Taip kadaise dainavo grupė SSG. Šie žodžiai atskleidžia tai, kas vadinamosiose melagingose naujienose (angl. Fake News) yra pavojingiausia. Jos nėra tiesiog iš oro sukurptas melas. Kaip kad žurnale „Foreign Policy“ rašo apvžalgininkas Reidas Standishas, dažniausiai dezinformacija yra nusitaikoma į egzistuojančias skaudžias problemas, įtampos židinius, ir visa tai yra iškraipoma siekiant lemti politinius debatus svarbiais klausimais.

Kaip gimsta dezinformacija? Pažvelkime kad ir į šį „Sputnik“ komentatoriaus Aleksandro Lipoveco tekstą „Lietuva šiandien: radarai ir sirenos vietoj darbo ir duonos“ (tekstas jau pašalintas iš puslapio). Komentaras pradedamas oficialios ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, bylojančiais, kad Lietuva socialinei apsaugai skiria vos 11 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). Duomenys yra teisingi, kaip teisinga yra ir tai, kad mažesnę BVP dalį šiai sričiai skiria tik Airija.

Tačiau autorius žengia toliau ir teigia, kad Lietuva aukoja socialinę gerovę siekdama „iš paskutinių jėgų patekti į NATO elito gretas, kur gynybos išlaidos siekia du dar daugiau procentų BVP“. Šiuo metu NATO iškeltą kartelę atitinka tik penkios valstybės – JAV, Graikija, Estija, Jungtinė Karalystė ir Lenkija. Lietuva gynybos reikmėms skiria 1,49 proc. BVP.

Statistika nemeluoja, tad kur problemos? Problemos prasideda komentatoriui ėmus interpretuoti pateiktus duomenis. Peršama mintis, kad išlaidos socialinei rūpybai ir gynybai yra kažkaip magiškai tarpusavyje susietos. Kuo daugiau išleidžiame gynybai, tuo mažiau galime skirti socialinei rūpybai ir atvirkščiai, jei norime didinti socialinę rūpybą, tai privalome mažinti išlaidas gynybai. Tačiau juk gynyba ir socialinė rūpyba sudaro tik mažiau nei 13 proc. BVP. Tad esminis klausimas, kodėl gynybos išlaidų didinimas negali žengti koja kojon su socialinės rūpybos didinimu. Be abejo, gali, tačiau rašančiajam tai neparanku, nes netelpa į jo konstruojamą naratyvą, kad gynybiniai Lietuvos pajėgumai yra didinami piliečių gerovės sąskaita. Lyg ta pati gynyba tai gerovei, konkrečiai saugumui, netarnautų.

Taip, tekste užsimenama apie „vietos žiniasklaidos“ eskaluojamą „Rusijos agresijos grėsmę“. Tačiau apie tokią grėsmę kalbama kabutėse. Taip peršama mintis, kad ta grėsmė yra kuriama žiniasklaidos ir nėra reali. Tačiau kyla pagrįstas klausimas, kodėl tokiu atveju Miuncheno saugumo konferencijos ataskaitoje prognozuojamas didelis išlaidų gynybos augimas visose buvusiose Rytų bloko valstybėse. Kodėl toje pačioje kaimyninėje Lenkijoje net 89 proc. apklaustų piliečių teigia, kad išlaidas gynybai reikia didinti arba bent palikti tokias pačias? Statistika byloja, kad išlaidų gynybai didinimas yra susijęs su Rusijos agresijos Ukrainoje pradžia. Teksto autoriui tai nėra įdomu. Jo kontekste Rusijos nelieka, ji yra nebent efemerinis baubas.

Toliau A. Lipovecas perša mintį, kad išlaidos gynybai bus didinamos keliant akcizus, įvedant naujų mokesčių ir baudų. Tokiame naratyve valstybės įsipareigojimai NATO sąjungininkams tampa vis sunkėjančia našta piliečiams. Suprask, akcizai alkoholiui, svarstymai apie progresinius mokesčius ar papildomų radarų įrengimas yra skirti ne alkoholizmo prevencijai, rūpinimusi socialiniu teisingumu ir kovai su vadinamuoju „karu keliuose“. Galime ginčytis dėl šių priemonių reikalingumo ir veiksmingumo, tačiau teigti, kad visa tai yra siekis melžti piliečius tam, kad būtų didinamos karinės išlaidos, yra paprasčiausias jokia statistika nepagrįstas melas.

Įdomu atkreipti dėmesį ir į lingvistinius žaidimus, kuriuos žaisdami greičio viršytojai, t. y. prasikaltėliai, keliantys pavojų savo ir kitų saugumui, tampa tiesiog „greičio mėgėjais“, į kurių pomėgį greitai lakstyti kėsinasi valdžia.

Dezinformaciją lengva atskirti vien žvelgiant į cituojamus šaltinius. A. Lipoveco rašinyje nėra konkrečiai cituojamas nė vienas žiniasklaidos leidinys, ką jau kalbėti apie nuorodas. Kalbama apie žiniasklaidą apskritai. Be to, nėra cituojamas nė vienas ekspertas, o tik paprasti socialinių tinklų vartotojai, tiesa, ir tie – anoniminiai. Toks anonimiškumas kelia esminį įtarimą – tokie komentatoriai veikiausiai apskritai neegzistuoja ir tėra propagandinio dezinformacijos karo tikslui veikiantys botai. O galbūt komentarus, siekdamas pagrįsti savo peršamą naratyvą, sukurpė pats autorius? Esminė kritinio mąstymo sąlyga yra tikrinti transliuojamą informaciją, tačiau komentaro autorius padarė viską, kad toks patikrinimas taptų neįmanomas. Nepatikrinsi kalbų „viena bobutė sakė“. Pretenduojančios būti objektyviai žiniasklaidos tikslas yra atspindėti skirtingas nuomones ir pozicijas, tuo tarpu A. Lipoveco tekste sąmoningai atrinkti tik komentarai, pagrindžiantys autoriaus naratyvą.

Be to, tokių anoniminių komentarų citavimas turi ir dar vieną potekstę – vadinamųjų „paprastų žmonių“ supriešinimą su ekspertais, valdžios atotrūkio nuo piliečių akcentavimą. „Paprastas žmogus“ be vardo, be išsilavinimo yra iškeliamas kaip lemiamas komentatorius, vertintojas, kai valdžia ir ekspertai pučia pagal užsakomąją melodiją.

Štai vienas toks apdairiai parinktas komentatorius aiškina, kad esą išlaidas gynybai didina ir Vokietija, tačiau ji ginkluotę perka iš savo gamintojų, tad pinigai lieka šalies viduje. Tuo tarpu Lietuva, „didindama savo gynybos užsakymus, ginklus perka užsienyje ir atiduoda savo finansus kitai šaliai“. Suprask, kad gynybos išlaidų didinimas yra ne rūpinimasis Lietuvos saugumu, o sumanus būdas iš valstybės išpumpuoti pinigus. Tokiame naratyve NATO iš saugumo garanto tampa finansine našta.

Galiausiai nei iš šio, nei iš to tekste iššoka Astravo atominės elektrinės motyvas. Ypatingo dėmesio verta vien teksto iliustracija, skelbianti, kad Lietuva įstatymu siekia apsisaugoti nuo Astravo AE elektros. Dėmesio, ne nuo nesaugios elektrinės, o nuo elektros, kurią, suprask, reikėtų pirkti ir džiaugtis.

Tačiau kodėl apskritai Astravo klausimas atsiduria tekste, kuriame kalbama apie įsipareigojimų NATO vykdymą? Atsakymą aptinkame šiose eilutėse: „Galimų incidentų Baltarusijoje statomoje atominėje elektrinėje baimė, kurią Lietuvoje sėja konservatoriai kartu su siaubu prieš „Rusijos karinę grėsmę“, vėl materializuosis į skambią monetą.“ Taigi viskas tampa aišku, ir sąmokslo teorija yra atskleidžiama – konservatoriai, net ir būdami opozicijoje, vykdo kampaniją, kurios metu, gąsdindami Rusijos ir Astravo AE grėsme, tiesiog, kaip rašo A. Lipovecas, „pjausto biudžetą“, skurdindami žmones ir nukreipdami pinigus sau naudinga srove.

Sąmokslo teorija yra atskleidžiama prisidengiant tuo, kad taip esą kalba „Lietuvos gyventojai“. Pats autorius tarsi žvelgia iš objektyvaus stebėtojo pozicijos ir tik retransliuoja gyventojų nuostatas. Tai yra apgaulingo objektyvumo šydo kūrimas. Kas yra Lietuvos gyventojai, jei visame straipsnyje taip ir neišgirdome nė vieno gyvo žmogaus vardo ir pavardės?

Siekiant apsisaugoti nuo dezinformacijos ir melagingų naujienų, būtina kiekvieną kartą skaitant užduoti sau klausimų: „ar patikimas šaltinis, kurį skaitau?“, „koks yra teksto tikslas?“, „ar teisingi pateikiami duomenys?“, „ar daromos logiškos, nepritemptos išvados?“, „ar galima pasikliauti cituojamais šaltiniais?“ A. Lipoveco tekstas „Sputnik“ puslapyje neatlaiko nė vieno iš šių klausimų. Galima traktuoti šį tekstą kaip sąmoningą dezinformaciją siekiant įpiršti mintį, kad gynybos išlaidos didinamos socialinės rūpybos sąskaita, kad Rusija nekelia jokios grėsmės Lietuvai, NATO siurbia mūsų biudžetą, o pagrindiniai viso to kaltininkai yra opozicijoje esantys konservatoriai. Tad šis tekstas tėra pigus bandymas kurstyti nepasitikėjimą NATO ir valstybe.