Neįsivaizduoju, kiek portalas, kuriame publikuoju šį tekstą, uždirba iš „klikų“ ir reklamos. Turbūt kažkiek uždirba, nes tokia „rinka“ ir tokia „realybė“. Kitaip portalai neišgyvena. Jeigu nepasiryžti misti iš „klikų“ byrančiais centais, tuomet turi prašyti pinigų iš Kultūros ministerijos ir tarybų, o tai — sunkus, varginantis darbas, reikalaujantis nuolat skaičiuoti kiekvieną centą, mokėti mažesnius atlyginimus dirbantiems žmonėms. Todėl lieka prašyti pinigų, kad išgyventum, iš rėmėjų — už banerius ir „klikus“. „Klikai“ įgyja groteskišką formą, kai visuomenė susiduria su sunkiomis problemomis ir visą šalį sukrečiančiomis tragedijomis.

Atsivertusi portalą „15min.lt“ (2017 m. kovo 13 d.) radau antraštę: „Plungė skendi gedulo debesyje ir kviečia tirpdyti skausmo ledus žvakių šviesoje“. Nusijuokiau. Ne dėl to, kad būtų juokingas žmonių skausmas tikrai sukrečiančio įvykio akivaizdoje, bet dėl absurdiškai primityvaus žodžių vartojimo tą skausmą apibūdinant. Pigi poezija? Metaforos? Vaizdingi posakiai? Ar tokia forma yra priimtina apibūdinti miesto gedulą? Tokia antraštė yra simptomiška viso šiuolaikinės žiniasklaidos diskurso kontekste. Emocijos, o ne informacija yra populiariosios ir turtingosios žiniasklaidos pagrindas. Juoką, taip pat – iš kur jis kyla, įmanoma apmąstyti. Jis dažnai slepia realybės fragmentus, kurie atrodo, švelniai tariant, absurdiški.

Nėra aišku, kokia šios antraštės kūrėjų intencija iš tiesų buvo: galbūt jie siekė pagarbiai žiūrėti į mirtį ir skausmą? Paguosti žmones? Sušvelninti ir taip skausmingą temą? Jeigu taip, tuomet kyla klausimas: ar ši antraštė yra tam tinkama forma? Pagrindinė žiniasklaidos funkcija, matyt, yra informuoti žmones, teikti faktus, įvairias įvykių ir diskusijų puses (bent jau mano naiviame ir idealiame pasaulyje!)

Faktas, apie kurį informuoja ši antraštė — gedulas Plungėje, galbūt pasiūlymas kitiems atvykti į miestą, pareikšti užuojautą merginos artimiesiems ir visam miestui. Kodėl šiuo atveju nepakako antraštės, skelbiančios, kad „Plungė gedi I. Strazdauskaitės“? Matyt, tirpstantys ledai pagauliau? Gražiau? Verčia spausti nuorodą? Tiesa, nereikia paversti minėtojo portalo atpirkimo ožiu, ši antraštė yra veikiau tik vienas platesnės problemos pavyzdžių.

Didžiausiame Lietuvos internetiniame portale „Delfi.lt“ antraštėse, kalbant apie neseniai nužudytus mažamečius vaikus, buvo vartojami tokie žodžiai kaip „vaikelis“, „mažylis“ arba apskritai pasirodydavo vaiko vardo mažybinė forma. Turbūt klausiate, o kodėl tai svarbu? Kodėl negalima to daryti? Toks pozicionavimas yra emocinė manipuliacija skaitytoju. Tai nebėra „tik“ informacija, o tai jau žinutė, kuri prašo (įsako? siūlo?) reaguoti emociškai: jausti gailestį, rūpintis dėl siaubingo pasaulio, kuris mus supa, baimintis (ar pastebėjote, kad mes visko bijome? Rimantas Kmita, kalbėdamas su Andriumi Tapinu, taikliai įvardijo tokią būseną dabartinėje Lietuvoje – baimė. Visko baimė.). Turbūt vėl klausiate, o kaip kitaip reaguoti? Kaip galima į keturmečio vaiko nužudymą jį sumušant nereaguoti emociškai? Neįmanoma.

Tačiau žiniasklaida, kaip struktūra, turi kitokius veikimo principus nei žmogaus sąmonė. Ji gali sąmoningai nereaguoti emociškai, o tik informuoti pasirinkdama kitokių išraiškos formų. Tačiau tai nėra įprasta praktika, nes emocijos yra kur kas lengviau išprovokuojamas darinys, nei racionalus įvykio apmąstymas. Bet… Daugiau emocijų — daugiau galimybių „sudominti“ skaitytoją. Daugiau galimybių sudominti skaitytoją — daugiau „klikų“. Daugiau klikų — daugiau byrančių centų. Ciniška logika? Bet juk veikia — puikus verslas, puikūs pinigai, puiki karjera. Ir dar galima parašyti tekstą apie taip mums reikalingą patriotizmą. Valstybininkystė, niekaip kitaip.

Jei jau prakalbome apie žiniasklaidai taip gyvybiškai reikalingą naujienų srautą, kita tema, kurią reiktų paliesti kalbant apie skausmo, mirties ir gedulo reprezentaciją žiniasklaidoje, yra straipsnių kiekis ir piktnaudžiavimas žmonių susidomėjimu. Nuolatinis pačių menkiausių (ar tikrai svarbių?) detalių eskalavimas yra nauja forma, kaip išlaikyti skaitytojų dėmesį. Per pastaruosius kelis mėnesius Lietuvoje įvyko nemažai sunkiai paaiškinamų ir kraupių įvykių. Portalas „Delfi.lt“ šiuo metu turi „naujienų skyrelį“ (beveik pačiame naujienų srauto viršuje!), skirtą paskutinei „vyšnaitei ant torto“ — jaunos merginos iš Plungės nužudymui.

Keli faktai iš minėto portalo naujienų srauto (per dvi pastarąsias dienas):

a) Trys straipsniai per dieną (kovo 14 d.) apie merginos pašarvojimą ir laidotuves. Dar vienas papildomas – apie miestelio gedulą. Vieno jų pavadinimas — „I. Strazdauskaitė pašarvota Plungėje: urna skendi orchidėjose“. Skaitytojui labai svarbu žinoti, kokiose gėlėse „skendi“ urna.Keli faktai iš minėto portalo naujienų srauto (per dvi pastarąsias dienas):

b) „Suskaičiavo, kiek smūgių teko nužudytai I. Strazdauskaitei“. Smūgių matematika neįtikėtinai svarbi. (Beje, straipsnyje tai nėra atskleista, nes policija — to nesako). Bet juk „klikas“…

c) „Kiek kainavo automobilis, dėl kurio galėjo atimti gyvybę“. Informacija, taip? Reikalinga informacija? Nesu tuo įsitikinusi. Dar siūlyčiau išsiaiškinti, iš kur tą automobilį mergina apskritai gavo — juk toks prabangus!

K. Tamelytė

Asmeninio archyvo nuotrauka

Atsiprašau už nejautrią ironiją, tačiau kitokios reakcijos formos į tokį žiniasklaidos elgesį, nelabai įsivaizduoju. Bet pasidžiaukime – toliau byra centai.

Skausmingų istorijų „perspaudimas“ žiniasklaidoje nėra naujiena Lietuvoje. Nėra naujiena ir pasaulyje. Kai garsų amerikietiško futbolo žaidėją JAV O. J. Simpsoną apkaltino (1994 m.) itin žiauriu savo buvusios žmonos ir jos naujojo draugo nužudymu, Simpsono gaudynės greitkeliu bei teismo procesas buvo vienas pirmųjų įvykių, kuris pritraukė tokį neįtikėtiną televizijos žiūrovų dėmesį. Įvairaus sporto transliacijos buvo nutraukiamos tam, kad žmonės galėtų pasižiūrėti balto O. J. automobilio gaudynes, prokurorės šukuosena sulaukė daugybės „prasto stiliaus“ komentarų ir analizių, o vienas iš O. J. advokatų buvo Kim Kardashian tėvas. Šita informacija — šiukšlės, kurios nuolatos buvo metamos į eterį maitinant žmones „skandalu“, tačiau galiausiai teismas tapo pretekstu kalbėti apie rasizmą Kalifornijos policijoje. Dabar, po daugybės metų, JAV buvo sukurtas draminis serialas „O. J. Simpsonas: Amerikietiška nusikaltimo istorija“ („O. J. Simpson: American Crime Story“ (2016) — kuris seka įvykius, šiek tiek užsimena apie televizijos svarbą teismo procese, bet pagrindinė šio serialo funkcija — linksminti, sudominti, dramatizuoti. Kitas filmas — šešių dalių dokumentika „O. J.: Pagaminta Amerikoje“ („O. J.: Made in America (2016). Jis skirtas informacijai, žinutei, įvykių ir reakcijos į juos analizei. Kiekvienas šis žanras turi savo funkciją ir tikslus. Dokumentika ir draminis serialas — skirtingi dalykai, serialų kūrėjai ir dokumentininkai tai suvokia. Tačiau ar suvokia portalų vadovai, žurnalistai, skaitytojai? Žiniasklaida pastaruoju metu verčiau renkasi draminio serialo toną, o ne analizę, informaciją, faktus.

Kiekvienas įvykis gali turėti daugybę sluoksnių, kuriuos galima ir įmanoma nagrinėti. Galima kalbėti apie tai, kodėl ir kaip žmonės paleidžiami iš kalėjimų, jeigu jie vis dar pavojingi visuomenei? Kaip tai nusprendžiama? Ar kalėjimų sistema apskritai bent bando užtikrinti žmonių integraciją? Kaip? Asmeninės žmonių tragedijos, jų skausmas, gedulas, laidotuvės — ar tai svarbiausios naujienos istorijose? Atsakykite patys.

Ar žiniasklaida apskritai turi kokį nors tikslą be egzistavimo ir savęs maitinimo byrančiais centais? Ar ji turi formuoti protingą skaitytoją ir žiūrovą?

Ši diskusija yra apskritai didesnės idėjų konfrontacijos išdava. Ar žiniasklaida turi „šviesti“ žmones? Siekti jiems pateikti informaciją? Ar žiniasklaida apskritai turi kokį nors tikslą be egzistavimo ir savęs maitinimo byrančiais centais? Ar ji turi formuoti protingą skaitytoją ir žiūrovą? Ar kiekvienas žmogus turėtų likti vienas ir pats savimi rūpintis? Kam ta valstybė, visuomenė, patriotizmas, pilietybė. Kiekvienas už save. Ar žmogaus gyvenimas, kalbant Thomaso Hobbeso žodžiais: „vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas“?

Paskutinis klausimas, kurį norėčiau užduoti apie tai, ar gali žurnalistika būti emocionali? Kaip reaguoti, kai kitokia reakcija nėra įmanoma? Amerikiečių scenaristas Aaronas Sorkinas prieš keletą metų kūrė televizijos serialą apie žurnalistiką — „Žinių skyrius“ („The Newsroom“). Daugelis kūrėją kaltino pamokslavimu, arogancija, teisuoliškumu. Galbūt tai ir buvo tiesa, nes serialas iš tiesų buvo pilnas teorijų, „kaip iš tiesų turėtų atrodyti gera žiniasklaida“ (moralinis ir politinis normatyvizmas) formulių. Tačiau pavaizdi buvo, bent jau šiam atvejui, viena serialo mizanscena. Artėjant Rugsėjo 11-osios minėjimui, laidos vaizdo režisieriai prisimena dieną ir naktį po tragiškų tos dienos įvykių. Pirmą kartą į laidos vedėjo kėdę sėdęs pagrindinis serialo veikėjas Willas teigia neturintis ką pasakyti, neturi jokios informacijos, nežino, kas bus toliau, nežino, kaip rytoj atrodys ši valstybė. Tai žymi, be abejo, emocinę reakciją. Kitokia reakcija tokiu atveju nėra įmanoma — skaitmeninės kameros juostos sukasi, transliacija tęsiasi, bet žurnalistai neturi ką pasakyti — tiesiog pažada likti su žiūrovais, kad jie jaustųsi bent kiek saugesni.

Žiniasklaida neišvengiamai susiduria su moralinėmis dilemomis. Vasarą Turkijoje vyko perversmas, žuvo žmonės, po jo prezidentas Erdoganas daugybę žmonių persekiojo ir nuteisė. Dieną prieš tai Nicoje sunkvežimis pervažiavo ir užmušė 84 žmones, dar pusšimtį sužeidė. Tuomet atlikau praktiką LRT televizijoje. Buvo „įdomu“. Tuomet taip įvertindama savo „būseną“ mąsčiau, kad turbūt tokios akimirkos žurnalisto gyvenime pačios ryškiausios, intensyviausios, „įdomiausios“, bet lygiai taip pat — maitinamasi žmonių skausmu.

Klausimas apie žurnalisto poziciją yra ne apie tai — rašyti ar nerašyti, o kaip rašyti? Kaip informuoti? Kokius žodžius pasirinkti? Kada nustoti misti tragedijos liekanomis? Kokios temos visuomenei yra svarbios informacijos, o ne emociniu požiūriu? Kada nustoti skaičiuoti smūgius į kūną ir gėles prie urnos? Kada nustoti klausti nužudytosios pusseserės, kaip jaučiasi jos tėvai ir ko jie „iš tiesų nori“? Kada nustoti skaičiuoti centus?

O gal… lai byra?