Scena iš spektaklio „Antikristas“. AAT archyvo nuotr.

Kovo 3, 4 dienomis Menų spaustuvėje įvyko Artūro Areimos režisuoto „Antikristo“ premjera. Jaunasis Artūro Areimos teatras (AAT), parengęs postpolinitę pornosatyrą pagal Friedricho Nietzsche's ir Michelio Foucault idėjas, Stefano Whilde'o romaną „Zaratustra kalba makaronams“ ir kitus populiarios kultūros tekstus, susirinkusiuosius kvietė į dar vieną akciją, provokaciją. Dar vieną, nes „krosfito“ (kryžiaus nešimo – A. Ž.) treniruotė Vilniaus Katedros aikštėje jau buvo surengta, patikrinti ir visuomenės religingumo rodikliai. Ironiška, tačiau pristatydamas spektaklį A. Areima prisiminė Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ ir jį lydėjusias kontroversijas. Taigi prasitarė, kad bijosi reakcijos, kurią „Antikristas“ neva turėtų sukelti. Tačiau brutualios, lėkštos leksikos, estetizuoto, grubaus nuogo kūno, smurto, nyčiškų kontekstų kriokliai nešokiravo.

Nešokiravo, o ir negalėjo, juk „In-Yer-Face“ teatras, siekęs supurtyti žiūrovą, suabejojęs viskuo, ką pridera rodyti scenoje, klesti jau nuo XX a. pabaigos. Lietuvos žiūrovas su tokiu tikrai susipažino 1999 m., išvydęs Oskaro Koršunovo spektaklį pagal Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and fucking“ (1997). O politiką, visuomenę, istoriją, religiją kvestionuojantis A. Areimos spektaklis-performansas man panašėjo į kaukėmis, nuogybėmis besidangstančios visuomenės (menininkų?) šauksmą. Šauksmą, kuris arba kelia gailestį, arba veikiai sukelia cinišką žiūrovo reakciją: kodėl tu man tai pasakoji, kodėl kas nors turėtų tai girdėti, žiūrėti? Atsakymų į pastaruosius klausimus neradau ir pasibaigus spektakliui. Tačiau pasirodė svarbu mėginti aptarti „Antikristo“ antireliginę plotmę ir estetinius principus.

Tikrovė kaip formos kalėjimas

XX a. gyvenęs katalikas, rašytojas, trapistų vienuolis Thomas Mertonas vienoje savo esė kartą rašė, kad „mūsų Dievo samprata daugiau pasako apie mus nei apie Jį“ (Thomas Merton, Naujosios kontempliacijos sėklos, p. 27). Perfrazavus pastarąją įžvalgą, atrodytų, kad tai – pastaba pasitikintiesiems nuomone, kuri vis tiek negali atskleisti, kas Dievas yra. Tačiau taip pat ir tiems, kuriems Jėzaus Kristaus vardas – tik dar viena forma be turinio. Sakytume, tik dar vienas išsityčiojimų laukiantis reliktas, tarpstąs ir religinga save laikančioje visuomenėje. Abiem atvejais nepasitenkinimas siekiančiaisiais kontroliuoti ar „turėti“ Dievą  tikrai atrodo pagrįstas, net reikalingas.

Tačiau spektaklio kūrėjų sveikinti neskubu. Scenoje besišlaistantys Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus ir Valerijus Kazlauskas veikia kaip sudaiktėjusios ir savo daiktiškumo nebereflektuojančios visuomenės atstovai. Tačiau, kvestionuojant iliuzijų persmelktą tikrovę, alternatyvų nesiūloma. Nebent, žinoma, vienadienis visa ko vartojimas kam nors – alternatyva.

Spektaklio Kristus ir Antikristas kuriami „pagal savo paveikslą“, kovojama ne su visuomenėje paplitusiais stereotipais (politikų, žinomų visuomenės veikėjų figūromis, įvaizdžiais etc.), bet, sakytume, su savo pačių kūryba. Juk jei „atmetu, kuo tikiu, ir tikiu tuo, ką atmetu“, jei neva šokiruojama, o aktorių bei žiūrovų dialogas tikėjimo temomis tėra dar vienas sterilus aktorių „buvimas dabartyje“ – kam iš viso kurti, klausti, draskytis? Spektaklis nepasiūlo nieko, nieko ir nereiškia. Vargu ar būtų trokštančiųjų, užuot vadavusis iš iliuzijų nelaisvės, ir toliau blaškytis vulgarios estetikos kalėjime. Kūnas verčiamas daiktu, scenografijos detale.

Šokiruojanti estetika ar vaizduotės stygius?

Vos įžengusius į salę žiūrovus pasitinka kaukės (Antikoje – personažai – A. Ž.), visa kūno kalba ieškančios kontakto su žiūrovu. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad jos (skirtingi aktorių kostiumai) ir estetizuota, šiurkšti kalba, nuolat eksponuojamas nuogas kūnas savaime kuria atsiribojimo, šokiravimo, idant šokiruotum, efektą. Tuomet svarstai apie tokią išraišką besirenkantį režisierių, bet tikrai ne apie tai, ką anas „pasakė“ ar (dar blogiau) „norėjo pasakyti“.

Abejonių scenografijos pagrįstumu ar net kandų šypsnį kelia ir žali putoplastiniai kryžiai, paremti į garso kolonėles. Numanau, kodėl (pvz., todėl, kad panašūs kryžiai pasitelkti ir „krosfitui“), tačiau vis tiek nesuprantu, kam ir kaip spektaklį kuria pastarieji? Nejau statydamas spektaklį, kuriame manaisi nagrinėjantis tikėjimo, religijos, tikrovės, vaizduotės temas, iš tiesų negali pabėgti nuo vaizdavimo, kurį riboja stereotipai ir pašaipa? Kam skirta ta nuolatinė persirenginėjimo / nusirenginėjimo šarada? Matyt, tam, kad iš visos spektaklio nuotaikos taip ryškiai išsiskirtų paskutinė spektaklio scena: pusnuogiai žmonės baltam grindų fone, kuriuos čia pat filmuojamus žiūrovas išvysta ekranu tapusioje galinėje scenos sienoje.

Apibendrinimas

Kas paskatino kai kuriuos palikti salę spektaklio metu? Manyčiau, kad žiūrovai tiesiog pavargo būti šokiruojami. Pirma, postmodernus žaidimas pasirodė žaidžiamas savoje dėžėje (spektaklio diskurse – tualete, lėkštėje). Antra, net ir gyvendami tokioje visuomenėje vis dar galime apeliuoti – atsiliepti – į savas vertybes. Trečia, galbūt spektaklis pagal A. Areimą tiesiog nėra įdomus. Įtraukia jis, sakytume, tik vėliau. Jau bandant suprasti, koks gi tas „Antikriste“ pražydęs teatras pagal savo paties paveikslą. Juk, vieno iš spektaklio veikėjų žodžiais tariant, „va, sėdžiu, blet, mąstau“. Ir ranka nejučia paremia smakrą. Tik mąstau šį kartą ne apie spektaklį, o apie visuomenę, besirenkančią taip kurti ir tokia kūryba žavėtis.