Savižudybė. Lietuvoje tai vis dar aktuali, sunki ir neišsemta tema. Visi bent teoriškai žinome apie baisų šios rykštės mastą, kitus ji yra palietusi asmeniškai. Tačiau ką reikia padaryti, kad situacija keistųsi? Kokių įrankių mums reikia, kad pastebėtume ir suskubtume padėti juodą valandą išgyvenančiam savo artimui?

Vasario pabaigoje Vilniuje startavo savižudybių prevencijos mokymai „ASIST“ ir „safeTALK“, kuriuos finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama Savižudybių prevencijos strategiją.

Viena iš strategijos priemonių plano dalių – per 2017 m. apmokyti per 2000 Vilniuje gyvenančių ir dirbančių žmonių, kurie savo aplinkoje turi didesnę tikimybę sutikti asmenį, galvojantį apie savižudybę.

„SafeTALK“ mokymuose dalyvavo ir ketvirto kurso medicinos studentė, dirbanti slaugytojos padėjėja ligoninės priimamajame. Aistė Pilkienė, kasdien susidurdama su žudytis mėginusiais žmonėmis bei jų artimaisiais, dažnai jaučiasi bejėgė. Ne vien todėl, kad jai tenkantis emocinis ir fizinis krūvis yra didžiulis, bet ir todėl, kad tiksliai nežino, kaip padėti į gyvenimo paribį patekusiam žmogui. Juk kalbama apie gyvybės ir mirties klausimus. „Jei per parą susiduri su 300 žmonių, iš kurių pusė turi savižudiškų minčių, tai yra nepakeliama“ – sako būsima medikė.

Kaip tu susiduri su savižudybe savo gyvenime?

Kiekvieną darbo dieną bent po 1–5 kartus, per kiekvieną budėjimą. Žudosi labai daug jaunų nuo 18 iki 40 m. žmonių: seni beveik nesižudo. Mūsų ligoninė yra suaugusiųjų, tad su vaikais nesusiduriu.

Kariasi dažniausiai vyrai. Kartais juos dar atgaivina ir atveža mums. Siaubingiausia, kai tokį žmogų atveža iš kokios nors rajono ligoninės, artimieji užsako reanimobilį, atveža į trečio lygio ligoninę, tačiau jų čia nepriima, nes nebėra ką daryti. Tad turi važiuoti arba į slaugos namus, ar mažą ligoninę, kur užtektų minimalios pagalbos. Reanimatologai privalo pasakyti, kad nepriima, šeimos nariai reaguoja dramatiškai, rėkia, nes vis dar tikisi išgelbėti. Baisiausia yra pasakyti: „Viskas, jau nepriimam.“

Pas toksikologus papuola žmonės, kurie žudosi vaistais. Tai dažniausiai moterys, pavargusios nuo gyvenimo. Būna ir jaunų vyrų, kurie gal kenčia, nes nesutaria jo sužadėtinė su būsima uošve, bando žudytis, atkreipdami dėmesį, prašydami, kad jos nesipyktų...

Kita grupė – jauni narkomanai, kurie pradeda ir supranta, kad nebegali sustoti. Dažniausiai tai turtingų šeimų vaikai, turintys pinigų. Prieš porą dienų guldžiau į skyrių jauną narkomaną, klausiu: „Kas nutiko?“ – „Žudžiausi.“ – „Kodėl?“ – „Esu priklausomas nuo heroino, ir visa mano šeima labai dėl to kenčia, aš labai juos skaudinu.“ Nors vartoja dar neilgai, bet jau įklimpo. Narkotikai baisi pelkė.

Aš matau visas grandis: ką tik pradėjusius ir pervartojusius, tada – pažengusius, kurie jau priklausomi, o vėliau – labai staigi griūtis. Visi nusisuka nuo tavęs, šeima, draugai ir tampi Taboro vergas – žemiausios kastos atstovas, kai dėl dozės viską padarai.

Teko susidurti su vyru, kuris penkis kartus pabėgo iš ligoninės, nes jam turėjo amputuoti kojas. Jis vergauja Tabore. Atvažiavo šeštą kartą dėl tų kojų, kurios visos supuvę, bet vis tiek žmogus nori gyventi. Man tai buvo labai jautru: mes jį aptvarkėme, paruošėme, o jis man sako: „Labai noriu šokolado.“ Nupirkome mes jam šokolado, jis turėjo šiek tiek pinigų. Supranti, kad tas žmogus jau pragare, pūna iš vidaus... dėl narkotikų. Būna, kad pasiūlo juos geriausi draugai, o griūtis yra labai greita. Senyvo amžiaus narkomanų nebūna, jie miršta labai greitai.

Dažnai jie klausia: kokia prasmė gyventi? Instinktyviai kabinasi į gyvenimą, bet protas tyli.

Savižudžiai dažniausiai turi šeimas, bet jaučiasi gal nepakankamai mylimi, matomi, jiems yra labai sunku, jie neranda atramos. Tada jiems svarbi bet kokia pagalba, kurią kas nors pasiūlo, ima ją kaip šiaudą, net nežiūrėdami.

Tu – medikė, kaip esi paruošta darbui su tokiais žmonėmis, su kuriais kasdien susiduri?

Kol kas niekaip. Studijuoju ketvirtame kurse ir tikiuosi, kad dar pasiruošiu.

Nors dirbti ligoninėje jau gali?

Dirbu kaip slaugytojos padėjėja, tad lydžiu žmones nuo jų priėmimo iki išleidimo.

Kas toliau nutinka kritinės būklės žmogui po to, kai apgydoma somatika? Kaip suprantu, ligoninė nėra įtraukta į jokį pagalbos tinklą?

Iš esmės taip. Tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad aš tiesiog savo iniciatyva galiu pasakyti žmogui: štai lankstinukas, čia gali paskambinti. Tai yra sunku.

Daug lengviau užsimerkti ir sakyti sau: aš to negydau, aš su tuo nedirbu. Juk tai toks emocinis krūvis. Įžengus į ligoninę, užgriūna didžiulis emocinis krūvis. O mes nedirbame vien su tokiais asmenimis. Jei per parą susiduri su 300 žmonių, iš kurių pusė turi savižudiškų minčių, tai yra nepakeliama. Aš tikrai neteisiu personalo, nes tai yra ne žmogaus jėgoms.

Tam reikia pasiruošti.

Ligoninės priimamajame yra lankstinukų su informacija. Aš juos duodu ir sakau: tu gali čia kreiptis ir skambinti, bet negaliu palydėti iki galo, perduoti specialistui, kaip rekomenduoja, pavyzdžiui, „SafeTALK“.

Iš esmės – tai gydytojo sąžinės reikalas, niekas manęs neįpareigoja. Kita vertus, dažnai pacientai sako: „Man nebepadės, man niekas nepadės.“ Personalas neturi laiko gilintis ir eiti iki galo.

Mūsų kultūroje dar sunku aiškiai ir atvirai kalbėti apie sunkius dalykus: nei klausti, nei atsakyti.

Aišku, yra dalis žmonių, kuriems labai reikia pagalbos, jiems padeda mažiausia mūsų pastanga. Į ligoninę atvažiuoja tie, kurie nori gyventi – juos išgelbsti instinktas. Iš esmės, jei tikrai nori nusižudyti, nusižudai sėkmingai. Jei tik nori atkreipti dėmesį į savo skausmą, tu tiesiog susižaloji – tai yra labai rimtas signalas.

Mano patirtis rodo, kad didžiausia problema yra priklausomybės: alkoholis, narkotikai. Žmonės man ne kartą išsakė savo nusivylimą priklausomybių centru – beveik visi, kurie ten buvę sako, kad žiūrima labai formaliai.

Savižudybės labai sunkus dalykas, bet statistiškai į ligonines daug daugiau atvažiuoja priklausomų asmenų. Savižudybės – 3–5 per parą, o alkoholiu apsvaigę 50% pacientų, iš jų dar 20% narkomanai.

Jauni žmonės, turėję šeimas, vaikų. Kai guldau į skyrius, turiu sutvarkyti jų daiktus: atsidarai žmogaus rankinę ir randi, žinoma, švirkštų, bet šalia – žmonos nuotrauką, atvirukų su jos žodžiais „myliu tave“, vaikų nuotraukų. Supranti, kad prieš porą metų jis buvo laimingas ir sveikas žmogus. O dabar pasmerktas mirti, nes gal nedraustas, nes tokiam suteikiama tik būtinoji pagalba. Po to viskas priklauso nuo gydytojų gailestingumo.

Dažniausiai gydytojai pasigaili: pavyzdžiui, vyras, kuris penkis kartus pabėgo iš ligoninės... Gydytojas jam sako: „Juk jau penkis kartus pabėgai...“ Bet pagaili jo, sako, pabandom išgelbėti, nes jeigu nenupjaus tų kojų, mirs tuoj dėl infekcijos.

Gydytojai, dirbantys priėmime, yra šventi žmonės. Labai lengva kalbėti teoriškai, bet kai konkrečiai su tuo susiduri, tai yra taip sunku. Palydėti žmogų.

Pavyzdžiui, atvažiuoja septynerius metus nesiprausęs, o turi vaikų, žmoną, anūkų, bet jis paliktas vienas, nuo jo nusisuka visi. Bendruomenės nesukursi deklaratyviai, turi būti stipri šeima, kad tokių žmonių nepaleistų. Jiems per sunku gyventi vieniems. Likę vieni – krenta į dugną, tampa benamiais, alkoholikais. Yra situacijų, kai tikrai reikia atsitraukti, tačiau visiškas jų palikimas reiškia mirtį – gal lėtą, bet mirtį.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuro svetainėje bus skelbiamas kitų savižudybės prevencijos mokymų grafikas per visus 2017 metus. Pasidomėkite ir jūs: www.vvsb.lt.