Lietuvoje per daug kalbame apie riziką ir pavojus, bet nepakankamai — apie baimės politikos nepagrįstumą ir jos daromą žalą. Lyg tai būtų vienintelis žodynas kalbėti apie politiką: viešojoje erdvėje politologai, politikai ir komentatoriai siekia atskleisti kuo didesnę grėsmę Lietuvai, tarsi pavojaus skelbimas būtų vienintelė argumentavimo forma. Antraštės ir tekstai grasina, kad neteksime, kad nesuprantame, kad būsime nubausti. Kiti jau skelbia mirties nuosprendį Lietuvai ar kritikuoja mokslą ir jo ribas — nors tekstai parodo elementarų techninį ir metodologinį tamsumą. Bet kuris straipsnis, kalbantis tiesiog apie mokslą, neminėdamas konkrečių disciplinų, tyrimų ar metodų, yra niekinis, kaip ir komentarai apie skurstančiuosius ir elitą, dirbtinai ir subjektyviai grupuojantys žmones į dvi prastai apibrėžtas grupes. Lyg vyktų žurnalistinės kūrybinės varžybos, kas išgalvos didesnį pavojų, kurio reikia bijoti Lietuvai: arogantiško elito ir juos nubausiančių skurstančiųjų, emigracijos ir imigrantų, prasto išsilavinimo ir per didelio universitetų absolventų skaičiaus, Europos Sąjungos, Rusijos, JAV ir Lenkijos. Bet labiausiai Lietuvai reikia bijoti neišprususių politologų, naudojančių tik vieno tipo argumentą — pagrįstą baime.

Būna ir dar blogiau: internete ir spaudoje pasitaiko straipsnių, vartojančių nepamatuotus terminus, pavyzdžiui, marksistinis liberalizmas, neoliberalizmas, simuliakrinis pliuralizmas, neokapitalizmas ir t. t. Autoriai neretai ne tik gerai nepaaiškina, ką šie žodžiai reiškia, bet taip pat natūralizuoja atitinkamų reiškinių grėsmę. Globalizacijos, pliuralizmo ir migracijos reiškiniai priimami kaip fenomenai, kurių būtinai reikia išvengti dėl jų keliamos grėsmės tautai ar šaliai, gerai nepaaiškinus skaitytojams, ką konkrečiai turima omenyje. Taip slepiamasi už žodžių ir sėjama baimė, aptariant tik vieną konkrečių reiškinių pusę ir paprastai neįsigilinus į platesnes jų priežastis bei pasekmes. Kompleksiški ir sudėtingi procesai supaprastindami, neretai tiesiog sumažinant juos iki manichėjiškos priešpriešos, kovos tarp gėrio ir blogio: bloga ekspansinė ES ir gera tautinė valstybė, bloga neišsilavinusi dauguma Lietuvos rajonuose ir geri talentingi profesionalai Vilniuje, blogi ūkininkai ir geri informacinių technologijų specialistai (arba atvirkščiai), dvasinga Rusija ir supuvę Vakarai. Atrodo, lyg autoriai negerbia skaitytojų, darydami prielaidą, jog pastarieji nesupras sudėtingesnių procesų ir todėl jaučia pareigą sukramtyti tuos sudėtingesnius argumentus ir išspjauti realybės neatitinkančius teiginius. Žinoma, supaprastinant reiškinius tampa lengviau išryškinti riziką ir grėsmes, nors jų skalė ir dydis dažniausiai prasilenkia su realybe. Ir visgi, net jei grėsmė reali (o šis realumas yra atskira tema), ji nieko nepasako apie tai, kaip elgtis ir ką daryti su ta grėsme — tai yra mūsų pačių sprendimas. Ir būtent šis pasirinkimas — kaip elgtis grėsmės akivaizdoje, rinktis baimės ar drąsos politiką, yra nepakankamai diskutuojamas viešojoje erdvėje. 

Daugelyje įmonių yra atskiri darbuotojai ar net skyriai, atsakingi už rizikos valdymą: jie ne tik identifikuoja riziką, bet taip pat sprendžia, ko reikia vengti dėl per didelės rizikos, ir kur galima rizikuoti, imtis pozityvios rizikos, matant galimą ateities naudą. Panašiai riziką reikėtų matuoti ir, pavyzdžiui, socialinėje politikoje. Visada yra rizika, jog visuomenėje bus vadinamųjų nemokančiųjų (angl. free riders), žmonių, kurie išnaudos socialinio draudimo įstatymo spragas ir turės daug vaikų vien dėl papildomų pašalpų. Dažnai užduodamas klausimas, kaip padaryti sistemą veiksmingesnę ir apkarpyti išlaidas. Geresnis klausimas — galbūt geriau rizikuoti ir turėti kelis nemokančiuosius, bet užtikrinti, kad visuomenės dauguma nebadautų. Dar geresnis klausimas — ar sistemos keitimas kainuos brangiau, ar pigiau nei lėšos, kurias prarandame dėl nemokančiųjų. Visi bijo žmonių, išnaudojančių socialinę sistemą. Bet pasirinkimas nėra tarp sistemos, kuri leidžia nemokančiuosius, ir sistemos, kuri neleidžia, bet tarp socialinės apsaugos sistemos, kuri leidžia prasprūsti daugiau nemokančiųjų ir tos, kuri stumia žmones į skurdą. Baimės politika mus gąsdina veltėdžiais, bet gal geriau daugiau veltėdžių, bet mažiau skurstančių žmonių, jeigu jau esame priversti rinktis?

Baimės politika, kaip ir dauguma sąmokslo teorijų, lyg virusas greit išplinta ir jį labai sunku išgydyti. Viena aišku — skirstymas tarp saugumo ir naivumo, racionalaus suvokimo ir užmigdytos sąmonės idealizmo yra dirbtinis ir neveiksmingas. Vienintelė teigiama baimės politikos pusė — ji reikalinga tam, kad galėtume pradėti kalbėti apie drąsą ir riziką, teigiamą ir produktyvią. Svarbu suvokti, jog nepasiduoti baimės politikai nereiškia atsiduoti kažkokiam naiviam liberalizmui ir pasaulinės taikos mitui. Baimės politikos priešnuodis yra atsakinga politika, suprantanti politinių bei socialinių reiškinių sudėtingumą, skirianti laiko ir išteklių tyrimams, siekiant sužinoti tikrą problemos prigimtį, o ne daryti prielaidas apie tikrovę pasitelkiant nepamatuotas ar įsivaizduojamas grėsmes. Žodis realpolitik tą ir reiškė devynioliktame amžiuje, kai buvo pirmąsyk pavartotas: tai politika suvokiant grėsmes, bet, nepaisant to, prisiimant atsakomybę už rizikingus sprendimus.  

Gyvename rizikos pasaulyje, kai bene kiekvienas politinis reiškinys yra pirmiausia suformuluojamas kaip rizika. Ir net jei ta rizika reali, jos nebūtina iš karto atmesti, — reikia apsvarstyti, galbūt verta rizikuoti vienu ar kitu atveju. O mes tuo tarpu norime gyventi saugiai, netrukdomi pasaulinės politikos problemų. Tokie saugūs buvome tik Sovietų Sąjungoje, nepaliesti jau tuo metu globalaus pasaulio, nebūdami jo dalis.

Lietuvoje egzistuoja tik pusė pokalbio: apie riziką, bet ne apie tai, ką su ja daryti. Net jei yra rizika, priimant pabėgėlius iš Sirijos, kad jų nusikalstamumas bus didesnis nei vidutinis nusikalstamumas Lietuvoje, galbūt ši rizika nublanksta mūsų pilietinių, humanistinių ar netgi krikščioniškų įsipareigojimų akivaizdoje.

Ir tai yra ypač svarbu Lietuvai vis daugiau dalyvaujant tarptautinėje politikoje: neišvengiamai kažkada turėsim prisiimti kolektyvinę atsakomybę, jei ne už pabėgėlius iš Sirijos, tai galbūt pabėgėlius iš artimesnių šalių ar teigti humanitarinę pagalbą badaujančioms bendruomenėms. Tai, žinoma, yra lengviau daryti esant ES ir NATO nare. Lietuvoje gyvenimas gerėja ir ilgainiui turėsime liautis tikėtis pagalbos, bet patys aktyviai patys siūlyti pagalbą tarptautinėje erdvėje.

Istoriją valdo laisvos šalys, sugebančios prisiimti politinę atsakomybę bei pasvertą riziką — nepriklausoma Lietuva vis dar turi išmokti, kaip nebijoti. Pradėti turime nuo naujo žodyno diskusijoms apie politiką: ne supaprastinto, tuščių terminų ir niekaip nepagrįstų argumentų, bet detalaus, atsakingo ir pasverto. Apmėtyti terminais apie po lova slypinčias pabaisas yra nepagarba skaitytojams ir tik išryškina komentatorių neatsakingumą bei neprofesionalumą. Pradėti turime išsitraukdami prožektorius, tikrindami palovius, skaičiuodami pabaisas ir tiksliai pamatuodami ko jos nori. Kartais tos pabaisos gali atverti naujas galimybes ir įgalinti valstybę siekti didesnės gerovės savo piliečiams.