokia pasaulėžiūra atskleidžia pernelyg didelį katalikiškojo mokymo supasaulėjimą, pamirštant unikalią tiek paties tikėjimo, tiek Bažnyčios kaip institucijos prigimtį. Katalikams tenka pripažinti istorinę modernybės reikšmę ir atsisakyti naivaus tikėjimo, kad antikinę bei krikščionišką filosofiją įmanoma autentišku pavidalu „konvertuoti“ į šių laikų realijas. Tačiau pastaruoju atveju yra kalbama išimtinai apie šiapusinę – politinę, socialinę, ekonominę žmogaus gyvenimo dimensijas, ignoruojant, kad Bažnyčia nėra elementari institucija ar viena iš galimų pasaulėžiūrų, kaip mėgina įtikinti liberalai. Katalikų Bažnyčia visų pirma tarpsta antlaikiškumo plotmėje, ir bet koks radikalus jos „įžeminimas“ ar pritaikymas prie „laikmečio dvasios“ tik dar labiau spartina sekuliarizaciją. Politiniai bei socialinės sanklodos mechanizmai neišvengiamai turi keistis, tačiau tai negalioja pamatinėms Bažnyčios doktrinos nuostatoms. Nuoseklus katalikas, visų pirma besirūpinantis sielos išganymu, neabejotinai pritartų teiginiui, jog nuodėmingas pasaulis turi taikytis prie Bažnyčios skelbiamos žinios, – bet ne atvirkščiai.