Toliau publikuojame Šeimos sinodo darbą apibendrinančio ir popiežiaus Pranciškaus pasirašyto dokumento apie meilę šeimoje garsųjį 8 skyrių, kuriame aptariamos tiek įvairios silpnumo ir netobulumo situacijos, tiek ir įžvalgos bei palydėjimo būtinumas.

Negana vien svarstyti, ar asmens veiksmai atitinka visuotinį įstatymą ar normą ar neatitinka, nes to nepakanka konkrečioje žmogaus egzistencijoje įžvelgti ir laiduoti visišką ištikimybę Dievui.

Karštai prašau visada atminti tai, ko moko šventasis Tomas Akvinietis ir ką mokomės taikyti praktikuodami pastoracinį įžvelgimą: „Nors visuotinybės srityje yra būtinumo, juo labiau leidžiamės į tai, kas individualu, juo labiau susiduriame su neapibrėžtybėmis.Praktikos srityje to, kas individualu, atžvilgiu praktinė tiesa ar norma nėra visiems vienoda, tokia ji yra tik to, kas visuotina, atžvilgiu; taip pat ir tai, kas individualiais atvejais priimama kaip ta pati praktinė norma, nėra visiems žinoma.Todėl juo giliau leidžiamasi į tai, kas individualu, juo daugiau neapibrėžtumo“.

Tiesa, visuotinės normos yra gėris, kurio nevalia nei ignoruoti, nei apleisti, tačiau jų formuluotėmis neįmanoma aprėpti absoliučiai visų individualių situacijų. Sykiu pravartu pabrėžti, kad būtent dėl šios priežasties to, kas yra praktinės įžvalgos individualios situacijos atžvilgiu dalis, nevalia pakelti iki normos lygmens. Tai ne tik atvertų erdvę nepakenčiamai kazuistikai, bet ir iškeltų grėsmę vertybėms, kurias privalu ypač sergėti.

Visuotinės normos yra gėris, kurio nevalia nei ignoruoti, nei apleisti, tačiau jų formuluotėmis neįmanoma aprėpti absoliučiai visų individualių situacijų. 

Todėl ganytojas negali tenkintis vien moralės įstatymų taikymu tiems, kurie gyvena „nereguliarioje“ situacijoje, tarsi tai būtų akmenys, svaidomi į žmonių gyvenimą. Taip elgiamasi turint užvertas širdis, besidangstančias Bažnyčios mokymu, „kad, atsisėdusios į Mozės krėslą, teistų, kartais pasipūtusios ir paviršutiniškai, sunkius atvejus ir sužeistas šeimas“.

Panašiai yra pareiškusi Tarptautinė teologijos komisija: „Todėl prigimtinio įstatymo negalima pateikti kaip rinkinio jau nustatytų taisyklių, kurios savaime a priori siūlosi moraliniam subjektui; prigimtinis įstatymas yra sprendimo priėmimo – itin asmeniško – proceso objektyvaus įkvėpimo šaltinis“. Dėl sąlygotybių ar švelninančių veiksnių net ir objektyvioje nuodėmės situacijoje – nesant subjektyviai kaltam ar bent ne visiškai – galima gyventi išliekant Dievo malonėje, galima mylėti ir taip pat augti malonės bei meilės gyvenimu, sulaukiant tam Bažnyčios pagalbos.

Įžvelgimu reikia padėti atrasti galimus atsako Dievui ir augimo peržengiant savo ribas kelius. Manymas, kad visa yra tik balta arba juoda, kartais užsklendžia malonės bei augimo gyvenimui ir atima drąsą žengti šventėjimo keliais, kuriais šlovinamas Dievas. Atminkime, „mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau nei išoriškai teisinga gyvensena tų, kurie leidžia savo dienas nesutikdami rimtų sunkumų“. Dvasininkų ir bendruomenės konkreti pastoracija turi į tai atsižvelgti.

Visomis aplinkybėmis tie, kuriems sunku visapusiškai įgyvendinti dieviškąjį įstatymą, turi išgirsti kvietimą žengti via caritatis – meilės keliu. Broliška meilė yra pirmutinis krikščionių įstatymas (plg. Jn 15, 12; Gal 5, 14). Neužmirškime to, kas pažadėta Rašte: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8); „Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus gailestingumu vargšams“ (Dan 4, 24); „Kaip vanduo užgesina ugnies liepsnas, taip išmalda atlygina už nuodėmes“ (Sir 3, 30).

Šito taip pat moko šventasis Augustinas: „Kaip, kilus gaisrui, pirmiausia puolame ieškoti vandens gaisrui užgesinti,lygiai taip ir iš mūsų šiaudų tvykstelėjus nuodėmės liepsnai ir mums sunerimus, džiaukimės duodama galimybe padaryti gailestingumo darbą, tarsi tai būtų šaltinis, siūlomas mums gaisrui užgesinti“.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7