Povilas Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare“. Vilnius: Tyto Alba, 2016, 228 p.

Visi mes ieškom vieni kitų, vaikščiodami iš vieno baro į kitą, per naktį laukdami netikėtai palankiai susiklosčiusios situacijos. Ir moterys sėdi įsitempusios kaip styga, ir vyrai pasitaiso švarkus, ir visiems koktu, bet niekas neina namo, nes bijo, kad bus nesurasti arba nesuras patys.

„Ko negalima sakyti merginai bare“ – pirmasis Povilo Šklėriaus kūrinys, išleistas leidyklos „Tyto Alba“ 2016 metais. Autorius, pasitelkdamas savo alter ego Povilą, pasakoja žmogaus, nuolat ieškančio artumo ir bėgančio nuo vienatvės, istoriją. Ši istorija nėra vienalytė, ji apima veikėjo kasdienybę, prisiminimus, apmąstymus ir sapnus.

Romanas yra sudarytas iš atskirų skyrių, kurie pasakoja tam tikrą nutikimą, dažniausiai susijusį su veikėjo naujai sutiktu žmogumi, o kartais yra įterpiamas ir sapnas. Sapnai šiame kūrinyje išnyra periodiškai, visuomet veikėjui papasakojus keletą nutikimų. Autorius, aprašydamas veikėjo sapnus, nesilaiko jokių gramatikos taisyklių, net neatskiria sakinių, todėl skaitytojas gali kur kas stipriau jausti sapno mistišką erdvę.

Kadangi romanas yra formuojamas iš atskirų pasakojimų, jis yra panašus į dienoraštį savo fragmentiškumu, o sapno erdvė skaitytojui, norinčiam užčiuopti anksčiau pasakotos istorijos tęstinumą, tampa tarsi pelkė, kurioje, pradėjęs klimpti, esi priverstas sustoti ir nustoti ieškoti sąsajų. 

Kartais sapnas Povilui gali padėti suprasti savo santykį su kitu žmogumi (pvz., „Antivalstybinė veikla“, p. 20–21), leisdamas patirti, kaip jis gerai jaučiasi būdamas su sapnuojamu žmogumi. Tačiau dažniausiai sapnai tiesiog perkelia skaitytoją į erdvę, kuri neturi jokio sąryšio su veikėjo gyvenamąja erdve (pvz., „Į Ameriką“; „Pinigų padirbinėjimas Amerikoje“, p. 116–117), arba kuria aplinką, kurią būtų sunku surasti tikrovėje (pvz., „Audronaša“, p. 161–162). Bet kuriuo atveju sapnai skaitytojui leidžia atsitraukti nuo pasakojamos istorijos ir tuo pačiu žvelgti į kitame skyriuje pasakojamą istoriją kaip į naują ir unikalią dieną, tarsi miegojęs ir sapnavęs būtų ne Povilas, o pats skaitytojas.

Nors visas romanas yra pateikiamas kaip atskiros istorijos, ilgainiui pradeda ryškėti linija, kuri sujungia visus pasakojimus. Ta linija – tai Povilo ir Liucijos, visų vadinamos Liu, pažintis, bendravimas, susitikimai ir pamąstymai. Knygos anotacijoje autorius pateikia apie save faktinę informaciją, nurodydamas, kad jo ūgis yra 1,78 metro. Taip pat visuose pasakojimuose, vos atsiradus naujam veikėjui, autorius deda išnašą ir pateikia faktinę informaciją: gimimo metai ir miestas, ūgis ir svoris, išsilavinimas, trumpa susipažinimo su Povilu istorija ir koks nors įdomus faktas apie veikėją.

Verta paminėti, kad, pasak autoriaus, 90 proc. veikėjų yra tikri, jo pažįstami žmonės. Liucijos ūgis yra 1,84 metro, todėl Povilas jaučia milžinišką diskomfortą būdamas su ja, nors, kaip pripažįsta ne kartą, jis tikrai nori būti kartu. Tačiau jiems bendraujant, Povilas vis labiau pažindamas Liu jaučiasi tarsi augdamas. Po epizodų, kurie leidžia abiem veikėjams geriau pažinti vienas kitą, pagrindinis veikėjas sau pasisako, kad jis paaugo dar 1 centimetru, kol galiausiai prisipažįsta: „Dabar mano ūgis 1,84 metro, gera justi jos plaukus tarp savo pirštų, ir tada pažiūriu į veidrodį, Liu mane stebi, Liu tyli, Liu rami, o aš šukuoju ją toliau ir, kai jau praaugu ją, kai pasiekiu 1,85 metro“ („Ir visur ta šviesa“, p. 227–228).

Pagrindinis veikėjas, pažindamas kitą žmogų ir leisdamas pažinti save, savo patirtis ir apmąstymus fiksuoja tarsi savo paūgėjimą, o visą romaną trukusi paieška yra vainikuojama jo suvokimu, kad Liu ir yra tas žmogus, kurio jis ieškojo.

Romane gausu vietų, kurios yra persmelktos nuoširdaus humoro. Autoriaus pasakojimo lengvumas ir sugebėjimas įžvelgti paraleles tarp šios dienos įvykio ir vaikystės prisiminimo, sukuria labai komiškas situacijas. Pavyzdžiui, skyriuje, pavadintame „Mindaugas sako“, autorius vaizduoja įprastinę savo darbo dieną. Atvykę į užsakovų įmonę, jis ir keli kiti veikėjai pradeda nešioti dėžes į automobilį, ir Povilui šauna mintis pradėti nešioti dėžes greičiau, negu tai daro jo kolegos, ir taip juos aplenkti. Kolegos pajunta jo pagreitėjusį tempą, todėl prasideda lenktynės tarp visų veikėjų. Ir tuomet Povilas prisimena įvykį iš vaikystės, kai kiemo draugams susiginčijus ir vienam pagrasinus pakviesti tėvą kitas atsakė, kad pabėgs nuo jo, nes bėga mažais, tačiau greitais žingsneliais, o tėvas bėgs dideliais, tačiau lėtais žingsniais.

Vaikystėje šis ginčas labai sudomino visus kiemo vaikus, todėl buvo nuspręsta patikrinti, kokiais žingsniais bėgama greičiau. Nors Povilas ir neprisimena, kaip pasibaigė tos lenktynės, tačiau sugretindamas ir lygindamas šios dienos tarpusavio lenktyniavimą ir vaikystėje kilusį ginčą sukuria iš tiesų komišką situaciją.

Šis romanas yra kupinas veikėjo rimtų apsvarstymų, kas iš tiesų yra meilė. Nors tie apsvarstymai gali būti pateikti lygiai tokia pat autoriui būdinga humoristine pasakojimo forma. Štai autorius svarsto, kaip žmonės veikiami kasdienybės ir apsupti daiktų gyvena kartu, tačiau yra visiškai pamiršę vienas kitą, pykstasi dėl smulkmenų, o juos jungia tik bendras turtas („Štai Jūsų mirtis, pone“). Povilas, galvodamas apie tai, prisimena batoną, kurio nupirkti į parduotuvę vaikystėje jį siuntė mama. Grįžęs namo ir mamos paklaustas „O kur yra batonas?“ jis suprato, kad batoną pametė eidamas namo. Jį tai labai suglumino, nes negalėjo suprasti, kaip buvo galima pamesti rankoje nešamą batoną ir to nepastebėti. Stebėdamas savo draugų porą jis suvokia, kad tuodu žmones jungusi meilė yra pamesta ir neaišku – nei kada, nei kaip. Todėl Povilą tai verčia iš naujo permąstyti, kas yra meilė ir ko jis ieško gyvenime. Tokių pasvarstymų yra apstu, ir jie lydi skaitytoją visą romaną.

„Ko negalima sakyti merginai bare“ – tai puikus jauno autoriaus Povilo Šklėriaus debiutas. Romanas įtraukia savo paprastu pasakojimo stiliumi, kupinas gero humoro ir rimtų apmąstymų. Šio autoriaus gebėjimas kelias paraleles paversti sinteze originaliu būdu išskiria jį iš kitų autorių, o perskaičius knygą pati pirma mintis, kuri ateina į galvą, yra: „Tikiuosi į rankas paimti dar ne vieną Povilo Šklėriaus knygą.“