Vasario 10-oji 

Viename Vaižganto apsakyme yra toks epizodas: kaime atsitiko kažkokia kliauza, du sodiečiai pašaukti į teismą susitaria šitaip – tu sakysi, kad tą vakarą ėjai pasivaikščioti, o aš – arklių sužiūrėti. Viskas lyg ir aišku, bet teisme tie liudininkai buvo šaukiami po vieną ir paporino abu tą patį: aš ėjau arklių sužiūrėti, o jis – pasivaikščioti... Kokia menka klaida, o aiškiai parodo, kad jų liudijimas įtartinas. Bet šiandien prisimenant šią situaciją truputį keistas atrodo tas sodiečio pasivaikščiojimas. Todėl, kad pasivaikščioti kaimo žmogus galėjo tiktai per ypatingas metines šventes, ir tas vaikščiojimas buvo dažniausiai sakralinis. (Laukų lankymas per Sekmines, ėjimas su maldomis aplankant visus kaimo kryžius per Kryžiavas dienas.) Vienas sodietis, einantis vakare pasivaikščioti, buvo vis dėlto keistenybė, ir tas nežinia ką reiškiantis žodis turbūt atėjo iš dvaro arba iš miesto. Net ir dabar, po daugelio metų, pasivaikščioti išėjęs kaimietis atrodytų keistai. Todėl, kad jis visada turi darbo ir kartais prisivaikšto dirbdamas tiek, kad vakare krinta į lovą kaip akmuo. Panašiai reiktų galvoti ir apie gamtininkus. Jie irgi nežino tokios prabangos – išeiti pasivaikščioti. Jie ir vaikščiodami dirba.

Šitoks postringavimas gali pasirodyti nereikalinga ekvilibristika, bet pabandyk tu pasiaiškinime SoDrai parašyti, kad sugrįžęs iš darbo išėjai prie upelio pažiūrėti, kaip žiemoja čia gyvenantys paukščiai, šernai ir lapės – ir turėsi daug nemalonumų. Daug daugiau, negu galima įsivaizduoti. Susidėjo, žinoma, kelios nekasdieniškos ir labai nemalonios aplinkybės. Besipiktindamas šernų veikla prie to godojamo upelio tu staiga paslydai, išsinėrei žastikaulį su visa peties sąnario kapsule, ir po kelių valandų, kamuojamas baisaus skausmo, ligoninėje pasakei, kad susižalojai darbo metu. Tau buvo visiškai tas pat, ką užrašys traumatologas kažkokiame lape. Po kelių dienų reikėjo rašyti net du paaiškinimus. Ir po visų šitų paaiškinimų bei pasiaiškinimų, vis tiek lieki kaltas tiktai tu pats, nes nežinai, kas yra darbas, o kas – pasivaikščiojimas. Po darbo – tik dabar tapo aišku – galima išeiti tiktai pasivaikščioti, o ne ko nors stebėti. Eik lėtai ir žiūrėk tiktai į dangų, ne į žvėrių pėdsakus. Šitaip, žinoma, gali dar greičiau pavojingai paslysti, bet pasiaiškinime gal jau parašysi, kad nelaimė įvyko ne darbo metu, ir visos tolesnės susirašinėjimo su Sveikatos centru, SoDra ir darboviete procedūros bus paprastesnės.

Ir dabar man darosi įdomu, kaip dirba, pavyzdžiui, aktoriai. Kada jie dirba, o kada vaikšto. Eina gatve du jauni vyrukai, gal dar studentai, ir keikiasi kaip valkatos, visi praeiviai juos baisiai smerkia, bet gali greit paaiškėti, kad šitie studentai repetuoja Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“ – bjaurių keiksmažodžių ten nors vežimu vežk. Ir jeigu kuris nors šitaip besikeikiantis staiga nusilauš koją, ar jis tada sugebės, gulėdamas ant operacinio stalo, pasakyti, kad nelaimė atsitiko buityje, o ne darbe? Nes jeigu jis pasakys, kad susižeidė darbo metu, darbdaviai turės didelių nemalonumų. O apie tuos nelemtus keiksmažodžius irgi gali būti įvairių nuomonių. Didelėje, gražiai išleistoje Lietuvių situacinių posakių knygoje „Vilką minim, vilkas čia“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) visokiausių liaudiškų keiksmažodžių labai daug. Gana padoriai apie rusiškus keiksmažodžius rašo Aleksandras Ertelis, visiškai užmirštas rusų rašytojas, kurį labai vertino Levas Tolstojus ir Ivanas Buninas. Aleksandro Ertelio romane „Gardeninai“ yra toks epizodas: dvaro malūnininkas Demidičius ir kalvis Jermilas rungtyniauja, kas greičiau ištars kuo daugiau keiksmažodžių. Rungtynių vertinimo komisija – trys garbūs vyrai: arklininkas Vasilijus, vyriausias dvaro raktininkas Dmitrijus ir vežėjas Nikiforas. Jie skaičiuoja keiksmažodžius ir seka, kad visi tariami šunsnukiški žodžiai būtų originalūs, stiprūs ir žeidžiantys. Trumpame abipusių įžeidinėjimų barnyje kalvis Jermilas sugebėjo išdudenti šimtą trisdešimt aštuonis keiksmažodžius, o malūnininkas Demidičius – tik devyniasdešimt tris. Rungtynių nugalėtojas Jermilas ir kasdienėje buityje susikalbėdavo su visais vien keiksmažodžiais, tiktai tariami jie būdavo kaskart skirtingai. O jei, neduok Dieve, pasikviesdavo į savo kabinetą tą raudonbarzdį kalvį dvaro valdytojas ar kitas ponas, tai vargšelis, žinodamas, kad keiktis negalima, tiktai niūriai kažką sau murmėdavo po nosimi ir smarkiai prakaituodavo.

Šitos keikūnų varžybos mums gali priminti ir kitą devynioliktojo amžiaus Rusijos atrakciją – kumščių kautynes. Apie tai yra rašęs Nikolajus Leskovas ir Glebas Uspenskis, bet vaizdingiausiai šį žiaurų žaidimą nupiešia Borisas Vasiljevas tikrai įdomiame romane „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas“. Kaunasi ten ne kaimas prieš kaimą, kaip būdavo įprasta Rusijos provincijoje, o Proslavlio miesto Uspenkos priemiestis su Pristenjės priemiesčiu. Kaunasi ant ežero ledo, mušasi iki kraujo, o prologas irgi nekasdieniškas – maudynės eketėje. Dešimt teisėjų akylai žiūri, kad niekas nesusigundytų kokiu akmeniu, kuolu ar geležimi. Taisyklės griežtos, kautynės riteriškos, o svarbiausia, žinoma, tai, kad nėra šiose rungtynėse nei aklo pykčio, nei neapykantos, o tiktai sportinis azartas. Muša plika ranka, duoda ten, kur skaudžiausia, tas pataikymas ir yra pranašumas, o ne akla jėga. Nors varguoliams iš Uspenkos vis dėlto vadovauja kalvis, kasdien kilnojantis sunkų kūjį... Borisas Vasiljevas, aprašydamas carinės Rusijos mažo miesto gyvenimą, turbūt yra ne magiškojo, o romantiškojo realizmo pradininkas – viskas viskas, ką daro Uspenkos vežikai, siuvėjai, batsiuviai ir medkirčiai yra gražu, reikalinga ir teisinga, o viskas, ką veikia Pristenjės pirkliai, krautuvininkai, dešimtininkai ir rangovai – nešvaru, apgauliška ir klastinga. Socialinės lygybės klausimas Rusijoje pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo labai svarbus. Ne tiktai socialinės lygybės, bet ir žmogaus orumo, žmogaus teisių reikalai šiame romane nušviečiami labai savitai. Sumaniai pindamas siužetą, prisodrindamas tekstą liaudiškais posakiais bei taikliomis patarlėmis istorinį romaną Borisas Vasiljevas rašo lyg detektyvą. Šios detektyviškos istorijos fonas mums galėtų būti toks: baudžiava Rusijoje panaikinta 1861-aisiais metais vasario mėnesį, kai Peterburge (Petrapilyje) buvo paskelbtas specialus manifestas, bet provincijoje dvarininkai dar vis gyveno po senovei, dar ilgai išliko netgi fizinės bausmės. Aišku, kad Pristenjės pirkliai priklausė tam gobšuoliškam dvarininkų luomui, o darbšti, išradinga ir linksma Uspenkos varguomenė solidarizavosi su bežemiais valstiečiais. Todėl skaitytojas, sekdamas romano siužetą, be abejo, bus varguolių pusėje. (Čia jau tenka pamiršti tą akivaizdų faktą, kad toji „varguomenė“ po 1917 metų nesugebėjo valstybės valdyti geriau.) Teisingai įvertinti šį romaną turėtų istorikai ir literatūrologai, betgi ir etnologai čia gali pagalvoti, ko verti netgi patys žiauriausi praeities papročiai. Visos tautos tokių žiaurumų turėjo ir tebeturi. Paprasčiausias paaiškinimas gali būti toks: ir vaikui, ir suaugusiam to baisumo kartais reikia. Kodėl vogti obuoliai yra skanesni? Tik todėl, kad vogdamas gali patirti baimę. Baimės jausmas nėra malonus, bet tą minutę, kai pasijunti stipresnis už savo baimę, tau gerai. Taip yra vaikui, kuris pats vienas sugalvoja pavasarį atsinešti sulos iš pamiškės beržo, taip ir speleologui, kuris pirmą kartą leidžiasi į baugų urvą. Kai kurie sunkūs išbandymai, vis dar išlikę iki mūsų dienų, yra kadaise buvusios iniciacijos (berniukų įšventinimo į vyrus) reliktai, gal ir tos kumščių kautynės gali būti tolimos gentinės santvarkos aidas, gal ir žodžio taupumas, kai tam pačiam keiksmažodžiui suteikiama skirtinga prasmė vis kitaip jį ištariant, yra ne skurdas, o išmonė. Bet šitokią tautosaką ir šitokius papročius svarbu yra atskirti nuo visokiausių pigių šiandieninių variacijų, nes visi šios dienos naujadarai tik menkina šimtmečiais gludintą liaudies kūrybą.

Vasario 27-oji 

Jau tris savaites tūnau kaip vabzdžio vikšras, sėkmingai susivystęs į lėliukę, ir laukiantis kada išmuš ta išsilaisvinimo valanda. Arba kaip kurmio paralyžiuotas sliekas, kuris judėti gali, bet nelabai toli, kad visada būtų čia pat, jeigu tas požemių gyventojas užsinorės ėsti. Kairė mano ranka „pricementuota“ prie krūtinės, kad nė kiek nejudėtų nei peties sąnarys, nei alkūnė. Judėti galiu, bet viską tenka daryti tiktai dešine. Ir kaip čia neprisiminsi Leonardo Gutausko aprašyto baso, pasišiaušusio dzūkelio, kuris savo sodyboje prie Merkio viską pasidaro viena ranka ir taip įprato, kad atrodo lyg dirbtų su dviem. Ir savo ožkas gano, ir svečio atneštas taparas iškepa, ir net nepyksta, kad elektrikai už skolas atjungė elektrą. Man neatrodo, kad dirbu su dviem. Bet kai Elzė nuvežė mane į Druskininkų ligoninę, traumatologas Virgilijus Skaburskis gerokai pralinksmino: pirmiausia paliepė parodyti špygą, taip taip, paprastą špygą, nes būtent ji pasako, kaip atsikuria pakenktieji nervai. Jeigu špygą dar suraitai – nėra blogai. Kaip, pavyzdžiui, gamtininkai sužino, kad jau pavasaris, klausia daktaras. Turbūt pasiklauso, ar gieda vieversys. Tas ženklas yra tikras, tokių paprastų, bet aiškių ženklų turi ir daktarai. Špygą parodai – jau gerai. Bet nieko labai nepaskubinsi, dar savaitę pakentėk, ir jei nieko blogo nepamatys neuropatologai, ranka bus išlaisvinta.

Ranka bus laisva ir vėl viską teisingai jaučianti. Ir galbūt tokia pat darbšti. Darbštumas juk nėra kaip nors ištreniruojamas, tai prigimtinė savybė. Tenka matyti, kad raišuojantis ar trijų pirštų netekęs meistras padaro daugiau už storžievišką sveikuolį, kuriam niekada nerūpėjo išmokti kokio nors naujo amato. Jis kasdien tobulina tik savo tingėjimą, suranda vis naujų pasiteisinimų, kodėl nedirba. Kaime gyvenant nesunku pastebėti, kad ir keturkojo įnamio tinginystė gali būti prigimtinė. Vargu bau pavyksta kam perauklėti tingų katiną. O normalus katinas ir sočiai papietavęs išeina medžioti. Taip tikriausiai ir yra: ir traumuotas, ir senas žmogus nepraranda noro dirbti, tiktai sumažėja greitis. Reikia su tuo susitaikyti. Bet man visą mėnesį nematyti Krūčiaus vis tiek yra blogai. Poryt jau kovo pirmoji, pats laikas eiti savo upelio pakrantėmis ir klausti visų, kaip jie peržiemojo, kaip sutinka kalendorinį pavasarį: augalai, medžiai, žuvys, vabzdžiai, moliuskai, maži keturkojai, maži ir dideli sparnuočiai. Žinoma, Krūčius nėra mano vaikystės upelis, bet ką daryti, jeigu per mano tėvo žemę kolūkių laikais nutiestos dvi nuolat staugiančios aukštos įtampos elektros linijos. Negaliu tikėti, kad prie Cedrono ir prie Cedroniškės dar kažkur tebėra mano sielos buveinė. O juk seniai jau patikėjau Vydūnu: visiems žmogaus poelgiams vadovauja ne protas ir ne jausmai, o siela. Didysis skeptikas filosofas Arvydas Šliogeris taip pat rašo („Kasdienybės metafizika“), kad „sąmonė reikalinga tik tiek, kiek ji nuolankiai tarnauja sielai“. Tai galima pajusti, jei kasdien, nenutoldamas nuo savo prigimties, eini savo takais, jei nekeiki savo gyvenimo, o savo vargą pradedi godoti ir branginti kaip šalavijus Sode. Tada ir su visais, kuriuos susitinki savo kely, gali pasikalbėti – ir paklausti, ir jų atsakymus išgirsti. Net ir pats mažiausias augalėlis tau ką nors sako, jei dvidešimt penkerius metus kasdien pro jį praeini. Pasakojama, kad Švedijoje, Upsalos miesto botanikos sode, tebėra visi Karlo Linėjaus laikų augalai, kuriems šis mokslininkas sukūrė lotyniškus vardus. Ar kas nors galėtų pagalvoti, kad ir šitie kantruoliai šiaurės aborigenai yra nebylūs?