Niujorkas – Egiptas – Jeruzalė

Plast – vyskupas Teofilius pakėlė akis į staiga nuo stiebo nėrusį baltą paukštį. Tolumoje boluoja kalnagūbriais raižytas Šventosios Žemės krantas. Neužilgo Jaffos, arkos po didžiojo potvynio statytojo Nojaus sūnaus garbei pavadintas uostas, piligrimams atkels vartus ir jie su kun. Dominyku Mikšiu pagaliau žengs žingsnį…

Viduržiemio jūros toliuose nutolo Egipto žemė, Aleksandrija, Kairas, kur 1936-ųjų kovo vidury iš Niujorko atplaukusius du lietuvių dvasininkus kelias savaites nuoširdžiai globojo Egipte Lenkijos konsulo pareigas ėjęs Rusijos lenkų katalikas. Viešnagė buvo labai turininga, jam padedant, aplankytos tik svajonėse regėtos su senąja bibline praeitimi susijusios vietos. Vysk. Teofilius šyptelėjo, prisiminęs vienoje Aleksandrijos mokykloje sutiktą išpūstomis akimis vaikiuką, tvirtinusį: „Aš lietuvis“. Pasirodo, kad lietuvė buvo jo už arabo ištekėjusi motina.

Balandžio 5-osios rytas, laivui prisišvartavus Jaffos uoste, buvo skaidrus lyg daugiabalsis tylus skambėjimas. Gal Šventoji Žemė šitap sveikinasi su ją išvysti troškusias piligrimais, gal taip iš džiaugsmo spurda jų širdys? Dar valandėlė, kita ir atsivers Jeruzalė. Iš Evangelijos žinoma, kad nuo Jeruzalės į pietus iki Ain-Karim Marijai pas Elzbietą teko keliauti per derlingą Esdrelono lygumą, per gražius Judėjos kalnus, per gražiausių vaizdų ir ramių bei religingų gyventojų šalį.

„Patarčiau visiems, kas tik gali, aplankyti Šventąją Žemę Matai tas vietas, kur vaikščiojo ir gyveno Išganytojas“

Ain Karime netoli šaltinio, kur įvyko Marijos ir Elzbietos susitikimas, pastatyta puošni „Apsilankymo“ bažnyčia, kurioje meldėsi atvykęs vysk.T. Matulionis ir jo palydovas kun. D. Mikšys. Abu jie, Švč. M. Marijos Širdies garbintojai, iš Niujorko į Egiptą plaukusiame dideliame laive vakarais visiems kartu keliavusiems katalikams prie specialiai įrengto altoriaus aukodavo šv. Mišias. Maldas ir litanijas skaitė iš XIX a. parengto maldyno „ Aukso altorius.“ Litanijai „apie Paną švenčiausią“ tardamas kreipnius vadovavo vysk. Teofilius: „ …Pana išmintinga… Pana Garbės gadna… Pana Pašlovinta… Pana daug galinti… Pana Loskavoji… Pana Viernoji… Zelkore Teisybės… Stalyčia Išmintybės… Priežastie mūsų linksmybės…“

„Apsilankymo“ bažnyčios šventoriuje jiedu, išgyvendami Marijos nuolankumą, jos išmintį ir tikėjimą Dievu, skaitė ant specialių plokščių daugeliu kalbų, tarp jų ir lietuviškai, pagal seną vertimą užrašytą Marijos giesmę „Magnificat“: „Mano siela garbina Viešpatį. Ir mano dvasia džiaugiasi Dievuje, mano Išganytojuje, nes Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą. Štai dabar visos kartos vadins mane palaiminta. Nes didelių dalykų padarė man Galingasis, kurio vardas šventas. Jo gailestingumas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijo. Jis parodo savo peties galybę, išsklaido tuos, kurie puikūs savo širdies mintyje. Jis numeta nuo sosto galiūnus ir išaukština žemuosius. Alkstančius jis pripildo gėrybių, o turtuolius paleidžia tuščius. Jis palaikė savo tarną Izraėlį, atsimindamas savo gailestingumą. Taip kaip buvo kalbėjęs mūsų tėvams ir jų vaikų vaikams per amžius.“

Vysk. Teofilius pažymėjo, kad Šventojoj Žemėj jaučiama ypatinga ramybė tose vietose, kurios Šv. Motiną primena, Nazarete, Karmely. „Patarčiau visiems, kas tik gali, aplankyti Šventąją Žemę Matai tas vietas, kur vaikščiojo ir gyveno Išganytojas, – sakė vysk. Teofilius,– kvėpuoji tuo pačiu oru, sieloje sukyla ypačiai stiprūs išgyvenimai…“

„Alyvų daržely yra dar užsilikę 8 medžiai. Sakoma, kad jie nuo Kristaus laikų, bet gi tai atžalos Kristaus laikais augusių medžių.“

Betliejuje, pastebėjo vysk. Teofilius, labai prasmingas žemas siauras įėjimas į „Jėzaus Gimimo“ baziliką. Jis simbolizuoja tai, kad ten, kur Dievas nusižemino tapdamas vienu iš mūsų, žmogus turi įžengti su nuolankumu, kurį išoriškai išreiškia pasilenkdamas. Po presbiterija esančioje grotoje yra altorius, kur sidabrinė žvaigždė lotyniškai skelbia: „Čia iš Mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus“.

Kristaus kapas Jeruzalės Kristaus kapo bazilikoje

Apie Kristaus kančios vietas – Golgotos arba Kalvarijos kalną ir Kristaus Karsto šventovę vysk. T. Matulionis taip pasakojo: „Dabar tas kalnas ir pakalnėj grabas yra bažnyčios viduj – pastatyta bažnyčia apgaubia kalną ir karstą. Prie grabo pirmą Velykų dieną laikiau šv. Mišias. Tebėra dar urvas, kur Kristus buvo palaidotas. Ant laidojimo vietos laikomos šv. Mišios. Naktį iš Didžiojo Ketvirtadienio į Penktadienį ėjome melsdamiesi tomis vietomis, kur Kristus iš Paskutinės vakarienės kambario ėjo į alyvų darželį. Toje vietoje, kur Kristus prakaitavo besimelsdamas, dabar yra bažnyčia. Alyvų daržely yra dar užsilikę 8 medžiai. Sakoma, kad jie nuo Kristaus laikų, bet gi tai atžalos Kristaus laikais augusių medžių.“

Visa anuometė Palestina, pasak prel. Pr. Gaidos-Gaidamavičiaus, vysk. Teofiliui buvo Kristaus žemė, kalbanti apie kančios ir pasaulio atpirkimo misteriją. Tačiau „Kristaus Karsto“ bazilika, Golgota, dvelkė ypatingu šventumu: „Ten Kristaus kančios pėdsakai kalbėte kalbėjo jam, Kristaus mokiniui bei Jo kančios dalininkui, aukos kalba. Ta aukos dvasia vysk. T. Matulionis gyveno ir Sibire, bet čia ji prabilo nuostabiu artumu. Jo širdyje ryškėjo kančios džiaugsmas, nes artimas dalyvavimas Kristaus kančioje veda ir į triumfuojantį Prisikėlimą, kuriame sušvinta slėpiningoji kančios prasmė.“

 „Jeruzalėj lietuviams būtinai reikėtų savo kampelio ir savo atstovybės.“

Lankydamas Alyvų kalne esančioje bazilikoje „Pater „Noster“ („Tėve mūsų“) vysk. Teofilius tarp 47 pasaulio kalbų, kuriomis užrašyta ši Viešpaties malda, pasigedo lietuviško užrašo. O vietos dar yra, nebrangiai kainuotų — kokius 200 dolerių. Taip vysk. Matulionio iniciatyva šventovėje atsirado ir lietuviškas „Tėve mūsų “ maldos tekstas. Rūpėjo jam ir platesnio masto dalykai, būtent, lietuvių tautos atstovavimas Šv. Žemėj. Jau lankydamasis Amerikoje susidūrė su mintimi Jeruzalėje steigti lietuvišką vienuolyną ar šventovę. Buvodamas Šv. Žemėj pats pamatė, kad to labai trūksta. Be to, ir jo palydovas kun. D. Mikšys tam pritarė.

Grįžęs į Lietuvą, vysk. T. Matulionis pareiškė: „Jeruzalėj lietuviams būtinai reikėtų savo kampelio ir savo atstovybės. Ten veik visos tautos turi savo užeigos namus, neturi tik vieni lietuviai. O jei ten būtų kokios sesutės vienuolės, tai, prireikus, būtų pas ką sustoti, kur gauti patarimų, nurodymų. O ir šiaip būtų daug mieliau savą žmogų suėjus negu turėti reikalų su svetimaisiais. Amerikos lietuviai iškėlė mintį, kad reikėtų Jeruzalėje lietuviams nusipirkti žemės sklypą ir pasistatyti nuosavą vienuolyną ar bažnytėlę. Amerikos lietuviai katalikai tam sumanymui karštai pritaria. Pastatymas tokio nedidučio būsto, kad sesers galėtų išgyventi ir laikyti turistams kelis kambarius, kaip išskaičiavus pasirodė, atsieitų, palyginti, nelabai brangiai — koki 20-25tūkst.dol. Tat labai svarbus dalykas, reikėtų kam nors jį, susižinojus su amerikiečiais, įvykdyti“.

Kitam korespondentui vysk. T. Matulionis prasitarė, kad to sumanymo vykdymas tiek pasistūmėjęs, jog vienas inžinierius net planą sudarė, kaip ten galėtų įsikurti maža lietuvių kolonija.Tam reikalui vysk. T. Matulionis Amerikoje buvo gavęs ir aukų. Pasak kun. M. Urbonavičiaus, MIC, liudijimo prel. Pr. Gaidai-Gaidamavičiui, kai kurie Amerikos lietuviai, sužinoję apie tokį pakeitimą, pareiškė nepasitenkinimą. Vysk. T. Matulionis, atsiliepdamas į tokią pastabą, paskelbė viešą laišką, kuriame atsiprašė aukotojų ir pažadėjo grąžinti lėšas tiems, kurie to pageidaus. Esą jis rinksiąs lėšas Lietuvoje ir grąžinsiąs amerikiečiams, aukojusiems kitam projektui. Niekas betgi iš anų aukotojų nesikreipė ir grąžinti neprašė.

Taip ir liko anas lietuvių atstovybės planas Šv. Žemėj neįvykdytas, tačiau paskirų tautiečių joje visuomet buvo. Po Antrojo Pasaulinio karo Jeruzalėje, pranciškonų vienuolyne, ilgą laiką gyveno brolis Jeronimas Petrauskis, OFM, ir kun. Tarcizijus Garbukas, OFM. Pastarasis keletą metų dirbo kaip Kristaus Karsto ir Alyvų kalno šventovės lankytojų vadovas. Jiedu gana daug pasitarnavo savo tautiečiams, atvykstantiems lankyti Šv. Žemės.

Grįžtant – pas Šventąjį Tėvą

Grįždamas iš svajotos piligriminės kelionės vysk. Teofilius aplankė Apaštalų Sostą:„Romoje gavau privatinį priėmimą pas Šv. Tėvą, o vėliau dar teko dalyvauti dviejuose bendruose priėmimuose. Šv. Tėvas atrodo labai išvargęs. Žiemą buvo peršalęs. Dar vis neatsigauna. Nors gyvumo netrūksta – prakalbas sakė po valandą, pabrėždamas reikalą katalikams būti vieningiems, budėti, nes atėjo laikai, kada žmonės, prisidengdami katalikais, skelbia nekatalikiškas mintis. Ypač perspėjo saugotis komunizmo. Liepė sugrįžus perduot visiems sveikinimus ir linkėjimus, ypač jaunimui ir vaikams“.

Tuo metu Romoje buvo surengta tarptautinė spaudos paroda. Vysk. T. Matulionis džiaugdamasis, kad Šv. Tėvas parodė didelį palankumą lietuviams ir pats lietuvių skyrių atidarė, pasakojo: „Parodoj yra apie 30 lietuvių spaudos darbininkų fotografijų. Iš jų sudaryta Gedimino stulpai su kryžiumi ant viršaus. Viena siena išklijuota katalikiškų laikraščių pirmaisiais puslapiais. Jie visi nudažyti švelniomis trimis tautinėmis spalvomis (raidės permatomos). Sienoje yra žemėlapių, kur pažymėtas ir Vilnius. Nuo žemėlapiuose pažymėtų miestų eina siūlais iki tame mieste leidžiamų laikraščių, sudėtų čia pat ant stalo. Lenkai, kiek girdėjau, vis dėlto nepatenkinti lietuvių skyriumi, kad žemėlapiuose yra ir Vilniaus kraštas, su pažymėtais jame leidžiamais lietuviškais laikraščiais…“

Visoje toje kelionėje, Pr. Gaidos-Gaidamavičiaus nuomone, vysk. T. Matulionis pasireiškė kaip krikščionis piligrimas ir lietuvis, kuriam rūpi ne tiktai misteriškoji Kristaus viešpatija, bet ir krikščioniškąja dvasia gyvenanti kasdienybė.