Chriso Barbaliso/unsplash.com asociatyvi nuotrauka

Skaitytojos Jelenos Šalaj pasidalinimas mintimis po kraupių žinių apie 26-erių metų merginos nužudymą. Teksto autorė – socialinių mokslų daktarė, psichologė. 

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje vis daugiau kalbama apie įvykius, kuriems įvardinti labiausiai tinka epitetai „negarbingas“, „smurtinis“, „žiaurus“, „siaubingas“. Smurtas prieš vaikus, moteris, silpnesniuosius, nužudymai. Šie įvykiai ir jų atgarsiai spaudoje sukelia daug minčių ir jausmų, kuriems sunku rasti tinkamų žodžių.

Be sunkiai suvokiamo žiaurumo visus šiuos įvykius sieja tai, kad kiekviename jų veikia mums sunkiai suprantamas „kitas“. Jį suprantame kaip kitokį, tolimą ir dažnai priešišką. Mes nesuprantame jo elgesio motyvų, negalime su juo tapatintis. Tų žiaurių, piktų, viskuo nusivylusių, agresyvių žmonių nėra mūsų kasdienybėje, arba, kiek įmanoma, jų šalinamės. Stumiame iš savo aplinkos ir sąmonės lauko.

Jokiu būdu nepateisinu įvykdytų nusikaltimų: neleidžiu sau įsivaizduoti ką teko patirti nužudytai merginai Ievai Strazdauskaitei ir jos artimiesiems. Tačiau šiame straipsnyje norėčiau kalbėti apie tą „kitą“. Kaip ir iš kur jis/ji atsiranda? Ar tautybė paverčia mus „kitokiais“? Kas yra tolerancija kitoniškumui? Kaip išeiti iš uždaro rato, kuriame kitoniškumas ignoruojamas ir stumiamas į visuomenės paribį tol, kol prasiveržia agresija ir žiaurumu?

Mano močiutė atvažiavo į Lietuvą iš Rusijos. Abu mano tėvai gimė čia, kaip ir aš pati. Užaugau tokiame Vilniaus mikrorajone, kuriame galimybė išgirsti ką nors kalbant lietuviškai buvo labai menka. Baigiau rusų mokyklą. Pirmas kursas Vilniaus universitete prilygo kosmosui. Konspektuodavau man nesuvokiamus žodžius pusiau lotyniškais rašmenimis, pusiau kirilica. III kurse, greta savo pagrindinių mokslų, įstojau į G. Soroso remiamą Atviros visuomenės kolegiją. Tai buvo labai intelektuali, sakyčiau, net elitinė akademinė aplinka, kurioje išmokau kritiškai mąstyti ir diskutuoti, supratau tarpdisciplininių studijų reikšmę. Pajutau žodžio ir diskusijos poveikį. Ne tokį apčiuopiamą ir greitą, bet vis dėlto. Vėliau ištekėjau, apsigyniau disertaciją, gimė vaikai. Šiuo metu lietuviškai kalbu laisvai, o mano vaikams ši kalba – gimtoji. Niekada nekilo mintis kritikuoti Lietuvos Respublikos politikos tautinių mažumų atžvilgiu – viskas korektiška. Manau, kad man pasisekė.

J. Šalaj

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ši istorija galėjo būti ir kitokia. Devintoje klasėje rimtai svarsčiau, ar gavus pagrindinį išsilavinimą nereikėtų eiti mokytis siuvėjos amato į „profkę“. Pradėjusi dirbti būčiau galėjusi padėti mamai išlaikyti mane ir sesę. Nors mokyklą baigiau puikiais pažymiais, pavyko įstoti tik į mokamą vietą. Jei ne senelis, davęs pinigų vienam semestrui, nebūčiau galėjusi sau to leisti. Palengvėjo, kai po pirmo semestro perėjau į nemokamą vietą. Šiuo metu maždaug pusė mano buvusių klasės draugų – emigravę. Vienetai įgijo universitetinį išsilavinimą. Didžioji dauguma pažįstamų iš mokyklos laikų dirba fizinį darbą. Daugybė sėdi didžiųjų prekybos centrų kasose, dirba už minimalų atlyginimą ar yra registruoti Darbo biržoje. Daugumos lietuvių kalba – tik labai vidutinė. Kai būdama studentė pradėjau rašyti straipsnius vienam iš didžiausių interneto dienraščių, daugiausia komentarų sulaukdavo ne straipsnio turinys, bet mano vardas, pavardė ir tautybė. Iki šiol nematau, kad atsakingas pozicijas valdžioje užimtų bent keli kitataučiai, gerai kalbantys lietuviškai. Užimantys jas ne todėl, kad juos kaip savo „klano“ žmones palaikė vienos ar kitos tautinės mažumos atstovai, bet savo žinių ir kompetencijų dėka. Neproporcingai mažai kitakalbių matau ir man labiau pažįstamoje akademinėje aplinkoje. Tikriausiai man pasisekė.

Pamenate, kaip visuomenė stebėjosi Naujosios Vilnios rinkėjų balsavimu už A. Paleckį? Nepritariu tokiam pasirinkimui, bet galiu jį suprasti, nes užaugau tarp tokių žmonių. Tikiu, kad dalis jų nelabai ir žino, kas tas Paleckis. Jie bando išreikšti savo nepasitenkinimą esama situacija, o kitų būdų nei turi, nei moka. Jie yra prastai reprezentuojama, žemo socioekonominio statuso visuomenės dalis, kurios balsą retai beišgirsi. Taip, galima sakyti, kad jie patys kalti laiku neišmokę kalbos, nedėję pakankamai pastangų, nesiekė išsilavinimo. Patys besigręžiojantys į Rusiją ir garbinantys praeitį. Šiuose žodžiuose gali būti tiesios, tačiau situacijos esmės tai nekeičia. Dauguma jų Lietuvoje turi labai gana menką šansą ištrūkti iš ribotos savo pačių aplinkos. Šių žmonių kraujyje – išmoktas bejėgiškumas, kuris yra ne kas kita kaip užslopintas pyktis.

Esu dirbusi psichologe su prieglobsčio prašytojais ir pabėgėliais. Taip pat tautinių mažumų mokyklose. Turiu ir visą savo patirtį. Nepamirškime, kad a) esu praktiškai trečios kartos „imigrantė“; b) rusakalbių situacija Lietuvoje, nepaisant visų istorinių aplinkybių, yra gana gera; c) nepaisant šių faktų, man yra tekę susidurti su sudėtingomis situacijomis, kurios bent iš dalies susijusios su mano tautine priklausomybe.

Pirmos kartos atvykėliai, kurie dažnai yra ekonominiai emigrantai ar politiniai pabėgėliai, paprastai būna itin nuolankūs. Pabėgę iš karo, bado ar bent jau ekonominio nepritekliaus zonų, jie būna dėkingi už minimalius patogumus ir garantijas – galimybę išlikti gyvam, sveikam ir tenkinti bazinius fiziologinius poreikius. Antros kartos emigrantai, gimę svečioje šalyje, jaučiasi visaverčiais piliečiais, kurie turėtų turėti tas pačias galimybes, kaip ir visi. Tačiau dažnai ši „lygybė“ tėra iliuzija. Paprastai jų tėvai turi žemesnį socialinį statusą, mažas pajamas ir yra vis dar labai stipriai susiję su savo gimtąja kultūra. Jie linkę veikiau palaikyti ryšius su savo tautiečiais nei integruotis. Net norintiems integruotis, tai sekasi ne taip greitai ir lengvai. Tad nors formaliai antros kartos emigrantai turėtų turėti tokias pačias sąlygas, kaip ir kiti tos šalies gyventojai, realiai jie jų neturi. Tas neatitikimas tarp „esu toks pats kaip kiti“ ir „negaliu tiek pat kaip kiti“ kelia apmaudą ir pyktį.

Socialiniuose moksluose yra vartojama „kolektyvinės kaltės“ (arba „kolektyvinės atsakomybės“) sąvoka, skirta apibūdinti jausmą, kurį išgyvena tiesiogiai už gėdingu laikomą įvykį neatsakingi žmonės. Vokiečiai kaip tauta gali jausti kolektyvinę atsakomybę už Holokaustą. Sovietų sąjungoje gyvenę žmonės – už čia vykdytas represijas. Ši kaltė nėra racionali ar pagrįsta, tačiau toks reiškinys egzistuoja.

Kai Lietuvoje vyko Sausio 13-osios įvykiai, man buvo vos daugiau nei 10 metų. Iki šiol ši diena man – tam tikras neišsakytas kaltinimas. Ne išorinis ir nevisai vidinis, neracionalus, bet jaučiamas. Nesu nieko padariusi, bet visos istorijos apie rusų karių elgesį sminga man į paširdžius. Lietuviai nesmagiai jaučiasi išgirdę apie tai, koks yra iš šalies emigravusių tautiečių įvaizdis Airijoje ar Norvegijoje. Panašius jausmus kai kam sužadino ir R.Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Racionaliai mąstant suprantame, kad negalima daryti išvadų apie visą tautą remiantis vieno ar kelių žmonių elgesiu. Pripažįstame, kad ne visi musulmonai – „Islamo valstybės“ nariai, o „nusikaltimas neturi tautybės“. Žinoma, nei nacionalinių švenčių, nei minėjimų, nei simbolikos, kuri galėtų sukelti miglotą kaltės jausmą tam tikros tautybės žmogui, neišvengs jokia tauta. To ir nesitikima. Kolektyvinė kaltė – labiau moralinė, vidinė žmogaus pozicija. Tuo tarpu tiesioginiai kaltinimai ar užuominos tai kas kita.

Jei šiandien su pasibaisėjimu stebėsimės visais romais, ydingas uždaras ratas suksis toliau. Jie ir toliau liks atstumtieji, kurių visi šalinsis. Nedėdami jokių pastangų integruoti, stumsime tuos žmones į paribį – ten, kur trūksta maisto, pastogės, pinigų, darbo, galimybės mokytis, supratimo ir vilties. Žmogus, ne(be)turintis ką prarasti, tampa abejingas, bukas, piktas ir žiaurus.

Pagrindinis būdas nutraukti šį uždarą ratą – švietimas. Dažnai būtent mokykla vaikams iš kitokių šeimų yra praktiškai vienintelis langas į pasaulį. Vieta, kur jie gali pamatyti ir pažinti kitą kultūrą. Susidraugauti su berniuku iš gretimo suolo. Suprasti, kad ne visos mergaitės privalo ištekėti būdamos 12–14 metų. Mokytis kalbos.

Žinau, kaip sudėtinga dirbti su tokiais vaikais mokytojams. Kartais būna labai sunku suprasti, iš kokio pasaulio jie ateina, rasti būdą įtraukti vaiką į dialogą, atsispirti nuo jo vertybių ir padėti jam pažinti kitas, jau nekalbant apie formalųjį ugdymą(si). Kartais sunku įveikti ir mūsų pačių nuostatas jų atžvilgiu. Sunku susikalbėti su jų šeimomis.

Sudėtinga keisti ir mūsų pačių nuostatas. Pavyzdžiui, įveikti dichotomiją „mes“ ir „jie“. Jei turite bent menkiausią keliavimo, kitos kultūros pažinimo patirtį nesunkiai įsivaizduosite save buvimo „kitokiu“ situacijoje. Skiriamės nebent tik tuo, kad šiuo konkrečiu atveju būtent jie (tautinės mažumos) yra „kitokių“ pozicijoje. Kitą dieną tuo „kitokiu“ galime būti bet kuris iš mūsų. Kitokių poreikių, kitokios lytinės tapatybės, socioekonominio statuso ar tiesiog turintis kitokią nuomonę.