Vytautas Landsbergis, Rytis Zemkauskas. Bus geriau. Dominicus Lituanus, 2016, 168 p.

Su kokiu priešininku (kovotojų žargonu – sparing partner) susigrūmus Jūsų meistriškumas labiausiai išaugo?

Pirmas programuotojas ir buvo brolis, jis mane erzindavo, provokuodavo, kad jį pulčiau. Buvau mažesnis ir silpnesnis, labai skaudžiai jam neužduodavau, bet vis tiek nenueidavau sau, puldavau toliau. Tokios grumtynės padėjo formuotis nuostatai: nepasiduok! Puikių gyvenimo pamokų gaudavau žaisdamas šachmatais. Kai žaidi rimtai, tau svarbu ne šiaip šachmatus pastumdyti („laimėjau ar pralaimėjau, koks skirtumas“). Ne, tu dalyvauji turnyruose, renki taškus, gerini savo rezultatus trokšdamas laimėti. Kartais padarai klaidą arba patenki į beviltišką padėtį, vėlgi galėtum numoti ranka („pasiduodu, ko čia man kankintis“), bet kovoji toliau. Aišku, jei jau neturi bokšto arba karalienės, tada nieko gera.

Jūs, šachmatininkas, sakot „karalienė“, o ne „valdovė“?

Taip buvo vadinama mano vaikystėje.

Mano kieme irgi niekas nesakydavo „valdovė“. Bet kažkas paskui supeikė: „Taip vadinti negalima!“

Mes dar sakydavom „tūras“ arba „tūra“. Kalbant apie šachmatus, aš su dideliu malonumu prisimenu pergales, kurios kartu buvo pergalės prieš save patį – kai laimėdavau todėl, kad nepasidaviau, kad spardžiausi, spardžiausi, spardžiausi... O kartais ir pralaimėdavau atvirkščioj situacijoj. Priešininkas spardosi, o aš niekaip nerandu raktelio, kaip jį perlaužti. Žaidimas pradeda sprūsti man iš rankų, ir psichologiškai darosi negerai, nes jau buvau belaimįs partiją, teliko pribaigti priešininką. Tokį lūžio momentą šachmatų literatūroj vadina „pointa“. Jei tą momentą pražiopsojai, tu nusimeni, pradedi pykti ant savęs ir galų gale pralaimi. O tas, kuris išsisuko iš padėties, jaučiasi vis geriau.

Yra buvę, kai, regis, tuoj tuoj pralaimėsiu, bet kažkaip išsilaikydavau, o tada šast – ir padarau ėjimą, kurio priešininkas nebuvo numatęs, ir jam tenka kurti naują strategiją. Kai žaidimas išsilygina, man psichologiškai jau ramiau. Net prieš Mikėną (Vladas Mikėnas (1910–1992) – profesionalus Lietuvos šachmatininkas, daugkartinis čempionas, pasaulinių didmeistrių treneris) esu taip laimėjęs – beveik pralaimėtą partiją. O vieną kolegą, Mečislovą Ostrauską, tiesiog supykdžiau. Visiškai beviltiška buvo mano padėtis, jis patenkintas trynė rankas, jau vieni juokai mane pribaigti, bet aš žinojau psichologinę paslaptį ir ja pasinaudojau: kai žaidimo laikas ėjo visai prie pabaigos, aš tariamai panikuodamas pradėjau labai greitai daryti ėjimus ir vis žvalgiausi į laikrodį, kiek čia tų sekundžių man dar liko; tuo nerimastingumu užkrėčiau partnerį, jis irgi ėmė daryti skubotus ėjimus, įsivėlė į jam primestą žaidimą. O aš per tą valandą apsimestinio „sėdėjimo ir galvojimo“ buvau sumąstęs vienintelę galimą kombinaciją: jeigu jis nepamato grėsmės, aš jam staiga taukšt – ir viskas apvirsta aukštyn kojom. Jis turėjo lengvai pastebėti, kas jam gresia, bet man pavyko įtraukti jį į skubėjimo sūkurį, ir laimėjau partiją. Jis pats nesuprato, kas čia nutiko. Vos kelios sekundės, ir gavo matą. Štai ir tokia būna kova.

Vėliau politinėse kovose man bandydavo aiškinti ir primesti Gorbačiovo stilių. O reikia turėti savą stilių. Pamenu, aplinkiniai burbėjo: „Kodėl nesudarot delegacijos deryboms su Maskva? Būtinai turim pradėti derybas...“ O apie ką bus derybos? Ar tikrai bus? Kokio lygmens bus tie derybininkai? Anie buvo mums sakę, kad niekad nesiderės su „savo valstybės dalimi“. Aš sakiau, kad derėsimės su jais kaip su kita valstybe, ir ne kitaip. Man buvo įrodinėjama, esą elgiuosi neprotingai. Bet aš juk nesakiau, kad derybų apskritai nereikia pradėti – aš sakiau, kad deryboms reikia pasiruošti. Ir kad ne anie turi primesti mums savo sąlygas, mes turim pateikti savas. Galiausiai buvo sudaryta delegacija iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatų, o jai vadovavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Gorbačiovas atsisakė vadovauti Sovietų delegacijai, bet neatsisakė su manimi susitikti. Ir mudu iš pradžių derėjomės kaip aukščiausio lygmens žaidėjai.

Parlamentinė delegacija, kitaip sakant.

Gorbačiovas deryboms sudarė savo ministro pirmininko vadovaujamą delegaciją ir, iš anksto numatęs, kaip mus „patvarkys“, laukė, kol aš atsiųsiu Kazimiros Prunskienės vadovaujamą grupę. Aš žinojau, ir kai kurie mano bendražygiai žinojo, kad nieko gera iš to nebus, kad mūsiškius maustys, girs už pataikavimą, pažadės ką nors, akis apdums. Ir tada mes parlamento sprendimu Aukščiausiojoje Taryboje patvirtinome derybų delegaciją, kurioje buvo ir ministrė pirmininkė, bet delegacijai ji nevadovavo. Kazimira baisiai supyko, jautėsi įžeista („Tada aš visai nedalyvausiu!“), bet vis dėlto nedrįso maištauti. O mums niekas negalėjo prikišti, kad ją atstūmėm, nes įtraukėm į delegaciją. Tokiu būdu politikos vadžias laikėm savo rankose. O kai galų gale nuvažiavom į Maskvą, prieš tai tarpusavy susitarę, jie ten mums sakė, esą tai ne derybos, bet konsultacija, pasikalbėjimas.

Kas tik nori, tik ne derybos.

Taip. Mes nesiginčijom dėl pavadinimo, bet išėję paskelbėm komunikatą, ir per pasaulį nuėjo žinia, kad įvyko derybos. Prasidėjo Lietuvos ir Tarybų Sąjungos derybos! Faktas buvo svarbesnis už pavadinimą, dėl kurio anie taip kankinosi, norėdami primesti mums savo taisykles. Mes pristatėm tai pasauliui kaip pirmą derybų etapą. „Derybos dėl derybų“ – taip anuomet pavadinau, tai yra derybos dėl derybų pradžios. Tegu dar ne derybos, bet susitariame, kas turi būt padaryta prieš tai, kai prasidės rimtos derybos, jeigu jos apskritai prasidės. Anie sakė: „Ne, į derybas mes neisim“, o jau derėjosi dėl derybų pradžios! Čia kaip šachmatuose – kieno partiją tu loši? Ar savo partiją, ar priešininko? Jeigu jis tau primetė savo taisykles, viską pakreipė taip, kad tau lieka tik gintis, iškart atsiduri blogesnėje padėtyje. Dažniausiai taip būna žaidžiant juodaisiais, kai tu darai atsakomuosius ėjimus. Bet ir juodieji sugalvoja, kaip perimti iniciatyvą. O iniciatyva yra aukso vertės dalykas – tokią pamoką man davė šachmatai. Nepaleisk iš rankų iniciatyvos! Juk ir kovo 11-ąją mes perėmėm iniciatyvą. Na, šachmatuose yra ir specialūs debiutai, kai dėl iniciatyvos aukojamas pėstininkas: varžovui leidžiama laikinai laimėti pėstininką, bet tu pasidarai aktyvus, išsivedi figūras ir pradedi varžovą spausti. Aš esu taip rizikavęs. Deja, pralaimėjau lemiamą partiją Cholmovui (Ratmiras Cholmovas (1925–2006) – garsus Rusijos šachmatininkas, keliskart Lietuvos (LSSR) čempionas) dėl pirmos vietos Lietuvoje. Priėmiau pėstininko auką, užleidau centrą ir iniciatyvą, ir jis mane sumovė. Štai kokia iniciatyvos vertė.

Jėzus Kristus irgi...

...nepaleido iš rankų iniciatyvos. Jam jau buvo aišku, kad net tarp artimiausių jo mokinių yra parsidavėlis. Ir ką jis pasako? „Nebijok, mažasis būry.“ Nebijok dėl to, kad tu mažas. Nebijok, nes esi teisus. Užkariausi pasaulį. Žvejosit sielas.

Popiežiaus Jono Pauliaus II, su kuriuo Jūs nusifotografavot, pirmieji žodžiai išėjus į balkoną po inauguracijos buvo: „Nebijokit.“

Taip, ir visai žmonijai, ir savo šaliai Lenkijai, ir visiems prispaustiesiems jis pasakė: pirmiausia, nebijokit. Neįsikalbėkit sau, kad pralaimėjot, kad nieko negalit. Ir mes nebijojom. Atsirado alternatyvi kultūra, alternatyvi jaunimo muzika – džiazas. O kiek politinių anekdotų! Tai buvo revoliucija – slapta nepriklausomo proto ir gyvos dvasios revoliucija. Juk tas, kuris turi humoro jausmą, yra beveik nepalaužiamas. Apaštalai buvo siunčiami į visas šalis. Tad ir mes siuntėm „Sąjūdžio žinias“, rusiškai išleistas, į visas respublikas. Baltarusijos saugumas net sakydavo (mus tai labai linksmino): Litovskaja čiuma rasprostraniajetsa (rus. Plinta lietuviškas maras). Mes tikrai buvom maras, naikinantis blogį. O jie tuo pripažino, kad sumautai jų santvarkai ateina galas.

Dabar jie kritikuoja demokratiją kaip naująjį kolonializmą.

Nelemtoji demokratija! „Naujasis kolonializmas.“ Tai Vladimiro Putino žodžiai. Gaila.

Apie vakarietišką paradigmą, kaip jiems svetimą, Rusijoje kalbėta jau XIX a., gal net XVIII a.

Turbūt nuo Bažnyčios skilimo laikų: „Vakarų krikščionybė išsigimsta, yra šėtoniška, o štai stačiatikybė – ta tikroji...“ Jau kalbėjom apie tai, kad neseniai Rusijos Stačiatikių bažnyčios suvažiavimas Putinui globojant priėmė dokumentus, kas yra „tikras rusas“, o kas „netikras rusas“, ir dabar jie tą „tikrumą“ nustatinėja. Rusizmas kaip fundamentalizmas – kaukaziečiai tai pajuto pirmieji, Džocharas Dudajevas, pirmasis Čečėnijos prezidentas, mėgino žmones perspėti.

„Netikras rusas“ lygu „netikras stačiatikis“. Tave atskiria ir nuo valstybės, ir nuo bažnyčios. Unikalu!

Taip, ekskomunika.

Ar Jums niekada nekilo mintis, kad ir Lietuvoje kai kuriuos reikėtų bausti „atskiriant nuo Lietuvos“?

Jie patys atsiskirdami save nubaudė.

Turiu Jūsų straipsnį su kalba, pasakyta Vašingtone 2010 metais, „Demokratija kaip problema“. Ten sakote, kad „demokratijų bendrija tiki taika ir bendradarbiavimu, o ne amžinomis varžybomis“. Siūlote apsieiti be konkurencijos?

Demokratinės valstybės, arba demokratijos, yra labiau apsaugotos nuo tarpusavio karų, nes jos neprojektuoja karo, jos nesiekia karo, nelaiko karo savo politikos arba kitokių tikslų įgyvendinimo įrankiu. O nedemokratijos mielai projektuoja ir naudojasi karu. Todėl demokratija, tarptautinė demokratija, yra ir taikos perspektyva. Savotiškas paradoksas: Jungtinių Tautos, kurios buvo sukurtos, kad daugiau nebūtų karo, vienija ir demokratijas, ir nedemokratijas – ir šalis, kurios iš esmės yra už taiką, ir tas, kurios nėra už taiką.

JTO neužsiima ekskomunika.

Reikia, kad gyvuotų viltis, kokią mes turėjome Sąjūdžio pakilimo metais: kad visi žmonės yra pakankamai padorūs. Netgi tie, kurie praeityje klydo, gali pasitaisyti, ir galim be tarpusavio kovų visi kartu kurti geresnę Lietuvą. Turėjom tokių iliuzijų. Taip kurta ir pasaulinė demokratijų sistema Jungtinių Tautų Organizacija. Bet į ją pateko diktatūrų, kruvinų, fašistinių valstybių. Gal jos buvo priimtos su viltimi, kad iš arčiau prisižiūrėjusios į demokratiją, su ja bendradarbiaudamos pačios pradės taisytis? Tačiau jos, ko gera, tikisi ir toliau daro viską, kad demokratijos sugestų, kad tautos įsiveltų į kovų košę, dalyvautų visuotinėse pasaulinėse dalybose dėl viešpatavimo.

Turit omenyje Kiniją, kuri „ima“ Afriką ir keičia pagal save?

Na, ir ją, bet pirmiausia Rusiją. Įsivaizduokim, jei Gruzija arba Ukraina atsikrato visuotinės korupcijos ir stato savo gyvenimą ant kitokio pamato, abi labai nutolsta nuo Rusijos. Jos darosi Rusijai tolimos. Nebūtinai priešiškos, bet Rusijai tai nepriimtina: „Kaip drįstat nutolti? Kaip drįstat nebūti totaliai korumpuotos? Kol galim papirkti, viskas aišku. O dabar nebežinom, ką su jumis daryti.“ Jei neišeina papirkti, tai „jūs mus erzinat, mus įžeidžiat“ – tuoj pasipila kaltinimai.

Šiaip jau liaudžiai būdinga galvoti: „Kad būtų geriau, reikia karo.“

Karas – nevilties išraiška.Tai labai aiškiai perteikta Dzūko (Lionginas Baliukevičius – Dzūkas (1925–1950), Dainavos apygardos partizanų vadas 1948–1949 metais, vienas žymiausių Lietuvos laisvės kovotojų.) dienoraštyje: „Lietuvos kaimas laukia karo“, nes nieko negali būti blogiau už tai, kas yra dabar. O tas „dabar“ – tai sovietų okupacija, smurtas, prievartavimai, varymas į kolūkius, ginkluotas pasipriešinimas ir masinės represijos.

Bet aš kalbu apie laukiančiuosius karo dabar, šiais laikais.

Aš ir sakau: jeigu kas laukia karo, tai iš nevilties. Ir anksčiau, ir dabar. Kai žmonėms blogai, kai nemato kitos išeities. Panašiai kaip vaikai, kurių niekas nemyli, – jie laukia gaisro.

Demokratija yra sunkiai išaiškinamas ir įgyvendinamas dalykas. Demokratija reikalauja intelektualinių pastangų. O režimas – kai viskas nuspręsta už tave. Tiesa?

Taip. Bet trūksta ne vien intelektualinių pastangų.

Ir atsakomybės?

Be abejo. Rusijos „principai“ nuo carinių laikų – apgavystė ir atsakomybės stoka, visiškas nebuvimas. Visi apgaudinėja vieni kitus, savo valstybę, kitas valstybes. Neatsakomybė kaip norma. Kaip sako Fiodoro Dostojevskio herojus Smerdiakovas, „jeigu Dievo nėra, reiškia, viskas galima“. Žmogus gyvena be jokios atsakomybės. O jei būtų Dievas, tektų ją prisiimti. Žmogui baisoka, juk Dievas, o gal gamta, jei kas negerai, nuolat perspėja, siunčia įvairius ženklus. Klimato kaita, visuotinis užsiteršimas, dvikojis parazitas ėda ir supūdo savo obuolį – žemę, kad su ja ir pats žūtų.

Savo straipsnyje „Demokratija kaip problema“ rašote: „Ar galėtume žvelgti į vis labiau peikiamą ir kryžiuojamą demokratiją kaip į Mesijo politinį mokymą? Tai sunku net susapnuoti – politika, grindžiama meile.“ Politika, grindžiama meile. Labai jau...

...šiurpiai skamba.

Kad žodis „šiurpiai“ nuskambėtų teisingai, reikėtų šalia parašyti šypsenėlę :). Šiais laikais tai madinga. Beje, ar esat kada kam siuntęs šypsenėlę?

Ne, nesu. Neįsijautęs į visus žaismus.

O kiti Jums atsiunčia?

Nepastebėjau. Gal esu atsilikęs, gal nepastabus. Beje, pradedu ir pastebėti.

Politika, grindžiama meile. Prašyčiau pakomentuoti.

Itin tolima utopija: kad meilė yra išganymas – ir individui, ir žmonijai. Jei žmonija išsižada meilės, ji save pasmerkia, beveik pereina į gyvūnų pasaulį. O gyvūnai ėda vieni kitus. Reikėtų parengti ir visuotinai priimti „Konstituciją žmonėms“.

Tame pačiame straipsnyje kalbate apie „smurto religiją“. Čia tas karo, konflikto ilgesys? Pavadinote žmogėdromis.

Smurto religija – tai totalitarinės sistemos. Kažkuris XX a. filosofas pastebėjo, kad totalitarinės ideologijos yra labai artimos religijoms. Ir tai yra smurto religija.

Pavyzdys – Šiaurės Korėja? Stalinizmas?

Stalinizmas, leninizmas, Sovietų Sąjunga. Sovietų laikais buvo kalbama apie „gerąjį Leniną“, kuriam skauda širdį, kai jam tenka mušti žmogų, savo liaudį. Arba kaip skusdamasis pasiuntė vaiką, šio to nekorektiškai paklaususį, pabėgioti sodelyje. „O juk galėjo skustuvu per žandą brūkštelėti.“ Štai ten, pasitelkus prievartą, buvo kuriamas „gėris“. Tai – komunizmas.

Prancūzų revoliucija irgi...

Jiems visos priemonės buvo leistinos vardan gero tikslo. Vis dėlto Europos civilizacija sugebėjo suvokti, kad blogos priemonės iškreipia ir sugadina bet kokį gerą siekį.

Dabar pasaulyje dominuoja konkurencija. O meilė – tai ne konkurencija, tiesa?

Kai yra konkurencija ir nugali stipresnis, tai jau – darvinizmas. „Kaip man išlikti?“ „Kaip man įsiviešpatauti?“ Yra daug manančių, kad tai labai gerai, esą čia – progreso variklis. O kai tau pasako, kad visa žmonija yra viena gentis, kad visi esam broliai, kad nevalia naikinti vieniems kitų – čia jau ne darvinizmas, o meilė, atjauta. Galima pradėti kalbėti ir apie visos žmonių genties vidinio solidarumo politiką. Tačiau toks požiūris nūdieniam žmogui – kietas riešutėlis.

Kas bus tas, kuris sugrąžins paklydusią avį į atjautos kelią? Avį, kuri sako: „O aš noriu konkuruoti. Nes tu geriau gyveni, esi geriau apsirengęs. Tu turi, aš irgi noriu.“

Pranašumą pirmiausia turi tas, kurio sieloje nėra pavydo. Nes pavydas – žudikas ir griovėjas. Na taip, konkurencijos apaštalai tikriausiai mano, kad pavydas yra kuriantis elementas. Gaivusis stimuliatorius.

Sako, būna baltas pavydas.

Ir žalias būna, nuo kurio veidas pažaliuoja, o širdis pajuoduoja. O protas tai pateisina. Rusų rašytojai išrado gerą posakį: durnoj um – blogas protas; tai didžiausias pavojus visai žmonijai. Protingai nekenti, išmaniai naikini priešą – ir susinaikini. Žodis „blogas“ lietuvių kalboje susijęs su liga. Sergantis.

Sublogavęs.

Čiurlionis apie piktą žmogų manydavo: jis serga. Nes žmogus šiaip jau neturėtų būti piktas.

Būtų galima teigti, kad realpolitik – politika, kuriama pagal esamas aplinkybes, savo esme yra darvinizmas. Pagal naujausius tyrimus, 1 procentas Niujorko gyventojų valdo 99 procentus Niujorko turto.

Ir kas nors mano, kad tai baigsis geruoju? Iš ko atsiranda visi bolševizmai? Štai iš to ir atsiranda.

Iš disproporcijos?

Disproporcija yra tik vienas iš veiksnių, skatinančių nepasitenkinimą arba smurtą. Taisyti padėtį smurto priemonėmis? Ateisim, atimsim ir turėsim? Deja, niekas nepraturtėjo papjovęs kaimyną.

Paprastai nuskursta abu, kaip byloja mūsų kraštų patirtis.

Arba atsiranda giluminių nuostolių. Čarlzas Dikensas ne sykį rašė apie nusikaltėlį ir kas vyksta jo sieloje, net jei nusikaltimas ir neatskleistas. Žmogus gyvena kaip prakeiktasis. Galų gale jis arba išprotėja, arba nusižudo, arba nueina ir pasiduoda teisėsaugai. Toks ir ne vieno buvusio stribo likimas: pasikorė arba nusigėrė, jei nerado atgailos kelio. Arba žmogžudys vykdo nusikaltimus kaip serijinis nusikaltėlis, kol galų gale visuomenė ar jos savigynos struktūros jį sunaikina.

„Giluminiai nuostoliai“ – labai gerai pasakėt. O ar gali būti ir giluminių būdų, leidžiančių pasitaisyti?

Sūnus man atpasakojo knygos apie vieną nusikaltėlį siužetą. Tas žmogus buvo žmogžudys ir plėšikas, nepagaunamas, darantis pikta visuomenei, kurioje esą tiek daug blogio. Bet jis turėjo nuodėmklausį. Nuvažiuodavo pas jį ir išpasakodavo, kiek žmonių nužudė, nukankino, nuskriaudė. Nuodėmklausys vien tuo, kad jį išklausydavo, neleido nutrūkti žmoniškumo gijai. Galų gale chroniškame nusikaltėlyje įvyko perversmas, jis suprato, kad nebegali toks būti. Nusižudyti, kad sunaikintų savyje atpažintą blogį, kurio dabar jau negali pakęsti, jis nenorėjo. Ne, jis norėjo tapti kitoks, kad bent šiek tiek išpirktų kaltę. Nemažai nusikaltėlių tapo rašytojais.

Ir poetais... Ar Jūs savo politinėje veikloje esat pabandęs vadovautis meile?

Vadovaujuosi atjauta, nes atjauta – taip pat meilė. Atjauta pirmiausia tam, kuris nelaimingas, skriaudžiamas, kurį reikia pagloboti, apsaugoti. Mes ir Sąjūdžio laikais akcentavom: „Už jūsų ir mūsų laisvę!“, kitaip tariant, kad mums rūpi ir jūsų laisvė, ne vien mūsų pačių. Tuose, kurie turi atjautos, yra šiek tiek ir Dievo, nes Dievas kalba ne vien per pranašus, bet ir per žmones, kurie turi atjautos dovaną. Dievas padeda paskatindamas žmones, kad jie padėtų vienas kitam.

[...]

Ar nėra taip, kad demokratija tampa vis mažiau pajėgi? Neveiksni?

Dabartinė demokratija yra orientuota į materialistinį gyvenimo supratimą. Tikroji demokratija – žmogaus teisės, pagarba žmogui – neapsiriboja biologiniu žmogaus gyvenimu. Ji gerbia žmogų ir po jo mirties, gerbia jo atminimą, jo viltis. Dabar tai, deja, nunykę. Galima sakyti, žmogaus teisės gerbiamos tik tol, kol žmogus kruta ir ką nors vartoja.

O gal vartojimas šiandien ir yra demokratija? Galimybė laisvai vartoti – laisvės sinonimas?

Turbūt prioritetas: vartok daugiau. Laisvė būtų nesinaudoti laisve. Be abejo, daugybė vartotojų tuoj sakys: „Kas čia per gyvenimas? Ar turiu už tai dar būti kam nors dėkingas?“ Na, jei ateis geresnė valdžia arba diktatorius, kuris man duos dvigubai daugiau, tikriausiai pasakysiu „ačiū“. O rytoj pradėsiu mąstyti, ar man pakankamai davė. O gal mane apgavo? Turėjo duoti daugiau! „Aš esu nusipelnęs gyventi
geriau.„

Šiuolaikinėje poindustrinėje visuomenėje sakoma: tu viską gali pats. Galbūt net siūloma visko siekti vien savo jėgomis.

Kaip tu gali savo jėgomis gimti? Tu sugalvojai, kad nori būti, ir gimei? Deja, tai kitos jėgos sugalvojo. Galbūt tarp jų buvo ir meilė: „Tegu jis būna.“ Ir padėjo tau būti – stebėjo, globojo. Sakai, kad niekam neturi būti dėkingas? Esi kvailys, visiškas kvailys. Kas tau pripūtė tokių nesąmonių? Manai, pats atėjai ir ponauji? Ne pats atėjai – tau leido ateiti. Jei tu, vartotojau, keiki šitą gyvenimą, tai prakeik ir dieną, kada gimei, kada tėvai tave pradėjo. Bet tada jausiesi baisiai nelaimingas. Būsi vargšas. Greit pasakysi, kad mirtis yra gėris, tegu ji ateina kuo greičiau.Atsimenu kunigo Juraičio pasakojimą apie vargšą žmogų – luošą, skurstantį, bet jis netrokšta, kad jo gyvenimas kuo greičiau pasibaigtų. Priešingai, kruta ir kalba: „Kad dar bent dienelę pagyvenčiau.“

Senutė, grįžusi iš Sibiro. Toks noras – natūralus! Ir jos džiaugsmas: turime laisvę. O kitkas yra nukrypimas, iškrypimas – ėjimas prieš prigimtį. Gėrio supratimas mat būna visai paprastas. Jelcinas pasakė apie Baltijos valstybes: „Dabar jos laisvos, ir tai yra gerai.“

Ar jums neatrodo, kad Lietuvoje jam visai pritiktų paminklas?

Pritiktų, nes jis buvo palankus Lietuvai. Gaila, paskui jis nebebuvo geras, ypač vienai Kaukazo tautai. Ant jos pyko, keršijo, pradėjo ją naikinti. Pasakė: „Mes niekada nepradėsim ten karo“, o po dviejų savaičių pradėjo.

Vadinasi, instinktas buvo teisingas, bet sprendimus padiktavo realpolitik?

Nežinia, kokia jėga iš jo aplinkos privertė pakeisti sprendimą. Kai įsivėlęs į muštynes gauni į nosį, visada pradedi pykti ir kerštauti. Nuo Čečėnijos karo Jelcinas pradėjo gesti. Vienas to karo nuostolių – Jelcino lūžis.

Kas Jus labiausiai nuvylė politikoje? Į ką atsiremdavot, kai niekaip neišeidavo pramušti sienos?

Pirmiausia, aš niekada nebuvau ir nesijaučiau galiūnas, kuris viską daro pats vienas. Veikiau esu iš tų, kurie prisideda manydami, kad elgiasi teisingai ir naudingai kitiems. Kai pamatai rezultatą, jautiesi patenkintas, kad prisidėjai. Tik apmaudu, kai tavo pastangas ir tai, kas kartu su kitais žmonėmis pasiekta, griauna priešiškai nusiteikusių žmonių pastangos. Arba net tavo bendražygių, kurie staiga pakeitė savo nuomonę arba kas nors sumaišė jiems protą. Sąjūdyje tokių pavyzdžių – kiek nori. Daug buvo žmonių su kilniomis intencijomis, kurie paskui elgėsi sunkiai suprantamai. Mes visi buvom vieningi, nors galėjom būt pastatyti prie sienos, o paskui kai kas iš mūsų nuėjo visai į kitą pusę. Tai jau nesėkmė. Ne mano nesėkmė kaip kokio nors kūrėjo, o nesėkmė stebėtojo, kuris tiek daug tikėjosi.

Kūrėju Jūs nesijautėt?

Veikiau jaučiausi dalyvis, atstovas. Kartais – svarbus dalyvis, nes buvo tekusi didelė atsakomybė. Gal kartais ir sėkmingiau atstovaudavau, nei iš manęs būdavo tikimasi, bet nieko nedariau dėl savęs, visada jutau, kad už manęs stovi tam tikra vienovė, visuma – tauta, šalis. Tikrai negalvojau, kad esu koks nors išskirtinis, atėjau ir kitiems padariau gera. Taip, jaučiuosi labiau dalyvis nei autorius.

Ištrauka iš: Vytautas Landsbergis, Rytis Zemkauskas. Bus geriau. Dominicus Lituanus, 2016, 168 p.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Rytis Zemkauskas , Vytautas Landsbergis .